Obelis – vienas iš nuostabiausių ir labiausiai paplitusių fenomenų, įsiliejusių į mūsų sodus, istoriją ir tautosaką. Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo natūraliai įprasta, mes dar tiek daug ko apie šį medį nežinome. Nuo senų senovės obels auginimas prie namų turi ir simbolinę prasmę, o nuo neatmenamų laikų tiek mitologijoje, tiek religijos priešistorėje medžiai bendrai turėjo išskirtinę vietą žmogaus gyvenime.
Kuri gi kaimo sodyba mūsų krašte neturėdavo sodo? Po 1920-ųjų žemės reformos, skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui tikrai negailėjo. Ir naujoje vietoje pirmiau medelius sodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis to meto gardumynas ir dideliam, ir mažam. Tik ilgu sulaukti vaisių, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių rūšių obelis. Alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Tačiau juk ne iš dangaus nukrito tie saldžiarūgščiai gardėsiai, žinoma ne. Visoms kultūrinėms sodų veislėms pradžią davė mūsų giriose auganti paprasta miškinė obelis.
Miško obels fenomenas
Šiandien Lietuvos miškuose randama apie 100 medžių, krūmų, sumedėjusių augalų rūšių. Vienas toks girios medis – miškinė obelis (Malus Sylvestris), erškėtinių (Rosaceae) šeimos, obelinių (Maloideae) pošeimio medžių rūšis. Miške augančios obelys yra savotiškas fenomenas, nes ne taip jau ir dažnai čia sutinkamas medis gerokai praturtina biologinę įvairovę.
Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, obelis miško ekosistemoje pasiskiria sau nemažą erdvės plotą, todėl po ja rečiau auga kiti sumedėję augalai. Pavasarį aplink obelį esančią žemę geriausiai šildo saulė, tad čia gausu vabzdžių. Tokiose vietose maitinasi nemažai paukščių. Obelų žydėjimo metu jų, žiedus lanko ne tik bitiniai vabzdžiai, bet ir nemažai drugelių, vabalų. Nuo vasaros vidurio ant žemės ima rastis krituoliai obuoliukai, kuriais minta daug kas – pelės, šernai, pūvančius “laižo” musės ir graužia vapsvos. Rudenį miško obels obuoliai tampa maistu šernams, elniams, kiaunėms, barsukams, kėkštams. Žiemą obelį lanko tie gyvūnai, kurie tikisi rasti po sniegu užsilikusių obuolių. Dar daugiau graužikų yra urveliuose po obels šaknimis.
Netiesioginiai ryšiai obelį sieja su daugeliu miško gyventojų. Tačiau labiausiai vertiname tai, ką suteikia ji dalindamasi savo gyvybinės veiklos rezultatais. Tiesa, kai kada kiškiai, elniai pažeidžia jaunų miško obelaičių žievę, stirnos ir briedžiai nukramto jaunus ūglius. Bebrai gali nugraužti obelį, nes jos žievė jiems labai patinka.
Miškinė obelis – viena iš seniausių lapuočių rūšių. Nuo jos prasidėjo visos kitos obelys. Miškinukė davė pradžią kultūriniams sodams, kuriais pražįsta pavasarį visa Lietuva. Šios laukinės obelėlės, kaip medžio svarba ta, kad ji naudojama poskiepiams. Moksliškai tariant, ji yra genofondo dalis. Žmonės jau 5000 metų prieš Kristų išvesdavo naujas miškinės obels rūšis.
Obuolių veisles tiria pomologija. Tai sodininkystės šaka, tirianti ir klasifikuojanti vaismedžių bei vaiskrūmių veisles. Pirmąjį Lietuvos pomologijos sąsiuvinį norėta išleisti 1962-aisiais, betgi nesėkmingai. Tačiau 1986 m. pagaliau pasirodė dvitomis veikalas “Lietuvos pomologija”, kurį sudarė Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties selekcininkas Vytautas Tuinyla. Tik šio specialisto dėka Vytėnuose dar galima užtikti tokias obelų veisles, kurių kitur pas mus jau neužtiksi. Vėlesni pomologijos leidimai – tik ano dvitomio veikalo šiek tiek papildyti pakartojimai.
“Šiandien Lietuvoje auginama apie tūkstantį įvairių obelų rūšių. Ir jau retai kur bepamatysi tas senoviškąsias, aukštaūges obelis. Bet liūdna žiūrėti į pramoninių sodų suluošintus, išdarkytomis šakomis medelius – kad tik daugiau naudos išgavus”, - apgailestauja S. Paltanavičius.
Na, o tikroji miškinukė išauga iki 15 m aukščio ir 30 cm skersmens. Jai tinka įvairūs dirvožemiai, tačiau rūgščių ir užpelkėjusių vengia, kaip ir sausų nederlingų. Atspari šalčiams, sausroms. Išgyvena iki 200 – 300 metų. Miškinė obelis sutvirtina dirvožemį, nes jos šaknys tankios ir plačios.
Miškinė obelis – nuostabus gamtos kūrinys
Itin vaizdžiai miškinę obelį aprašo miškininkas ir žurnalistas Alfonsas Kazitėnas savo knygoje “Gimtinės medžių prieglobstyje”: “Du kartus per metus miško obelėlė švenčia iškilmingas šventes – pavasarį ir rudenį. Gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje visas medelis apsipila skėtiškomis balsvai rausvų žiedelių kekėmis. Kiekvienoje kekėje susispietę po keturis ar šešis nuostabius žiedukus, kurių malonus kvapas plaukia per visa apylinkę, glostydamas širdis. Žiedynėliai ištrykšta trumpuosiuose ūgliuose, kurie vėliau pavirs piktomis adatomis, kuriomis medelis ginsis nuo smaližių kiškių ir kanopinių žvėrių. Apdulkintų žiedų vietoje išaugs mažyliukai, vos dviejų centimetrų obuolaičiai…”
Staliai brangina obels rausvai rudą, tamsiu branduoliu, kietą, sunkią, neskalią medieną. Nors obels, jau nebėra, tačiau nagingų medžio drožėjų rankose ji pavirsta mažais ir dideliais stebuklais. Nėra nieko nuostabiau, kaip rankose laikyti obuolio formos kaušą vandeniui semti išdrožtą iš šimtametės savo protėvių sodo obels.
Laukinių obelų svarbumą pabrėžia ir žolininkė Eugenija Šimkūnaitė: “… Daugiau ir įvairesnių laukinukių randame prie senų pilkapių, piliakalnių, gerbiamų ar bent vardžiuotų akmenų. Kai randame stambiavaisę laukinukę obelį (ar kriaušę) – verta pasidairyti, ar nėra ir archeologinių radinių, o kai archeologai randa užmirštus pilkapius, paieškokite vaismedžių <…> Jei apie tą obelį kokias pasakas pasakoja, neužmirškime ir jas užrašyti.”
Sakoma, kad miškinė obelis — vienintelė, kuri Lietuvoje yra saugoma. Pavyzdžiui, Senoji Kauno obelis, kurios kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 285 cm, turi amžiaus apie 360 metų. Medžio aukštis — 8 m. Ji paskelbta 1960 metais gamtos paminklu, 1987 m. – respublikinės reikšmės paminklu. Obelis pramečiuoja — žydi ir veda vaisius kas antrus metus. Tai seniausia Lietuvoje obelis.
Sukultūrintos, didelius vaisius vedančios obelys, Europoje žinomos nuo neolito laikotarpio, o laukiniai obuoliukai minimi net pačiuose seniausiuose raštuose. Nuo neatmenamų laikų tiek mitologijoje, tiek religijos priešistorėje šie medžiai turėjo išskirtinę vietą. Pasaulyje yra daugiau negu 7500 obuolių veislių. Vienos veislės tinkamos valgymui, kitos skirtos sulčių spaudimui ar kepimui. Nuo rūšies priklauso ir obuolio skonio savybės. Taip pat yra ir dekoratyvinių obuolių rūšių.
Suprantama, jog kiekvieno grožio samprata yra kitokia. Tik matykime, tik turėkime, tik džiaukimės. Juk viskas — iš mūsų žemės. Ir ta obelis, be kurios nebūtų obels — tegul bus kaip simbolis. Kaip mūsų pirmoji giliausio išgyvenimo akimirka, kaip giminės stiprybės ženklas, atminimo apsilankymas. Anot poeto V.Stulpino - „Paklydusį sakinį/ Žaliu ant balto rašai:/ „Obels skiepai puikiai prigijo/ Ir seniai praaugo patį įkvėpėją…“
Obuolys – gėrio ir blogio simbolis
Obuolys turi simbolinę reikšmę ne vienoje religijoje ir ne vienos valstybės mitologijoje. Šis vaisius simbolizuoja ginčą, meilę ir troškimus. Lotynai obuolį laikė blogio simboliu. Paprastai manoma, kad būtent obuoliai augo ant Pažinimo medžio Rojaus sode, nors Biblijoje tai nepasakyta. Vienaip ar kitaip, obuolys siejamas su pirmąja nuodėme, todėl kartais simbolizuoja blogį. Sodomos, miesto prie Negyvosios jūros, obuoliai atnešė tik blogį – nusivylimą ir iliuzijų žlugimą.
Apvali šio vaisiaus forma nurodo apskritimą, todėl jis kartu yra ir nemirtingumo bei žmogaus dvasinės pilnatvės simbolis. Pasak Skandinavų mitologijos, Idunos sode auginti auksiniai obuoliai dovanojo amžiną jaunystę; Baltų mitologijoje obuoliai lyginami su saule; Kinijoje obuolys simbolizuoja taiką; Keltams obuolys – žinių simbolis; Senovės Graikijoje obuolio metimas į tam tikro žmogaus pusę reiškė metančiojo prisipažinimą meilei.
Talmude sakoma, kad obuolys stiprina sveikatą ir simbolizuoja nemirtingumą. Obuolys aprašytas “Tūkstantyje ir vienoje naktyje” gydė visas ligas. Snieguolę ilgam užmigdė užnuodytas obuolys. Psalmėse apdainuojamas saldus obuolys, atnešantis palaimą. Naująjame testamente obuolys siejamas su Kristumi, todėl yra gerumo bei amžino gyvenimo simbolis.
Laukiniai obuoliai aptinkami ir herbuose. Šis medis tobulino žmonių psichiką, mokė nuolankumo, laikytis įstatymų, draudimų. Juo tarsi primenama, kad blogis atsiranda ne savaime, o iš pašalio, pavyzdžiui, sugundžius piktai būtybei (dažnai žalčiui ar gyvatei), pačiam susigundžius.
Amerikos čiabuviai, kurie mąsto ir elgiasi kaip baltieji, vadinami obuolių indėnais. Toks pavadinimas simbolizuoja, kad jie pamiršo savo kultūrines šaknis.
Obuolys yra žinių, išminties ir išsilavinimo simbolis. 1700 m. Danijoje ir Švedijoje obuoliai buvo dovanojami mokytojams kaip jų žinių ir intelekto ženklas. Nuo XIX a. šios tradicijos imta laikytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. O mūsų krašte raudonšonius obuoliukus dažnai mokytojai dovanoja savo pirmokėliams per rugsėjo 1-ios šventę.
Tarsi dvi obuolio puselės
2007 metais skulptorius Gitenis Umrasas Vilniuje, St. Moniuškos skverelio grindinio plytelėje pavaizdavo obuolio ir širdies simbolius, primenančius Biblijoje įamžintą Adomo ir Ievos pasimatymą rojuje – meilės legendą bei žmonijos ir jos gyvenimo Žemėje pradžią. Autorius savo darbu norėjo priminti meilės svarbą tiems, kurie galbūt per daug skuba gyventi, pamiršdami šį gražų jausmą. Šiuo simboliu norima atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir kiekvienas, jeigu į ją investuos šiltus jausmus, dėmesį, savo laiką, ją ir turės. Dvi obuoliuko puselės tarsi susijungia ir taip perteikia svarbiausią jausmą pasaulyje. Tiesa, ši plytelė svarbi ne tik jau įsimylėjusiems ir mylintiems, bet ir antrosios pusės dar ieškantiems žmonėms.
St. Moniuškos skverelio plytelė Vilniuje – tai tik viena iš autoriaus sumanytų idėjų. Tokios “Obuoliukų” plytelės turėjo atsirasti dešimtyje Vilniaus vietų, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais (tarpukariu, sovietmečiu ir kt.) buvo populiaru skirti pasimatymus.
Obuolys - vaisingumo, gausos, ekstazės ir meilės simbolis. Jis tarsi atspindi išmintį, kad dideli (prasmingi) dalykai gali pasireikšti per mažus. Per graikų dievybių Dzeuso ir Heros vestuves Žemės deivė Gaja jiems padovanojo obuolių, taip palinkėdami meilės ir darnos santuokoje.
Tautosakoje obelis – stebuklingų galių medis
Lietuvoje nuo seno miškinės/laukinės obels medžiai buvo globojami ir neiškertami. Obelis – vienas pirmųjų žmogaus sukultūrintų vaismedžių. Iš tiesų, lietuvių, kaip ir daugelio indoeuropiečių tautų, mitologijoje ir folklore didesnė simbolinė prasmė teikiama ne obeliai, o jos vaisiui – obuoliui.
Kadangi obelis yra nuo senų senovės auginamas prie namų vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš labai tolimų laikų. Pirmasis apie tai parašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius ir išspausdino 1923 metais leidinyje „Lietuvių tauta“. Medžio pavadinimas mūsuose – iš indoeuropiečių prokalbės. Autorius surado daug bendrybių tikėjimuose, paplitusiuose įvairiose indoeuropietiškos kilties tautose. Ir visur obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Štai karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį: kuris sugaus, už to ir ištekės. Šis pasakų siužetas plačiai žinomas Kaukazo ir Balkanų tautose.
Lygiai tas pats ir lietuvių pasakose, pavyzdžiui, apie auksaplaukį sodininką, kuriam atiteko karalaitės paritintas deimanto obuolys. O miške, pasakojama, kartais galima rasti tokią laukinukę, kurios vaisių paragavus, žmogus ypatingai išgražėja arba ... jam ant kaktos išdygsta ragas.
Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti“ turėjo smagią perkeltinę prasmę: tai reikšdavo meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą: „Su ta tai nepaobuoliausi!“. Vestuvinėje dainoje poetiškai pakiliai kalbama apie nutekėsiančios mergelės būsimus namus: „Obelų grindys netašytos, lazdų lotužės negenėtos. Atveš grindužės obuolėlius, lazdų lotužės – riešutėlius“.
Iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – nepadės nuo raganos pabėgti.
Kitados tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius – juk tai Ieva gundė Adomą paragauti uždrausto vaisiaus. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai buvo didelis prasikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Antraip nelaimę šeimai galima prisišaukti… Gal todėl, kad kalboje ir dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis: „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“; „Žila kaip obelėlė“...
Obelis, obelėlė mūsų liaudies dainose gretinama su mergele ar senąja motinėle, o mįslėse, pasakose, gali reikšti ir saulę (pvz., saulės obuolys). Obels grožis ir mitologinė prasmė, tautosakos gyvastis išsilaikė iki mūsų dienų — kūrybos žmonės gražiai apie ją rašo, ją įprasmina, ji tampa atminimo ženklu. Širdis, kaip sakoma, apsąla sode stovint, lydint akimis krentančius žiedlapius ar skinant obuolius - tūkstančiai pajautų pabunda, suartina žmones, sutelkia gilesnei akimirkai.
Lietuvių liaudyje išlikęs padavimas, kaip velnias, sutikęs miške obuoliaujantį žmogų, sumanė iš jo pasityčioti. Parodęs žmogui gražią aukštą obelį, obuoliais lūžtančią. Tuojau žmogus puolęs į medį vaisių skinti, krepšį žemėn numetęs. Velnias pažadėjęs į jį surinkti nuskintus obuolius. Ir kaip nustebęs vargšas, kai, įlipęs į medį, pamatęs ne gardžiausius obuolius, o eglės kankorėžius. Kolei nulipęs žemėn, velnias spėjęs sudraskyti jo krepšį ir juokdamasis pasprukęs. Pagal padavimą atsiradęs ir priežodis: “Eik su velniu obuoliauti – paliksi be obuolių ir be terbos”.
Tokia mūsų tautosakos išmintis, tokie liaudies pasakojimai, įtikėjimo ženklai. Ir iki šiandien Žemaitijoje kuriamas sodas — atminties simbolis: kalvis Artūras Platakis ir jo metalinės obelys — Litvakų atminimo sodas, Plungės raj., Medsėdžių kaime. Taip tęsiami Eugenijaus Bunkos tėvo, tautodailininko J.Bunkos, prieš šešerius metus pradėti darbai. Šiuo metu iš metalo jau nukaldintos 53 obelys. “Istorija, atmintis, obels simbolika — kad žmonės žinotų, jog čia mes gyvenome… Tauta ir jos atmintis — stiprybė”, - sako E. Bunka.
Sveikata iš obuolio
Naminė obelis (Malus domestica), kaip ir miškinė – kupina naudingų žmogaus organizmui medžiagų. Vaistininkas Juozas Vasiliauskas vardina gausybę priežasčių, dėl kurių mes turime kasdien sugraužti mažiausiai po vieną obuolį. Stebėtina tai, jog obuoliuose net yra medžiagų, kurios sunaikina mikrobus. O ką jau kalbėti apie širdį – obuoliai daro kraujagysles elastingesnes. Jie gerina virškinimą, reguliuoja rūgščių ir šarmų balansą, kasdien valgant obuolius kraujyje nebus daug cholesterolio. Juose yra geležies, todėl gerai tinka nuo mažakraujystės, sėklose yra jodo. Obuoliai sumažina radioktyvių medžiagų poveikį organizme. Didelę reikšmę sudaro vaisiuose tinkamas vitamino C ir P biologinis santykis.
Obuoliai vartojami žali ir perdirbti. Ir ko tik iš jų nepagaminsi: marmeladai, kepti obuoliai, sultys, kompotai, uogienės, tyrelės, vynas, actas, gira, sidras. Net išspaudus sultis, iš atliekų verdama želė. O džiovintos obuolių skiltelės – tikras desertas, ypač žiemą. Be to, galima jas sumalti ir naudoti padažams su kitais patiekalais.
Sveikatai vartojami ne tik obuoliai, bet ir kitos šio medžio dalys: lapų užpilas lengvina kosulį peršalus, obuolių žievelių arbata ramina nervus, o šaknų žievės nuoviras gydo cukrinį diabetą. Net obelų žiedadulkės naudingos – jos gerina širdies veiklą ( rekomenduotinos persirgusiems infarktu).
Iš obelų žiedų bitelės prineša daug gero medaus.
Gyvybės medis – visa ko pradžia
Senovės lietuviai gamtoje garbino viską, kas supo žmogų. Medis lietuviui taip pat buvo artimas dėl savo gyvenimo ciklo. Lietuvių mitologijoje Gyvybės Medžiams dar buvo priskirtas mediatorių, vėlių buveinių, globėjų vaidmuo. Tikėta, kad medis ir žmogus susijungia į vieną gyvybę kai tik vaikystėje pastarasis suvokė savo itin artimą ryšį su motina. Ji gretinama su archetipine obelimi ir vaizduojama įcentrinanti namų aplinką: Motina- žydinti obelis, kaip Gyvybės medžio atitikmuo, harmonizuoja aplinką.
Gyvybės Medis - tai vienas iš Pasaulio Medžio variantų, vaizduojantis Visatos Gyvybės amžinumą: jis išreiškia gyvybę, jaunystę, nemirtingumą, išmintį, meilę. Amžinojo gyvenimo, vaisingumo ir dvasinės meilės idėja įsikūnija sode, rojuje ir jų atributuose - medžiai dažnai suvokiami kaip gyvos būtybės. Jie jaučia, kvėpuoja, šnekasi tarpusavy, jų negalima kirsti, teršti. Mitologizuojami ne tik patys augalai, bet ir jų lapai, šakos, šaknys, žiedai, vaisiai.
Gyvybės Medžiais senovės lietuviai laikė moteriškus medžius: kriaušę, obelį, ievą, liepą, eglę, pušį: “Kaip obelis po žieduoto pavasario ir brandžios vasaros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų”. Obelis — medis, ūmai žvilgteli į kairę, į dešinę, ir, atrodo, kad mažai kas keičiasi, bet žmogus pats visas atsitrauki nuo kasdienybės. Obelis — ir simbolis, ir jausena, ir patirtis. Anot rašytojo Romualdo Granausko: „Gal jausmai žmoguje bręsta kaip obuoliai nuo šakos? Pradedi skirti, kuris alyvinis, kuris saldinis, o kuris rūgštus antaninis“.
Obelis — prie namų, tiesiog čia pat visas sodas — ar sodų sodai, esami, buvę, išlikę arba tik sapnuojami, tik dvasinės ramybės sodai. Tai sodai, kurie turi savastį. Kodėl gi vidury žiemos tiek dėmesio skiriama obelims, kurios tuo metu nei žydi, nei vaisių veda? Ir apskritai, kodėl sodai, kurių sodinimas šiaurės kraštuose yra vėlyvas reiškinys, patenka į senovinius papročius? Namų sodai valstiečių kultūroje atsirado tik po Valakų reformos, o skiepytos obelys Lietuvoje dar XVI a. buvo tokios brangios, kad Statute už skiepyto vaismedžio sunaikinimą numatyta piniginė bauda pagal vertę prilygo dvylikai karvių... Kokiu tad būdu ir reikalu dainose atsirado obelys su auksiniais ir sidabriniais obuoliais, kodėl dainuojama: “Ei, niekur nėra Tokių sodužėlių Kaip tik mano tėvelio: Perlų lapužėliai, Aukso žiedužėliai, Deimanto obuolėliai... “
Auksas ir sidabras, perlai ir deimantai nukelia ne į prabangias pilis ir dvarus, o į mitinį pasaulį, į dangaus sodus, kuriuos augina Saulė: “Saula sodą sadina, darže vietą dabina”. Pati Saulė yra aukso obuolys: “Auksinis obuoliukas po žemę ritinėja”. Obelys su obuoliais ‒ tai žemės žvaigždynai: sakoma, jei Kalėdų naktį daug žvaigždžių, tai vasarą bus daug obuolių. Sekant mitologų įžvalgomis, galima būtų sakyti, jog tai kasmet sugriaunamo ir iš naujo atkuriamo pasaulio mitas, šventės metu išgyvenamas kaip apeiga. Sodu reikės pasirūpinti ir žiemą: žadinamos obelys ir pirmam sniegui iškritus, ir per pusiaužiemį. Kūčių vakarą jos papurtomos, aprišamos šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo nukošti šventąjai vakarienei verdami žirniai. Tai kitąmet obuolių bus kaip tų žirnių!
Ta pati obelis, tačiau kitokia
Pomologijoje yra ir dekoratyvinių obelų, vadinamų rojaus obelaitėmis. Taip jos vadinamos greičiausiai todėl, kad rudenį sunokina mažus, simpatiškus ir gundančius obuoliukus. Lietuvoje dažniausiai auginamos šios rojaus obelaičių rūšys:
Ziboldo obelis - rudeniop sunokinanti visai mažučius, žirnio dydžio ir geltonai rausvus obuoliukus ant ilgų kotelių. Tie, kas nepažįsta šio augalo, pagal vaisių formą ir dydį net nepasakytų, kad tai obelis, nes jie greičiau primena kažkokias spalvingas uogas, nei obuolius. Obuoliukai būna kiek sprangoki ir rūgštūs, bet po pirmųjų šalnų tampa visai skanūs. Iš jų galima gaminti uogienes, kompotus, džiovinti ir pan. Labai dažnai iš Ziboldo obelų sodinamos karpomos ir tankios gyvatvorės, kuriose lizdus mėgsta sukti mažieji paukšteliai.
Nedzveckio obelis – viena iš gražiausių obelų, natūraliai augančių gamtoje. Pavasarį skleidžiasi labai puošnūs žiedai – ryškiai rožinės arba purpurinės spalvos ir gausūs. Jos lapai būna taip pat tamsios spalvos (tik vasaros pabaigoje pažaliuoja), kaip ir rudenį sunokstantys nedideli obuoliukai. Kaip ir daugelio rojaus obelų, šie vaisiukai ne tik gražūs, bet ir valgomi, iš jų galima gaminti desertus ar gėrimus.
Uoginė obelis taip pat sunokina mažus ir į uogas panašius obuolėlius, kurie, kai visiškai sunoksta, nusidažo raudona spalva. Medelis būna žavingas ypač vėlyvą rudenį, kai nukrenta visi lapai ir lieka tik maži obuolėliai, kurie tarsi raudoni lašeliai kybo ant šakų, kol jų nenulesa paukščiai.
Dar mūsų želdynuose galima rasti ir kitas rojaus obelaičių rūšis, tokias kaip krūminė arba saržento, slyvalapė bei kitas, kurios net neturi lietuviškų vardų, bet jos pas mus auginamos retai.
Keletas įdomybių apie obelis ir obuolius:
obuolio suvalgymas yra daug geresnis metodas mieguistumo pašalinimui negu kavos puodelio išgėrimas. Natūralūs cukrūs obuolyje yra kur kas veiksmingesnis kofeinas negu tas, kurį galima rasti kavoje;
maždaug ketvirtadalį obuolio sudaro oras, todėl obuoliai neskęsta vandenyje;
obelis priklauso erškėtinių augalų šeimos grupei, kaip ir rožės;
Kinija - šalis, pirmaujanti obuolių auginime ir jų pardavime;
obuolys kilęs iš pietų Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekistano ir šiaurės vakarinės Kinijos dalies;
obuoliai Azijoje ir Europoje auginami jau tūkstančius metų. Į Šiaurės Ameriką atgabenti kolonistų tik XVII amžiuje;
Malusdomesticaphobia yra baimė valgyti obuolius;
Izaokas Niutonas atrado gravitacijos dėsnį po to, kai jam ant galvos nukrito obuolys;
archeologiniai tyrimai pagrindžia, kad žmonės obuolius valgė nuo 6500 m. prieš Kristų;
Aleksandras Didysis laikomas nykštukinių obuolių atradėju. Tokias obelis jis aptiko Kazachstane 328 metais prieš Kristų ir nusiuntė jų į savo gimtąją Makedoniją.
“Be obels obels nebūna” — teisus poetas Vytautas Stulpinas. “Ir ta obelis — kažkas iš ankstesnių, ir ta obelis — esanti ne viena tokia pat…”
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
