
Dvarai, gyvavę daugelį šimtmečių, buvo tarsi atskiros kultūros salelės su savo papročiais, šventėmis ir virtuve. Nuo šeimininko priklausė darbininkų ar svečių maitinimas. Dažnas pasiturintis dvarininkas samdydavosi virėją iš užsienio, kad šis atneštų į aplinką naujų patiekalų, supažindintų su kita stalo kultūra. Keliaudami po įvairius kraštus, ir bajorai stengdavosi atsivežti dalelę svetimos kultūros, suvenyrų. Jų pagalba vėliau pristatydavo tą šalį užsukusiems svečiams ar savo pavaldiniams. Dažnam dvare būdavo specialios spintos, skirtos pristatyti kelionių įspūdžius, o jei šeimininkai nemėgo kelionių, tai jose laikydavo protėvius menančius daiktus. Deja, šiandien nebeliko dvarų, kur užsukę galėtume surasti šimtmečius menančią indaują su autentiškais indais ar suvenyrais, kadaise perduodamus iš kartos į kartą. Nepajusime vaškinių žvakių kvapo, kuris susimaišydavo su seno namo aromatu, o garuojantys pietūs nebus tokie gardūs, nes neliko rankų, patiekdavusių juos.
Norint bent trumpam įsivaizduoti ir prisiliesti prie to laikotarpio, tenka ieškoti tai išgyvenusių amžininkų užrašų. Deja, kas tuo metu buvo kasdienybė ir atrodė nereikšminga, retai kada būna kruopščiai užfiksuota. Renkant po eilutę iš atskirų leidinių, galima sudėlioti nedidelę mozaiką (su prarastom dalimis) apie kasdieninę to laikotarpio buitį. Suradęs tas nuotrupas, jautiesi tarsi iš vandenyno iškėlęs seną laivą ir iš keleto surastų prisiminimų bandai įsivaizduoti, kaip ta laivo įgula gyveno, kas jai buvo svarbu ir kasdieniška. Mūsu dvarai – tarsi tie laivai, ištraukti iš vandenyno. Juos įsigiję naujieji savininkai bando iš griūvėsių prikelti, įpūsti senąją dvasią, tik kas buvo puoselėta ir saugota šimtmečiais, jau nebesugrąžinsim.
Vakarienė Mitėniškių dvare
1938 m. Lenkijos karo atašė Leonas Mitkievičius (Leon Mitkiewicz) rezidavo Kaune ir, lankydamasis pas mūsų krašto dvarininkus, užrašė savo įspūdžius. Jo prisiminimai skirti susitikimams su aukšto rango karininkais, bet keliolika sakinių paliečia laisvalaikio akimirkas senuose dvaruose.
Mitėniškių dvaras, menantis senąją Montvilų giminę, iš kurios kilę garsus bankininkas, filantropas, labdaringų organizacijų steigėjas Juozapas Montvila ir jo brolis Stanislovas, 1863 m. sukilimo dalyvis. L. Mitkievičius tuo metu lankėsi pas tuometinį paveldėtoją Vladislovą Montvilą. Jam patiko dvaro alėja, apsodinta kaštonais ir liepomis, kurios gale stovėjo Dievo Motinos statula, lyg saugodama dvarą. Pravažiuodami keliu Žeimiai–Šėta, pakeleiviai nusilenkdavo, nuimdavo kepures prieš šį paminklą. Pats dvaras ir jo architektūra darė Skandinavijos sodybų įspūdį ir skyrėsi nuo aplinkinių sodybų. Vidus dvelkė senove: seni stilingi baldai, Montvilų protėvių portretai, padengti amžiaus patina, įvairios auksinės ir sidabrinės tabakinės bei kiti smulkūs meno dirbiniai patalpinti gražiose įstiklintose spintose.
Dvaro viduje degė senos žibalinės lempos ir žvakidės, skleidžiančios malonų vaško kvapą. Salonas, išklotas rytietiškais kilimais, bylojo apie šeimininkų keliones. Viskas skendėjo prieblandoje, o nusidriekiantys šešėliai teikė dar didesnio paslaptingumo.
Vakarienė buvo patiekta iš senovinių porcelianinių ir krištolinių indų, ant stalo puikavosi keturios žvakidės, nuteikdamos šimtmečius menančiai romantikai. Karininkas pasijuto tarsi būtų sename tėvų dvare Lenkijoje. Viskas jam buvo taip artima ir pažįstama, jog teko apsidairyti ir įsitikinti, ar tikrai jis ne namie. Patiekalą sudarė vištienos nugarinė su ryžiais ir pomidorais bei gausios daržovių salotos, o desertui patiektas šokoladu užpiltas biskvitas. Visa tai galima buvo užgerti senu vengrišku „Tokajaus“ vynu.
Vaišių stalas Troškūnuose
Kitas Vladislovo Montvilos brolis Stanislovas valdė Troškūnų dvarą už Anykščių.
Įdomu tai, kad šį dvarą 1850 m. nusipirko senelis Stanislovas Montvila, po 1863-iųjų sukilimo jį valdyti perdavė sūnui Stanislovui, o šis jį taip pat paliko sūnėnui Stanislovui. Taigi, dvaro savininkai jau daugelį metų turėjo ne tik tą pačią pavardę, bet ir tą patį vardą. Kadangi L. Mitkievičius ne kartą lankėsi Montvilų dvaruose, tai pastebėjo, jog skiriantis atstumas išlaikė giminės stalo etiketą – jie buvo panašūs.
St. Montvilos medinis dvaras sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, todėl šeimininkai perdarė dviaukštį mūrinį pastatą, kuriame anksčiau gyveno darbininkai. Didžiulė dvarvietė su gausiu statinių kompleksu, į kurį įeina ir spirito varykla su čia gaminama degtine ir „Starka“. Stalas vakarienei buvo padengtas skoningai – sidabriniai įrankiai, krištolo taurės ir gėlės. Ant atskiro stalelio stovėjo užkandžiai ir įvairūs gėrimai. 30-metį skaičiuojanti „Starka“ tuo metu buvo laikoma visai nesenu gėrimu. Vaišių stalas pasižymėjo valgių gausumu, kaip ir pridera senajai bajoriškai kultūrai. Dubenyse puikavosi mieliniai pyragėliai, su mėsos įdaru, vištienos šaltiena, silkutė, dar tebekvepianti kadagiais rūkyta mėsa, kepta žąsiena, rinktinis zuikio paštetas, baravykai ir lietuviški sūriai.
Patiekalus tiekė dvi kambarinės su baltomis juostelėmis ant galvų ir tokiomis pat prijuostėmis ant juodų suknelių. Pirmiausia buvo patiektas sultinys su dideliais karšto rusvo pyrago gabalais ir kopūstais, riebūs karpiai, apšlakstyti sviestu ir pabarstyti petražolėmis. Prie žuvies atnešė balto vyno „Choblis“. Husariškas kepsnys su grybais ir daržovėmis papildė tos dienos meniu, kurį paįvairino burgundiškas vynas „Nuin de Saint Georges“. Pokylį užbaigė desertas, kurį sudarė ispaniškas kremas su cukruotais kaštonais. Viskas užtvirtinta šampanu it tostais.
Tarsi sudužusi mozaika
Prisiminimuose neaprašytos vaišės, bet pateiktos gan įdomios žinios apie tuometinį Koncepto dvarą.
Konceptas tuo metu priklausė Jonui ir Liudvikai Oerteliams, valdžiusiems pavyzdingą, jau apkarpytą 80 hektarų ūkį. Sodyba iki pamatų sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Ponai gyveno gražiame fligelyje, anksčiau priklausiusį dvaro prievaizdui. Dvaras skyrėsi tuo, kad visi tarnai buvo lenkiškos kilmės ir gražiai šnekėjo tąja kalba. Net ekonomė buvo kilusi iš Karališkų žemių netoli Kališo. Svečiai, nepranešę apie savo vizitą iš anksto, buvo sutikti su gausia vakariene ir dideliu nuoširdumu. Atmosfera leido įsivaizduoti tų dvarininkų inteligentiškai žemdirbišką buitį ir jų kasdienybę. Žavėjo ūkio tvarka, primindama iki reformos klestintį dvarą. Turbūt buvo sunku išsiskirti su savo valdomis, kurias protėviai sukaupė per daugelį metų. Praradę dalį žemių, dvarininkai toliau stengėsi palaikyti ir viską darė, kad protėvių tėvonija klestėtų, kas kėlė tik gražų pavydą.
Tai tik keletas akimirkų iš dvariškių gyvenimo, kuris tuo metu buvo kasdienybė. Sovietmetis visiškai sunaikino dvarus ir jų kultūrą. Atstatomi dvarai jau niekada nebus tokie, kokie buvo praėjusiame šimtmetyje. Išblaškyti savininkai nebesugrįs, o jų rakandai, užkasti melioracijos grioviuose, sunyko. Dar galima išsaugoti prisiminimus, bet ir jų pateikėjų gretos vis retėja. Albumų nuotraukos, pasklidusios po visą pasaulį, kartais sugrįžta ir leidžia prisiliesti prie tos sudužusios mozaikos. Surinkus įmanomą informaciją, būtina ją išsaugoti ateinančioms kartoms, kad jos žinotų apie tą laikotarpį, kai dvaras buvo ne tik ūkinis pastatas, bet ir kultūros židinys.
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas