Sukilimas prieš carinės Rusijos imperiją, nuo kurio praėjo 255 m., buvo bene pirmas Abiejų Tautų Respublikos ( Lietuvos ir Lenkijos) bajorijos ir žemųjų visuomenės sluoksnių ,,už tikėjimą ir laisvę“ pasipriešinimas. Tų įvykių židinys įsižiebė mažame Podolės miestelyje Bare (dabar Vinicos sritis Ukrainos pietvakariuose) 1768 m. vasario 29 d. Jo pretekstu tapo penkiomis dienomis anksčiau Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, itin įtakojamo Rusijos ir jos pasiuntinio N. Repino, priimtas Tolerancijos ediktas, išplėtęs protestantų ir stačiatikių teises ir leidęs Rusijai ,,teisėtai“ ir praktiškai nevaržomai kištis į Respublikos vidaus reikalus. Stojantieji į konfederatų gretas prisiekdavo kovoti už tėvynę ir bajorų luomo laisves bei tradicinių katalikų Bažnyčios teisių ir privilegijų išsaugojimą ar atstatymą.
Ne mažiau svarbus Baro konfederacijos tikslas, nors ir labai neafišuojamas, buvo sumažinti Rusijos, iš esmės pavertusios Respubliką savo protektoratu, įtaką ir pašalinti S. A, Poniatovskį nuo sosto. Tačiau dėl konfederacijos vadovų ambicijų ir nesutarimų, veiksmų nederinimo, nuolatinio Rusijos spaudimo ir keliamų intrigų, nepaisant konfederatų pastangų ir aukų, patyrė pralaimėjimą ir baigėsi I Respublikos padalijimu.
S. Kosakovskio veikla
Jonavos dvaras buvo vienas pirmųjų Lietuvos vietovių, kurią jau 1768 m. kovo antroje pusėje pasiekė žinia apie prasidėjusį sukilimą. Jauniausias Marijonos Zabielaitės- Kosakovskienės sūnus užmezgė kontaktus su naujos konfedracijos lyderiais Varšuvoje, vėliau kurį laiką aktyviai veikė Vilniuje. Brolis Juozapas Kazimieras Kosakovskis, tuometinis Vilniaus prelatas, įkalbėjo Simoną atvykti į Jonavą, kur buvo šventinama tuometinė nauja medinė bažnyčia. Jis tikėjosi atkalbėti brolį nuo pavojingų veiksmų rengiant šį sukilimą .
Priešingai nei numatė brolis, Simonui buvo gera proga susitikti su bajorijos jaunimu, savo vaikystės draugais, kurie perėmė jo planus ir dargi paskatino aktyvesnei veiklai. Jonavai ir jo dvarui buvo lemta tapti pirmųjų ginkluotų sukilėlių būriu visoje LDK ir pradėti ginkluotą kovą prieš Rusijos imperiją. Jonavos dvare apie Simoną Kosakovskį susibūrė būrys ištikimų raitelių, kurie buvo nuolat skundžiami vietinių rusų Kauno įgulai, tad dvaras dažnai susilaukdavo jų vizito.
Pats Simonas aktyviai toliau būrė Kauno ir Vilkmergės pavietų bajoriją. Greitai surado įtakingų sąjungininkų, tarp kurių buvo Žeimių dvarininkas, Kauno pavieto pakamaris ir jo dėdė Domininkas Medekša. D. Medekša turėjo partizaninio karo vedimo patirties dar iš 1734–1735m. vidaus kovų LDK tarp S. Leščinskio ir Augusto III šalininkų. Nuo seno jį siejo artimi ryšiai su kunigaikščiais Radvilomis. 1768 m. birželį jį konfederuotis kurstė Podolės Kameneco vyskupas Adomas Krasinskis ir netgi siūlė tapti generalinės LDK konfederacijos maršalka. Jonavos ir Žeimių dvaruose tuomet paskubomis imta siūti konfederatų mundurai. Gali būti, kad ir Kauno pavieto konfederacijos aktas surašytas bei susirinkusiai bajorijai paskelbtas rugpjūčio 13 d. Jonavos dvare ar miestelyje. Konfederatų manifesto autoriumi skelbėsi buvęs prelatas J. K. Kosakovskis.
Konfederatų pralaimėjimas
Rudenėjant konfederatai ėmė skirstytis po namus, siekdami ramiai peržiemoti. To negalėjo padaryti vadai, kurių rusų kariškiai ir diplomatai ieškojo ne tik Lietuvoje, bet ir kreipėsi pagalbos į Prūsijos administraciją. 1768 m. spalio mėnesį D. Medekša ir S. Kosakovskis su nežinomu konfederatų skaičiumi buvo apsistoję netoli Stalupėnų esančiame Katniavos miestelyje, o spalio 19 d. patraukė link Puzinų pilipavo, Suvalkų kryptimi. Buvo planuojama visus konfederatų būrius surinkti prie Marijampolės ir ten aptarti tolimesnius veiksmus. Tai labai erzino rusų generalitetą, kuris prieš sukilėlius pasiuntė Prozorovskio dalinius. Spalio 29 d. konfederatai netikėtai buvo užklupti Višakio Rūdoje.
Simonas Kosakovskis su pusbroliu Teodoru Medekša narsiai kovėsi su rusais, gindami savo vyresniuosius kovos draugus, taip pat dėdę Domininką Medekšą. Deja, nelygioje kovoje konfederatai pralaimėjo ir buvo priversti trauktis. Nuo rusų persekiojimų S. Kosakovskis su dar keliais bendražygiais slapstėsi miške, keitė darbužius, paleido arklius. Šį kartą konfederatų vadams teko laikinai pasitraukti į Prūsiją. Mūšio metu gindamas savo tėvą nuo užpuolikų, žuvo Teodoras Medekša. Jis buvo vidurinysis Kauno pakamario sūnus, mokęsis Varšuvos Kadetų korpuse, turėjęs leitenanto laipsnį, amžininkų vertinamas už gerą išsilavinimą, puikias manieras ir drąsą. Be jo, krito dar šeši kovotojai, du paimti į nelaisvę, paimta 4000 auksinų konfederatų kasa. Anot vyskupo J. D. Lapacinskio, buvo nukauta 80 rusų.
Nesiliaujantys persekiojimai
Sugrįžęs iš Prūsijos, S. Kosakovskis, rengdamas konfederacinių kovų atnaujinimo planus, slapstėsi kažkuriame iš šeimos dvarų. Pagaliau brolis Juozapas įtikino jį išvykti laikinai į Turkiją, kur būtų galimybė susipažinti su kitais Lenkijos sukilimo vadais ir konfederacijos perspektyvomis. Būdamas karšto kraujo, įtardamas vadovybę neveiksnumu, Simonas užsitraukė jų nemalonę. Tad persekiojimas tęsėsi net ir Turkijoje.
1771 m. grįžęs iš Turkijos, S. Kosakovskis vėl ėmė burti naujus būrius Kauno ir Ukmergės pavietuose, kurie netrukus pasiekė net iki 4000 karių skaičių. Jiems pavyko įsiveržti į Rusijos imperijos teritorijos Smolensko žemes, tačiau dėl kai kurių nesėkmių ir didesnių Rusijos karinių pajėgų turėjo pasitraukti į Lenkiją ir ten kautis iki pat konfederacijos užgniaužimo.
1768–1771m. Jonavos dvaras tapo vienu svarbiausių sukilimo židinių, kuriame buvo sprendžiami tolimesnių kovų planai, formuojami sukilėlių būriai. Neabejojama – neseniai įkurtas miestas stipriai nukentėjo nuo rusų kariuomenės invazijų, negalėjo vystytis ekonomiškai. 1771 m. pabaigoje Vilniuje už ryšius su konfederatais Juozapas buvo areštuotas, bet, pritrūkus įrodymų, areštas panaikintas. Jo broliui teko pasitraukti į užsienį ir 1772–1775m. gyventi emigracijoje.
Koplytėlė Žeimiuose
Iki šių dienų Lietuvoje yra išlikusios trys koplytėlės Baro konfederacijai atminti. Viena žymiausių dėl ten buvusios skulptūros vadinama Šv. Jono vardu, yra Žeimių sukilėlių koplytėlė. Ją pastatė Domininkas Medekša savo žuvusio sūnaus Teodoro garbei. Senajame Lietuvos dainyne užrašytos dainos „Kas tuos kapuose yra pakavotas?“ tekstas skirtas Teodorui. Bet tikroji jo palaidojimo vieta nežinoma. 2007 m. koplytėlė tapo miestelio simboliu ir puikuojasi Žeimių herbe.
Nuo sukilimo neatsiejamas ir Žeimių dvaras, kuriame Medekša formavo savo pirmuosius sukilėlių būrius, buvo siuvami dvipusiai mundurai – skaisčiai raudonos spalvos kontušai ir balti žiponai. Raudona ir balta spalva turėjo simbolizuoti teisingus, šventus konfederatų siekius bei jų pasirengimą pralieti kraują už savo idealus. Kepurės turėjo keturkampį viršugalvį ir įgavo konfederatės pavadinimą. Iki šiol lenkų kepurių viršugalviai yra keturkampės formos.
Praeities atminimas Normainiuose
Antroji koplytėle yra Jonavos rajono II Normainių kaime. Deja, pačio kaimo ir dvaro jau nebelikę, tik kelių sankirtoje stovi didinga koplyčia, kurią, manoma, pastatė baronas Jonas Jokūbas Mikolojus Brunovas, kilęs iš Livonijos. Jo tėvas Karolis Brunovas, Lenkijos pulkininkas, vedęs Marijoną Karpaitę, įsigijo valdas Lietuvoje ir joje apsigyveno. Be Normainių dvaro, jiems priklausė ir Pavermenių dvaras, Kėdainių r.
Sūnus Jokūbas vedė Barborą Pioro, ėjo Rumšiškių seniūno pareigas Žemaitijoje. Apie jo kovas Lietuvos sukilime nieko rasti nepavyko, įtikinamiausia versija, kad jis kovėsi Lenkijoje, tad jo amžininkų paliudijimų reikėtų ieškoti kaimyninėje valstybėje. Jokūbo sūnus Karolis vedė Marcinkevičiūtę ir susilaukė sūnaus Prospero. Pats Karolis dirbo Upytės miesto raštininku, savo apygardoje ketveriems metams buvo išrinktas į Seimą.
Ant koplytėlės yra išlikęs užrašas lenkų kalba apie jos restauraciją: ,,Odnowiony przes prawnuka\ Prospera barona Brunnowa| Ro. 1852. Junij 25d.-Atnaujinta proanuko\Prospero Brunnovo\ m. 1852 birželio 25 d. “. Pagal geneologiją Prosperas turbūt irgi turėjo sūnų Prosperą, kuris ir atnaujino koplytėlę, įrašydamas save, bet nepaminėdamas savo protėvio, pastačiusio ją, arba tas užrašas neišliko iki mūsų dienų. Antrą kartą koplytėlė restauruota pagal V. Spūdo projektą 1978 m. Restauruojant koplyčią, išsaugotas minėtas užrašas, tačiau atnaujinti paimta medinė Šv. Jono skulptūra, stovėjusi ant stogo, ir medinis kryžius su nukryžiuotuoju iki šiol negrąžinti ir laikomi dingusiais.
Istorinis statinys Vepriuose
Trečioji koplytėlė pastatyta Vepriuose, kaip manoma, Simono Kosakovskio garbei. Koplytėlė su nukryžiuotojo skulptūra įkūnija konfederatų šūkį ,,Už tikėjimą ir laisvę“. Tiksli pastatymo data nėra žinoma, bet reikia manyti, jog ji iškilo Kosakovskių iniciatyva ir lėšomis.
Kodėl koplytėlės vieta buvo pasirinkta Vepriuose, galima tik spėlioti. Galbūt norėta įamžinti to meto įvykius arba pergalę prieš rusų pajėgas ties Deltuva? Tačiau žinoma, kad tuo metu Mykolas Kosakovskis aršiai bylinėjosi su žmonos pirmojo vyro broliu Antanu Tyzenhauzu dėl našlei testamentu iki gyvos galvos užrašyto Veprių dvaro. Taigi, koplytėlės vietos parinkime galima įžvelgti ir kitą motyvą – Veprių dvaro žemėje pastatyta Kosakovskių giminės politinę orientaciją bei kovas įamžinanti koplytėlė tam tikra prasme buvo akibrokštas į Veprius pretenduojančiam A. Tyzenhauzui.
Lankytinos vietos
Atsižvelgiant į praeities istorinius įvykius, Jonava įrašyta į lankytinų objektų sąrašą. Nors vietoje medinės bažnytėles stovi didelė mūrinė bažnyčia, bet jos rūsiuose guli vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio palaikai. 2003 m. jonavietis Vydas Dolinskas išleido knygą, kurioje plačiai atspindi visus to laikotarpio įvykius ir tolimesnius Simono Kosakovskio bei visos šeimos narių likimus.
Jonavos vietos veiklos grupė, bendradarbiaudama su lenkais, parengė projektą ,,Abiejų Tautų Respublikos istorinė atmintis“, kuriame numatyta sukurti naujus turizmo maršrutus Lietuvoje ir Lenkijoje. Lenkijoje pasirinktas Krasnos miestelis ir jo apylinkės, susijusios su Adomu ir Mykolu Krasinskiais, konfederacjos metu bendravusiais su Simonu Kosakovskiu ir Domininku Medekša. Įdomus faktas – Kosakovskių ir Krasinskių giminės herbas su naktikovo figūra Krasnos miestelyje puikuojasi ant dvaro, bažnyčioje ir net seniūnijos vėliavoje. Mūsų rajono valdininkai Jonavos simboliu pasirinko gulbę, niekuo nesusijusią su miesto istorija, taip pažemindami miesto įkūrėjų naktikovo simbolį, kuris atstovavo steigėjams daugelį metų.
Prieš kelis mėnesius delegacija iš Jonavos pabuvojo Lenkijoje, aplankė su sukilimu susijusius objektus. Rugsėjį atsakomojo vizito atvykę lenkai apžiūrėjo istorinius statinius Žeimiuose, Normainiuose, Jonavos mieste. Kitais metais projektą vainikuos Valdo Rakučio leidinys apie Baro konfederaciją, ta proga bus surengta konferencija.
Manau, būtų prasminga, jei rajono visuomenei, ypač moksleivijai, būtų suteikiama daugiau istorinių žinių apie tą laikotarpį, kada Jonava buvo tapusi istorinių įvykių centru.
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
