Žeimių mokykloje - daugiafunkciame centre praėjusį sekmadienį apsilankė keisti svečiai – barzdoti žilagalviai vyrai, tolimais ir, atrodo, tik joms mielais prisiminimais besidalijančios damos. „Kas jie, iš kur?“ – spėliojo jauni miestelio gyventojai, tik senieji sveikinosi su „ateiviais“ kaip seni pažįstami.
O atsakymas paprastas: tai vėl susirinko Žeimių vidurinės XIII laidos abiturientai, baigę šią mokyklą prieš 55-erius metus. Tokio jų ilgaamžio bendravimo nė viena laida nepasiekė, juolab, kad susitikinėjama kas 5-erius metus, nors ištuštėjusi mokykla kviečia ir dažniau užeiti, apžiūrėti čia eksponuojamas parodas, dirstelėti į kadaise triukšmingomis klasėmis buvusius kabinetus.
„Bandykime prisiminti klasiokus suolų eilės tvarka: Kazys, Ričardas, Mečys, Stasys, Edvardas, Vincas, Janina, Vanda, Zina, Nijolė, Marijonas...“- lenkė pirštus susirinkusieji. „Esu, esu, dar esu...“,- atsakinėjo buvę abiturientai, tarsi vėl subildėję po ilgosios pertraukos į klases. Deja, „klasės valandėlėje“ nepasirodė du vyrai – Edvardas ir Ričardas. Pirmas, dar prieš tris dešimtmečius garsėjęs kaip garbus valstybės vyras, atgulė Vilniaus kapinėse, kitas – pradedantis verslininkas – amžinatilsiui pasirinko Domeikavos kapinaites. Išėjusieji dangaus karalystėn, mokiniai ir mokytojai, buvo prisiminti bažnyčioje, Šv. Mišių aukoje, tad miestelis, neseniai sulaukęs 660 metų jubiliejaus, rodos, praturtėjo dar vienu renginiu - tos nepakartojamos XIII laidos susitikimu. Gaila, įsimaišė ir minorinių gaidelių. Pirmą kartą renginyje nedalyvavo klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Birutė Ilgūnienė. Tai jos dėka kadaise „nerimta“ klasė „susicementavo“ žygiuose po gimtąjį kraštą, išpuoselėjo savyje humanitarinę dvasią.
„Mes galbūt pasimatysim/ Sidabrinių šarkų dieną/ Ar auksinę lapių dieną mes visi pasimatysim./ O žibuoklės žydrą dieną/ Ga žydėsim, gal nuvysim/ Bet vis viena vieną dieną/ Mes visi pasimatysim...“ – Sigito Gedos eilėraštį savo pasiligojusiai Auklėtojai išsiuntė susirinkusieji. Dar vieną staigmeną klasiokams ir savo mokytojai iškrėtė Vincas Jakaitis, nenustygstantis kaip ir vaikystėje. Jis iš anksto kiekvienam užrašė kadaise populiarios melodijos „Paskutinis valsas“ tekstą ir... pakvietė jį padainuoti.
Čia pat pasižvalgyta mokyklos muziejuje, etnografinėje seklyčioje, pasidžiaugta sporto žaidimais, kurie užima dabartinių mokinių laisvalaikio dalį. „Ačiū įstaigos administracijai, kuri mus įsileido“,- sakė žilagalviai, menantys savo talkas su statybininkais, prieš 60 metų mūrijusiais mokyklą.
Viena iš kas penkmetį vykstančio susitikimo dalių – kelias į kapines, pagerbiant Anapilin išėjusius mokytojus. Šių čia jau nemažai: Ruzgai, Liutkutė – Pulkauninkienė, Sadauskaitė... Kiekvienas, be abejo, juos savaip prisimena, bet nė vienas neužmiršta...
Saulė taip įkyriai glostė galvas, kad netrukus teko ieškoti pavėsio, vėl glaustis Kazio Mackevičiaus sodyboje, pavėsinėje prisėsti poilsio. Įdomūs, į aplinką gražiai įsiterpiantys buities eksponatai, padargai, tautos atgimimo akcentai – aitvarai, vėliavos, Žalgirio mūšio 610-ąsias metines simbolizuojantis maketas. „Esu įsitikinęs, kad nuo šio paminklo, statyto mūsų prieš trejus metus, Griunvalde, ir prasidėjo šiltesnis Lenkijos ir Lietuvos vadovų bendravimas“,- svarstė sodybos šeimininkas – vienas iš minėto paminklo statybos iniciatorių.
Dar kelios prie atsivežtosios armonikos prigludusio Vinco dainos, dar keli akordeoną prakalbinusio Kazio akordai, keli šilti, neretai humoristiškai nuspalvinti prisiminimai, ir istorinis klasės draugų susitikimas, paįvairinantis miestelio jubiliejų ir mokyklos kasdienybę, nutolo. Visi išdriko kas kur, tikėdami, kad po penkerių metų visi vėl paklus mokyklos traukai.
Marius Glinskas
Valerijos Lopetienės nuotr.
