Modernėjant įvairioms technologijoms, vis labiau įsigalint dirbtiniam intelektui, išmaniesiems robotams, kompiuteriams ar televizoriams, pasaulis, atrodo, eina pažangos keliu. Bet valstybių vadovams, save laikantiems valdovais, kažkas pamaišė protą, nes gyvenimo realybė atsirado ant bedugnės krašto – įvairiuose kraštuose vieni kariauja prieš kitus, kėsinasi į svetimas žemes ar, jausdamiesi esą kunigaikščiai, verčia krūpčioti nuo žinios apie rytoj prasidėsiantį karą. Baugina tai, kad vyksta keistas virsmas – tos pačios lyties poros kuria šeimas, jaunimas klimpsta į kvaišalų liūną, klesti melas ir apgavystės.
Kas mums atsitiko? Kodėl pasaulis atsidūrė ant apokaliptinės ribos? Apie tai kalbamės su kariuomenės kapelionu, teologijos mokslų daktaru, kun. Arnoldu Valkausku.
Užmiršta misija
Pašnekovas pabrėžia, kad visą gyvenimą reikia mokytis mylėti ir ieškoti prasmės. Tas, kuris jos neieško, greit palūžta, nusivilia ir praranda savąjį ego. Prieš kelis dešimtmečius bažnyčios būdavo pilnos žmonių, o šiandien daugelis nebeskuba į maldos namus, bet suka į prekybos centrus, kuriuose gausu viliojančių prekių. Anot kapeliono, bažnyčia parapijiečių gausa kiek labiau „sužiba“ per šventes.
„Nebeliko patriotizmo, kuriuo kvėpavome prieš daugiau kaip 30-imt metų. Net per valstybines šventes kiti vėliavos nebeiškelia. Kur tas patriotizmas? Nebereikia nei tėvynės, nei Dievo. Tad ir sėdime pelkėje, – apmaudžiai kalba kapelionas. – O juk kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, Dievo vaikas, kuriam gyvenimas duotas tam, kad jis vykdytų Dievo valią ir nueitų į dangų. Žmogaus pašaukimas – garbinti Dievą, mokytis mylėti Jį, save ir artimą visą gyvenimą. Bet šita misija yra užmiršta.“
Pašnekovo nuomone, šiandien pasaulyje vykstantis chaosas – tai pragaro atspindys, nes dauguma žmonių gyvena toli nuo Aukščiausiojo, kviečiančio mokytis meilės ir gyventi joje. Dvasininkas primena Šv. Rašto teiginį, kad Dievas pirmas pamilo žmogų, tad reikia atpažinti save kaip Dievo mylimą žmogų ir į tai atsiliepti.
„Visi mes esame nusidėjėliai. Dievas viską žino ir girdi. Klausimas tik, ar mes jį randame? Mano esmė – santykis su Dievu, nes jis yra realus ir į viską atsiliepia. O jeigu mes jo negirdime, tai yra nuodėmės pasekmė. Juk nelengva įsitikinti, kad kelionė, kurioje esi, laimingai baigsis“, – mintija sielų ganytojas.
Piktųjų jėgų galia
Kun. A. Valkauskas, pasaulyje įžvelgdamas daugybę blogybių, šiuos laikus vadina „apokaliptiniais“, nes vyksta protu nesuvokiami dalykai.
„Atėjo laikas, kai gyvūnas labiau vertinamas nei žmogus, susimaišė lytys, kažkoks chaosas. Tiek karų, žudynių, pasityčiojimo iš žmonių niekada nebuvo. Ir visa tai vyksta prieš Dievo valią. Reikia suprasti, kad dvasinėje kovoje nėra neutralios zonos – arba tu esi su Dievu, arba su velniu, taigi, esi arba gėrio, arba blogio įrankis. Čia vidurio nėra. Jei yra manančių, kad laikosi neutraliai, tai klysta, tai tik jų saviapgaulė, kaip to stručio, kuris paslepia galvą smėlyje ir galvoja, kad jo niekas nemato. Dabartinė situacija pasaulyje rodo, kad daugiau žmonių yra veikiami Liuciferio ir pasiduoda jam. Tai labai pavojinga. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad piktosios jėgos eis iki galo. Vienintelė išeitis – melstis, prašyti atsivertimo ir skelbti evangeliją. Bet patys žmonės privalo padėti sau. Antraip galime neišvengti baisios tragedijos“, – primena jis.
Dvasininkas pastebi, kad net už menkniekį labai lengvai pasmerkiame ir nuteisiame žmogų, nemėgindami suprasti jo elgesio ir paieškoti jame vidinio grožio ar kitokių gerų dalykų. Tikrosios meilės kiekvienam, net ir piktadariui, pavyzdžiu jis įvardija neseniai šį pasaulį palikusią vienuolę Nijolę Sadūnaitę, ją tardančius saugumiečius vadinusią „Dievo vaikais, kurie išniekina patys save“.
„Iš tikrųjų tam tikru savo elgesiu mes save išniekinam. Tad ir gyvename beveik pragaro būsenoje“, – priduria teologijos mokslų daktaras.
Bėgimas nuo vidinių konfliktų
Žmogų neigiamai veikia puikybė, godumas, pavydas, rūstumas, gašlybė, persivalgymas, persigėrimas, tingėjimas. Dvasinės aistros – puikybė, tuščiagarbiškumas, paguodos troškimas ir baimė sujaukia visų mūsų protus. Tarkime, vienas iš šeimos narių labai trokšta, kad kiti jį paguostų. Bet taip neatsitinka, ir šis keliauja ieškoti paguodos kitur. Itin stipriai protus išbalansuoja baimė. Taip žmogui labai nesunku patekti į atitinkamų priklausomybių, kurių priskaičiuojama net 600 rūšių, liūną.
Dažniausiai, pasak kapeliono, tai lemia laimės ilgesys. „Žmogus nori laimės, nori būti ant tos bangos ir pasuka į narkotikus, lošimus, alkoholizmą ir taip toliau. Kiti tampa priklausomi nuo santykių ir t. t. Tai tėra tik nepilnavertiškumo, saugumo poreikių tenkinimas“, – aiškina kun. A. Valkauskas.
Sakykime, yra asmenų, kurie užsiima labdara. Bet kyla klausimų: ar jie taip myli žmones, kad stengiasi kitiems padėti? O gal tai tik bėgimas nuo kažkokių vidinių konfliktų namuose? „Imkime nuomonių formuotojus. Ar gali dvidešimtmetis žmogus, neturintis gyvenimo patirties, nesuvokdamas daugelio praktinių dalykų ir aplink vykstančių procesų, dėlioti prasmingo gyvenimo gaires kitiems? Greičiau tai laikyčiau asmens siekiu ir noru užpildyti jo paties viduje esančią tuštumą“, – samprotauja pašnekovas.
Kun. A. Valkauskas iš priklausomybių liūno yra ištraukęs ne vieną paklydėlį. Gaila tik, kad buvo tokių, kurie po kelerių ar dešimties metų šviesaus gyvenimo vėl pasidavė piktųjų jėgų galiai, kitaip sakant „atkrito“. Anot kapeliono, žmonės tiesiog nenori padėti patys sau.
Puikybė gimdo blogį
Dvasininkas primena, kad iš puikybės atsiranda tuščiagarbiškumo bei išdidumo atmainos, iš kurių gimsta rūstybė. Kun. A. Valkauskas atkreipia dėmesį, kad „puikybė yra viena sunkiausių aistrų, nes norima pasirodyti dideliu, nepaliečiamu, ypatingu ir versti kitus patikėti tik jo skleidžiama tiesa, atmetant kitokias nuomones“. Didybės manijos reiškiniai suvešėję tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Tai yra blogis, stumiantis žmones į neviltį bei įvairias tragedijas.
„Bet kaip jiems įpūsti, kad nelaikytų savęs dievaičiais? Jie nepamąsto, kas bus po mirties. Juk vis tiek ateis Dievo teismo diena. Jeigu gyvenime priėmei neteisingus sprendimus, tai kur atsidursi? Dievas aiškiai sako: „Visiškas buvimas be Dievo – tai buvimas, kuriame egzistuoja skausmas ir kančia, nes tu neturi būties šaltinio“, taigi tavo laimės ilgesys neišsipildys. O pragaras yra visiško, begalinio praradimo būsena“, – primena kapelionas.
Anot jo, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad į politiką ir vadovaujančius postus patenka daugiausia psichopatų, trokštančių dėmesio. O būdami valdžioje ir nurodinėdami kitiems, jų manymu, pasikelia savo vertę, jaučiasi esą dėmesio centre ir turintys galią. Tai yra didelė jų klaida. Nors jų buvimas žemėje ir autoritarinis vadovavimas būna laikinas, bet pasauliui suteikia daug kančios ir praradimų.
Jaunimui trūksta patarimų
Būsimo kunigo vaikystėje tėvo ir senelio filosofinės kalbos apie vertybių hierarchiją skverbėsi į sąmonę ir formavo požiūrį į pasaulio pažinimą, o sekamų pasakų herojai vaizduotėje virsdavo realiomis būtybėmis. Jau tuomet berniukas pradėjo mąstyti apie žmogaus paskirtį žemėje, o paauglystės metais atsakymų ieškojo Juozo Girniaus knygoje „Žmogus be Dievo“, Antano Maceinos filosofiniuose leidiniuose. Tai buvo žingsnis į domėjimąsi teologijos mokslu ir girdėtų vertybių hierarchijos suvokimą.
Dabar, bendraudamas su jaunimu, kapelionas pastebi, kad „nėra kas formuotų teisingą jų požiūrį į gyvenimą“ – tuo neužsiima nei tėvai, nei mokykla, nei visuomenė.
Daugelis jaunuolių gyvena išsiskyrusiose šeimose, neturi tikslo, o kiti prasitaria nematantys gyvenimo prasmės ir neatmeta minties apie pasitraukimą iš šio pasaulio. „Širdies gilumoje vaikinai supranta, kas yra gėris, kas yra praradimas, jaučia skausmą dėl tėvų skyrybų, bet kas jų laukia ateityje, sunku pasakyti, nes daugelis neturi tikslo. Neramu dėl jų ateities – ar sugebės atsispirti blogoms pagundoms, ar atsiras šalia pagalbos ranką ištiesiantis žmogus?“ – klausia kunigas.
Tai, kapeliono manymu, yra prasto dvasinio auklėjimo pasekmė. Jis abejoja Švietimo ministerijos sudaromomis mokymo programomis, kurios neugdo jauno žmogaus.
„Tikyba palikta kažkur toli. Moksleivius turėtų išmokyti bent jau filosofiškai mąstyti, bet ir to nėra. Tie dalykai, kurie formuoja jauną žmogų kaip asmenybę – moralė, tikėjimas, gerieji pavyzdžiai, tartum paliekami už ribos. Tai kaip paauglys suformuos savo gyvenimišką poziciją? Šiaip jaunimas yra geranoriškas, bet jam reikia patarimų, pamokymų, nes nemažai patenka į priklausomybių ratą. Vieni išlipa, kiti taip ir užstringa tame purvyne“, – patirtimi dalijasi kun. Arnoldas.
Prasmingas bendravimas
Kapelionas sako einąs savojo pašaukimo keliu – tarnauti Dievui ir žmonėms, į jokią kitą profesiją kunigystės nekeistų. Neįmanoma suskaičiuoti žmonių, kurie, protu ir dvasia priimdami jo skleidžiamas tikėjimo tiesas, atsivertė ir surado tikrąjį gyvenimo tikslą. Ne tik Jonavos, bet ir kitų Lietuvos vietovių gyventojai geru žodžiu mini kapelioną A. Valkauską ir skuba į Ruklos Šv. Dvasios bažnyčią pabūti su Dievu jo aukojamose Šv. Mišiose. Žmonės pasitiki šiuo kunigu, todėl jo lūpomis ištartas žodis yra gilus, prasmingas ir veikiantis tikinčiųjų sielą.
Kun. A. Valkauskui smagu matyti, kaip spindi Ruklos vaikų veidai, kai jie ateina į Dienos centrą, kuriame praleidžia laiką po pamokų.
„Rukla man – tai mano namai. Malonu, kad turime akredituotą Carito valgyklą, Dienos centrą, kurį lanko 21 ruklietis. Vaikai čia paruošia pamokas, pavalgo, smagiai pažaidžia, kitas, žiūrėk, net į namus nenori eiti. Ne vienas dar ir į būrelius nuskuba. Turime geras sąlygas ugdyti mažuosius miestelio piliečius, ir už tai esame dėkingi Jonavos rajono savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui, jo pavaduotojai Birutei Gailienei, administracijos bendruomenei. Darbas su mažaisiais piliečiais, prasmingas bendravimas padės suformuoti juos kaip asmenybes, turinčias tikslą“, – neabejoja kapelionas.
Atsisveikindamas kun. A. Valkauskas primena, kad ne turtai, ne pinigai, bet pats žmogus yra esmė, nes jis yra nemirtinga siela. O kai jis nesuvokia nemirtingumo, nesupranta dieviškos prigimties, tai ir belieka grobti, krautis turtus. Dievui visų mūsų sielos yra vienodos vertės, nepaisant to, kas esi – daktaras, prezidentas ar elgeta.
Teologijos mokslų daktaras kviečia įsigilinti į Nikodemo Agioriečio knygos „Nematoma kova“ teiginius ir pradėti naują dvasinio gyvenimo etapą. Tai vienintelis kelias sustabdyti pasaulyje siautėjantį chaosą.
Dvasininkas primena, kad ne turtai, ne pinigai, bet pats žmogus yra esmė, nes jis yra nemirtinga siela. O kai jis nemato nemirtingumo, nesupranta dieviškos prigimties, tai ir belieka grobti, krautis turtus. Dievui visų mūsų sielos yra vienodos vertės, nepaisant to, kas esi – daktaras, prezidentas ar elgeta.
Irena BŪTĖNAITĖ
