Ne veltui gegužės mėnuo senovėje vadintas žiedžiu. Štai keletas šiltesnių dienų ir viskas gamtoje pasikeitė. Žaliasis sprogimas! Pražydo ievos, šermukšniai; o soduose – vyšnios, kriaušės, jaunos obelaitės, mieste – kaštonai ir alyvos. Pievas ir pakeles užliejo linksmas pienių, o įkalnes – raktažolių geltonis. Ir koks žalumos gaivumas! Kiekviena augalo rūšis vis kitokio atspalvio...
Pasak gamtos mokslų daktaro, etnologo Liberto Klimkos, gegužės mėnesio pirmoji pusė tradiciniame kalendoriuje – Sodininkų dienos. Mat obelims pražydus, dažnai ištinka šalnos. Saugodami jų žiedus, žmonės netgi laužus naktimis ar paryčiais kurdavo. Juk sodo vaisiai senajame kaime – vienintelis gardumynas...
Sėjinis
Kaimo žmogui gegužės mėnuo – pats darbymetis, tad dažniau ir vadinamas sėjiniu. Nuo seno lietuviai gegužės 15 d. baigdavo sėjos darbus, o lauko pakraščiuose ant kuolo pamaudavo raguočio kaukolę. Tikėta, kad taip laukai visą vasarą bus apsaugoti nuo gamtos nemalonių. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena paskelbta Šv. Izidoriaus varduvėmis - Artojų globėju. Manyta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Dažnoje kaimo bažnytėlėje vienas iš šoninių altorių būdavo paskirtas Šv. Izidoriui. Tai kuklios kasdienybės šventasis, Madride 1070-aisiais metais gimęs padienis valstietis. Legenda sako jį buvus labai pamaldžiu; net orės metu kasdien išklausydavęs rytines mišias, o darbo metu vis darydavęs pertraukas maldai. Tačiau žemės ūkio darbus, kuriuos jam pavesdavęs šeimininkas, atlikdavęs visada laiku ir nepriekaištingai. Iš jo įdirbto lauko ir derlius būdavęs dvigubai didesnis. Pasirodo, maldos metu jaučių jungu traukiama žagre ardavęs angelas, nusileidęs iš dangaus. Lietuviai šventąjį meiliai vadindavo Zidorėliu, o dievdirbiai išdroždavo jį besimeldžiantį lauke, greta jaučių ir angelo, arba beriantį grūdus iš sietuvės. Artimas šis šventasis žemdirbio širdžiai: pasimelsdavo jam, kad orės meto orai palankūs būtų, kad noragai nediltų... Poetas Bernardas Brazdžionis šventajam paskyrė tokias eilutes: „Juodų vagų atriektos šiltos riekės / toli toli per lygų lauką tiesias, / noragų kieto plieno nebesiekia / saulėlydis ramus, išblėsęs...“ Mūsų laikais Izidoriaus vardas tapo labai retu. Gal, kad artojo darbą dabar dažniau atlieka išmanusis traktorius, centimetro tikslumu vagas riekiantis. O kilme vardas yra vedinys iš graikų kalbos, reiškiantis „Deivės Izidės dovana“. Ši deivė tikrai dosni – Egiptui ji dovanoja po du kviečių derlius per vasarą. Gi mūsų krašto artojams ši diena primena, kad jau laikas pavasarinę sėją užbaiginėti. Izidorius skulptūrose vaizduotas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir sėtuve rankose.
Beje, gegužės 15 d. bažnytiniame kalendoriuje pažymėta Šv. Izidoriaus, Artojų globėjo vardu, o šiuolaikiniame – tai tarptautinė šeimos diena. Pirmąjį gegužės sekmadienį minime Motinos dieną, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną. Gražu, kad šių dviejų švenčių sandūroje švenčiama šeimos diena. Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu ji minima nuo 1994 metų, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos kiekvienai šeimai.
Istorijos palytėti
Istorinių Lietuvos įvykių atmintyje gegužės 15-oji yra Steigiamojo Seimo diena, 1920 metais praskleidusi demokratijos pumpurus mūsų krašte. Prisimintina, kad pirmajam išrinkto Seimo posėdžiui pirmininkavo rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tą tolimą gegužės dieną Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis ir vienbalsiai patvirtinta Lietuvos Nepriklausomybės rezoliucija. Dar tų pačių metų rudenį, Lenkijos kariuomenei veržiantis į kraštą, Seimo nariai išėjo ginti savo valstybės. Bene keturis mėnesius tuomet veikė tik Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir šešių skirtingų partijų atstovai. Savanoriams apgynus valstybę, Steigiamasis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus ir kitus 268 svarbiausius šalies įstatymus.
Etnokosmologija
Kaimo žmonės seniau minėdavo, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Žinoma, šių šviesulių vakare reiktų dairytis arti horizonto, tarsi nusileidžiančių į dirvą. Tokią konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas Dvynių žvaigždyne, o artojas – Betelgeizė Orione, valgio nešėja – Kapela Vežėjo žvaigždyne. Kitas įdomus šios žvaigždės lietuviškas vardas yra Tikutis, reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, kuris „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Tad pavasariniai lietuvio artojo rūpesčiai – ir dangaus aukštybėse...
Sekminės
Bet iš kosmoso platybių grįžkime į pavasario žiedais besipuošiančią Žemę. Sekminės - viena svarbiausių metų bažnytinė šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Per 600 metų, prabėgusių nuo Lietuvos krikšto, tos išskirtinės krikščioniškojo kalendoriaus datos įgavo tautinių spalvų.
Baltų tikėjime – tai Beržų garbinimo šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Tai žalumos suvešėjimo, jos augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Ūkininkai su šeimyna apeidavo rugių lauką dainuodami parugių dainas. Javų lauke su kaimynais būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei. Kiekvienam šeimynykščiui namuose pietums privalu patiekti po septynis virtinius. Skirtinguose Lietuvos regionuose virtiniai būdavę įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa.
Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų.
Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Piemenėliai Sekminių rytą keldavo kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas spirgučiu. Vakarop piemenys karves ir aveles papuoštas gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Šios už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautiene. Vyresnysis piemenukas pasilypėjęs į medį šaukdavo kartu pasivaišinti vilkus, lūšis, meškas.
Gegužės mėnuo labai tinka kelionėms, pasidairymui po vis gražėjančią Lietuvos žemę. Pats tas metas lankyti piliakalnius, parkus, dvarų sodybas. Pastaruoju metų žaliojo kultūros paveldo tvarkymui skiriamas didelis dėmesys ir tai yra labai gerai. Žmogui būtina mėgautis ir džiaugtis per visą Žemę prasiskverbiančia žalumos bei spalvinga žiedų gausa.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
