Jau antra savaitė, kai Žeimiai išgyvena istorinio pakilimo dienas. Miestelis, pirmąkart paminėtas tik 40 metų vėliau už Vilnių, sulaukė 660 metų jubiliejaus. Nors žeimiečių šventė šurmuliuoja kasmet, kas penkerius metus besikartojanti diena sujungia senolius ir patriotinį jaunimą, metraščius ir eksponatus vartančius kraštotyrininkus, meno žmones, iš tolesnių miestų atkeliaujačius svečius. Didesniais laimikiais nei įprasta džiaugiasi žvejai, taikliau rungiasi tinklininkai, o šiemet bažnyčioje nuskambėjo ir „beveik kraštiečio“ Vlado Bagdono dainos. Tuo tarpu seniūnas Faustas Pilipavičius kvietė visus apmąstyti susibūrimo prasmę, kiekvienam dar išradingiau puošti savo kiemus, miestelio erdvę.
KURIOMIS KRONIKOMIS TIKĖTI?
Rankose – 1995-ųjų pablukęs „Naujienų“ laikraštis, kuriame žurnalistė Laima Slovikienė, atsiliepdama į rubriką „Mūsų miesteliai“, skaitytojams primena mažai kam pasiekiamus istorinius teiginius. Anot jos, dirstelėjusios į XVI a. Motiejaus Strijkovskio raštus, dar 1317 m. į Žeimius buvo įsiveržę kryžiuočiai, kuriuos narsūs lietuviai, pasitelkę totorius bei gudus, vijo net iki Akmenių kaimo. Visi laukai ir pakelės esą buvo nukloti negyvais užpuolikais. 2008 m. pasirodė nedidelis laikraštukas „Žeimių kraštas“, tapęs nūnai jau bibliografine retenybe. Jo 2-ajame numeryje Artūras Narkevičius primena vietovės praeitį. Čia esą mūsų protėviams, vedamiems kunigaikščio Gedimino, 1319-aisiais teko atremti net 20 000 priešo riterių kariuomenę. Jos likučius persekiojome iki Žemaitijos (suprask, iki Nevėžio), sugautus vietiniai gyventojai tuoj pat pakardavo, o vieną kilmingą vadą net paaukojome dievams (turbūt sudeginome ant laužo; aut. past.).
Ar tikrai šie žygiai tikri, neišlaužti iš romantiškai nusiteikusių istorikų pirštų? Dabar manoma , kad ir M. Strijkovskis, pirmas bandęs raštu įamžinti LDK istoriją, ir XIX a. Vilniaus universiteto ugdytinis Teodoras Narbutas savo darbuose rėmėsi ne tiek kryžiuočių kronikomis, kiek savo romantinėmis vizijomis, kone spėlionėmis. Realiau skamba „Livonijos kronikoje“ ir „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ papasakotas vokiečių žygis į Žeimių kraštą 1363 m. Tad esą valsčiaus centras degęs dešimt dienų, o liepsnas regėjo net Ukmergės krašto žmonės. Ši, deja, skaudi data ženklina ir žemėlapyje pirmą mūsų miestelio paminėjimą – Seymy. Nors... galima suabejoti: ar tikrai kronikininkai turėjo omenyje mūsų miestelį? Juk, be vietovės prie Lankesos, smulkiame Lietuvos žemėlapyje galima rasti dar apie dešimt šiuo vietovardžiu pakrikštytų gyvenviečių. Pažvelkime dar kartą į senąjį žemėlapį. Antai kelias į Veprius, Šėtą, Normainius, o pastarųjų pavadinimas skamba išties vokiškai. Vadinasi, nėra kuo abejoti, siaubė ir degino tikrai mūsų Žeimius. Tiktai gynė juos jau ne Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, o kiti karvedžiai. Gediminas, anot šaltinių, jau prieš 22 metus buvo miręs, nors ir sulaukė gražaus aniems laikams amžiaus – 66- erių metų.
VERTYBĖS IŠLIEKA ATMINTYJE
Šiandien Žeimiai – nepaprastas, daug veidų ir vardų menantis miestelis. Jo vietą valstybės žemėlapyje byloja ir tai, kad 2007 m. pirmajam rajone buvo leista viešinti savo herbą. Šiandien visi žinome, kas toji herbe pavaizduota „Šv. Jono koplytėlė“, kurią piešti dar prieš pusamžį penktokus į pievą išvesdavo piešimo mokytojos. Visi žinome, kas tasai Kosakovskių dvaras, kuriame pokaryje dieną ir naktį budėję vadinamieji liaudies gynėjai, kad, ginkdie, nesugrįžtų „ponai“. Prieš keletą dienų šio dvaro kieme dvarų kultūros žinovas Rimvydas Laužikas kvietė žeimiečius ragauti kadaise dvariškių pamėgtų desertų, tad visi jautėsi lyg gurmanai, užsukę pasisvečiuoti pas didikus. Žinome ir tai, kad Jonavos gatvės pradžioje dar ošia Nepriklausomybės laikais sodintas „Vilniaus darželis“, nors, gaila, iš penkių ąžuolų belikę tik du...
Mokyklos – daugiafunkcio centro direktorė Dijana Vazgienė džiaugiasi jau senokai įrengtu mokyklos istorijos kambariu. Čia tarp garbingų įstaigos eksponatų matome ir ugdytinių, garsinančių savo mokyklą, pavardes. Jos lyg smiltelės daugiau nei keturis šimtmečius siekiančiame švietimo įstaigos piliakalnyje. Juk kiekviena laida turėjo savo inžinierių, teisininkų, politikų, dailininkų, poetų, sportininkų. Ne, turbūt neįmanoma kažką itin išskirti, tituluoti garsenybių statusu. Konferencijoje, skirtoje miestelio jubiliejui, paskaityta daug kone mokslinių pranešimų, tačiau dar įdomesni turbūt būtų buvę čionai užklydusios trečios laidos ugdytinės Elenos Petrauskaitės prisiminimai. Jos atmintyje, pavyzdžiui, dar neišdyla klasiokų kelionė senais dviračiais į Anykščius. Šio žygio nuotraukos nūnai papuoštų ne vieno kolekcininko albumą.
O štai Kauno gatvėje dar stūkso senas medinis dviejų galų namas, kuriame prieš gerą pusamžį veikė kelias klases talpinusi mokykla. Medis ant gonkų tebesaugo seną įrėžį „Žeimių mokykla“. Į miestelį atvykę kraštiečiai stebisi, kad vietos gyventojai nenuniokoja jų vaikystę menančio pastato, kad jų mokykla dar gyva. Tad galbūt vertėtų pastatą įtraukti į saugotinų vertybių sąrašą, kaip ir mokyklos laikus menančią kleboniją, kaip ir miestelio galulaukėje stūksantį piliakalnį, patikėjusį mums saugoti keletą archeologijos reliktų...
POEZIJOJE – NEPATOGUS ŽODIS
Šiandien galvoju: kodėl Žeimiuose pastebime tiek daug poezijos, o Žeimių mūsų lietuviškoje poezijoje beveik nėra. Net žymusis aktorius Vladas Bagdonas, žeimiečiams maldos namuose dovanojęs savo dainas, nė eilutės nepaskyrė miesteliui. Kiti vietovardžiai, pasirodo, kur kas „poetiškesni“, tai ir Žeimelis, ir Žeimena, įsiterpiantys į ne vienos dainos ar eilėraščio posmą. Nesuprato, kaip taisyklingai užrašyti miestelio vardą ir kryžiuočių „atstovai spaudai“, mat vokiškos „ž“ jų kalboje nėra.
Vis tiktai gražiai miestelio vardą pagarsino iš Kulvos kilusi Žeimių vidurinės mokyklos ugdytinė Audra Stasiukonytė, išleidusi 1992- aisiais savo poezijos knygelę „Vasaros šalnos“. Gaila, kūrėja, plušėjusi anuomet M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, anksti mus paliko. Kas dar? Prisimename Jūratę Mikalaikevičiūtę, keliomis daug žadančiomis publikacijomis blykstelėjusią rajono spaudoje. Dar vienas kitas jaunųjų literatų bandymas „Moksleivio“ žurnale, almanachuose. Čia, atrodo, poetinis žodis ir nuščiuvo, o gal dar ne. Juk visais laikais atsiranda kuklių kūrėjų, užrašančių savo mintis vienumoje ir slepiančių giliuose stalčiuose.
Pabaigoje norisi paprašyti: kirčiuokime savo miestelio vardą taisyklingai. Išsivadavus iš žargoniškų, šiek tiek lenkiškų tarmių, be abejo, keisti įprastas priegaides nelengva. Bet juk seniai parduotuvėje, pašte nešnekame lenkiškai. Seniai ir bažnyčioje įsivyravo lietuvių kalba. Tą „skyrybų bylą“ dar prieš dešimtmetį atpasakojo senolis Mykolas Jankūnas, prisiminęs, kaip kunigas Matas Miežinis kovojo dėl krašto lietuvybės. Gaila, dažnam žeimiečiui ar net televizijos diktorėms ant liežuvio galiuko vis painiojasi kirtis žodžio gale. O juk mūsų miestelio vardas ŽEImiai, tik iš tolimų kelionių atvykstame į ŽeiMIUS...
Marius Glinskas
Artūro Narkevičiaus nuotraukos.
