Mokslininkas Česlovas Ignatavičius, gyvenantis sostinėje, gimė ir augo Žinėnuose, Kulvos seniūnijoje, tad šis Jonavos rajono kampelis jam yra itin artimas ir savas. Į gimtinę kraštietis atvyksta aplankyti tėvų, brolių ir senelių kapų Batėgalos kapinėse. Dairydamasis po neatpažįstamai pasikeitusį gimtąjį kaimą ir jo apylinkes, senjoras prisipažįsta, kad jokie pokyčiai neištrins iš atminties prisiminimų, neužgesins širdyje esančios šilumos ir sentimentų tėviškei.

Šis pokalbis su garbaus amžiaus senjoru galbūt kiekvieną skaitytoją pakvies pabūti ten, kur kadaise skambėjo nepamirštamos gimtojo sodžiaus lopšinės.

Gimtinės trauka

„Ten prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Dabar esu pensininkas, gyvenu Vilniuje, 40 metų dėsčiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete, dešimtmetį vadovavau Pastatų konstrukcijų katedrai, bet jaučiu trauką atvažiuoti į kampelį, kur pradėjau žengti pirmuosius žingsnius, pažinau pirmąsias raides, baigiau pradinius mokslus, kur palaidota mano giminė, kur bus priglausta ir mano urna. Tad aš visada buvau, esu ir būsiu susietas su Žinėnais“, – save vadindamas technokratu, sako Č. Ignatavičius.

Apsilankymai Žinėnuose, kurie anksčiau buvo sujungti su Rodžių vienkiemiais,  palieka neišdildomų įspūdžių, atgaivina tai, ką laiko bėgsmas mėgino užnešti užmaršties dulkėmis. O prieš trejus metus gavęs kraštietės Albinos Barutienės-Grigauskaitės kvietimą dalyvauti gimtojo kaimo  bendruomenės sueigoje, Česlovas sako  labai apsidžiaugęs, „kad yra žinėniškių, kurie domisi ir rūpinasi savo, savo tėvų ir protėvių gimtine, kad gimė tokia idėja pasidalinti mintimis apie Žinėnų praeitį, dabartį, o gal net ir ateitį“.  Išeivis iš Kulvos seniūnijos sueigą įvardijo „istorinę vertę turinčiu renginiu.“

Kraštietis atviras – atvykus į gimtinę, sunku jausmus išreikšti žodžiais, bet mintys audžia prisiminimus apie buvusią nuostabią gamtos panoramą šalia Mažųjų Žinėnų piliakalnio, senelių, tėvų ir tuomečių kaimynų gyvenimo praeitį. Tiesa, vietovę sunku atpažinti, nes nebeliko tėvų rankomis statytos sodybos, gražiai užauginto sodo, nebėra krūmokšnių, kur čiulbėjo ir saugiai vaikus perėjo paukščiai, laukai ištuštėjo, o buvusius kaimynus išsivedė Laikas. Anot senjoro, jis esąs vienas seniausių šiame kaime gimusių žmonių.

„Tenka tik apgailestauti, kad nebeturiu tų vaikystės draugų, su kuriais susitikdavome kapinaitėse ir pasidalindavome prisiminimais iš vaikystės laikų. Liūdna, kad šiandien tenka dalytis prisiminimais, žvelgiant į prie kauburėlių esančias nuotraukas“, – prasitaria Česlovas.

Žinėnų mokykloje

Pašnekovo vaikystėje vietiniai gyventojai kalbėjo lenkiškai, kai kurie galėjo  bendrauti rusiškai, o lietuvių kalbą mokėjo tik vienas kitas žmogus. Įdomu tai, kad kaimų pavadinimai, kur jie gyveno, buvo labai lietuviški – Žinėnai, Rodžiai, Skrandinė, Gineikiai ir t. t.

Po karo Žinėnuose, ūkininko Garšvos gyvenamajame name, duris atvėrė lietuviška pradinė mokykla, kur visų keturių klasių mokiniai mokėsi vienoje patalpoje. Mokymosi priemonės buvo labai kuklios – moksleiviai rašė plunksnakočiais, sėdėjo mediniuose atverčiamuose suoluose, rašto mokėsi ant fanerinės neaiškiais dažais nudažytos lentos skaldytais balsvos spalvos kreidos gabaliukais.

„Apie šratinukus, parkerius, skaičiuotuvus, kompiuterius ar mobiliuosius telefonus, ką turi net ir dabartiniai pradinukai, niekas nė supratimo neturėjo. Bet neteko girdėti, kad tų laikų vaikai ar jų tėveliai skųstųsi dėl tokių mokymo sąlygų“, – savo mokymosi laikus palygina Č. Ignatavičius.

Pirmieji mokytojai – tėvas ir sūnus Svigriai kalbėdavo tik lietuviškai. „Kai mane mama nuvedė į pirmą klasę, o mokytojas lietuviškai paklausė mano vardo, aš jam atsakiau lenkiškai: „Neruzume co pan muvi“ („Nesuprantu, ką ponas sakote“). Tokia buvo mano mokslų pradžia“, – situaciją prisimena senjoras.

Atmintyje išliko malonus mokytojų Birutės Kuosaitės-Gronskienės iš Dzūkijos bei Jadvygos Šalugaitės iš Jonavos bendravimas su mokiniais. Nuo vaikystės šiandieniai ugdytiniai svajoja tapti policininkais, gydytojais, lakūnais, ano meto vaikai buvo kuklesni.

„Baigdami ketvirtą klasę, vaikai išsakė norą ateityje tapti amatininkais ar ūkininkais – kalviais, siuvėjais, batsiuviais, pardavėjais, kitais specialistais, bet nė vienas nesvajojo siekti aukštųjų mokslų. Aš prisipažinau norįs būti vairuotoju. Tiesą sakant, mano svajonė išsipildė – vairuoju automobilį. Tokias kaimo vaikų svajones, matyt, bus suformavusi aplinka, kurioje jie gyveno“, – samprotauja kraštietis.

1949-aisiais Žinėnų pradinė mokykla tapo septynmete, nes buvo papildyta dar trimis klasėmis. Joje mokėsi ir aplinkinių kaimų – Batėgalos, Skrebinų, Mikoliškių, Šabūniškių, Gineikių, kitų vietų moksleiviai.

„1953-iaisiais šią septynmetę mokyklą baigė dešimt mokinių – septynios mergaitės ir trys berniukai. Niekas jų nepasiliko tėviškėje, bet pasuko skirtingais keliais. Šiandien iš buvusių laidos klasės draugų dauguma mergaičių ir du vaikinai jau ilsisi ramybėje. Aš, baigęs septynias klases Žinėnuose, išvykau mokytis į Kauną, tad mano ryšiai su gimtuoju kaimu tapo santūresni“, – prisiminimais dalijasi senjoras.

Namai kvepėjo duona

„Visada mano vaizduotėje stovi buvusi Žinėnų mokykla, suteikusi pradinius mokslo sparnus mano tolimesniam gyvenimui, nuoširdūs klasės draugai, pasukę skirtingais keliais, ir darbštūs kaimynai, lenkę nugaras laukuose, net žiemkenčius nuimdavę rankomis, į pagalbą pasitelkdami ne burzgiančią techniką, bet arkliuką“, – toliau pasakoja mokslininkas.

Iki kolektyvizacijos kaimiečiai gyveno natūraliai susiformavusioje gamtoje ir žemę naudojo savo asmeninėms reikmėms. Pavyzdžiui, anuomet kaimo gyventojai augindavo linus, kurie žydėjimo metu mėlynuodavo tarsi banguojanti jūra. Žiemą trobose pokšėdavo audimo staklės – mat moterys ausdavo iš jų drobes. „Prisimenu, kai šiomis drobėmis audėjos užklodavo pievas, kad saulė išdžiovintų ir nubalintų. O vėliau siuvėjai pasiūdavo tvirtus ekologiškus drabužius – šienpjovių pagrindinį apdarą, sugeriantį prakaitą ir pralaidžiai kvėpuojantį“, – atgaivina vaizdus Vilniuje gyvenantis kraštietis.

Anot jo, gaila, kad šiais laikais linai išnyko iš Lietuvos, o lininiai drabužiai, importuojami iš svetur, yra labai brangūs. Pašnekovo akimis žiūrint, pasikeitė visas žemės ūkis – didžiausi žemės plotai nudrenuoti, su modernia technika suarti, išlyginti ir užsėti. Nebeliko vienkiemių, kvepiančių pievų su besiganančiais galvijais, rasotą žolę rupšnojančiais arkliais. Nebematyti gojelių su besišypsančiais raudonviršiais ir nuostabias melodijas čirškiančiais paukščiais – tik lygumos ir tuščios erdvės.

„Tada nei Coca Colos“, nei kramtomos gumos kaimuose nebuvo, užtat kiemai kvepėjo namine šviežio rugio duona, netrūko kadagio dūmu kvepiančių lašinukų, rūkytų dešrų, raugintų kopūstų, sūdytų kelmučių. Kažkas nebe taip. Suprantama – pasikeitė laikmetis, kitokia politinė situacija, tad ir gyvenimo turinys kitoks. Tik vargu, ar tikrai viskas eina gera kryptimi, kai kaimo žemė priversta „gaminti“ pinigą?“ – abejoja žinėniškis.  

Nuobodžiauti nebuvo kada

Vaiko ir paauglio akimis, gyvenimas Žinėnuose buvo ganėtinai įdomus. Pavyzdžiui, savaitgaliais kaimo jaunimas susibėgdavo į „vakaruškas“ vieno ar kito ūkininko kieme ir linksmindavosi iki aušros. Žinoma, jokių magnetofonų anuomet nebuvo, tad skambėdavo vietos muzikantų grojamos melodijos, dažniausiai virkaudavo armonika ar akordeonas. Česlovo senelis puikiai grojo smuiku, o tėčio pirštams paklusdavo daugiabalsė armonika, tad neretai jie tapdavo „vakaruškų“ muzikantais.

Kitąsyk kaimiečiai skubėdavo pasižiūrėti atvežto juostinio kino, kurio aparatūra birbdavo žiūrovams palei ausis. Nei radijo, nei televizoriaus niekas neturėjo, bet žmonėms pakakdavo ir paprastų sueigų, kuriose po sunkių darbų sodiečiai išlenkdavo vieną kitą taurelę, išsikalbėdavo, pasidalydavo savo sėkmėmis ar negandomis, pamiršdami kasdienius rūpesčius.

Česlovo vaikystės laikais žinėniškiai priklausė Lapių parapijai (dabar Kulvos parapijai), tada gegužės mėnesį savo kaimo parinktoje sodyboje organizuodavo vakarines pamaldas, vadinamas „majuvkomis“, į kurias kartais atvažiuodavo kunigas iš Lapių. Čia būdavo įrengiamas altorius, žmonės pasimelsdavo, pasidalindavo ūkininkavimo patirtimi, susėsdavo prie suneštinių vaišių stalo.

„Prisimenu, kai Lapių kunigas, lankydamas gyventojų namus, neatsispyręs tėvelio armonikos garsams, nusimetė sutaną, prisijungė prie kitų mūsų šeimos svečių ir dūko iki vidurnakčio, – šypsodamasis prisiminimais dalijasi Č. Ignatavičius. – Mums, vaikams, daug džiaugsmo teikdavo „karų“ žaidimai ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio, iki šiol nepasimiršta, kaip drauge su suaugusiaisiais gaudėme naktimis Neryje kilbukus ir aukšles. Iki šiol ausyse skamba vieversių čirenimai, pempių klyksmas virš dirvonų, šarkų tarškėjimas krūmuose, kitokie garsai. Tai buvo nerūpestingas mano gyvenimo etapas, įleidęs gilias šaknis į visą mano esybę ir likęs gyvas iki šiol“, – samprotauja kraštietis Česlovas.

Kaimas vejasi miestą

Kaimas keičiasi. Kadaise pro Žinėnus vingiavęs duobėtas žvyrkelis, kuriuo, Č. Ivaškevičiaus žodžiais tariant, „tikriausiai iš Kulvos į Karaliaučių ir toliau į Europą keliavo šio krašto ir visos Lietuvos istorinė asmenybė, kultūros ir mokslo šviesuolis Abraomas Kulvietis“, dabar virto asfaltuotu plentu.

Gyvendamas sostinėje, važiuodamas per Lietuvą, lankydamasis gimtajame kaime, bendraudamas su gyventojais, Č. Ignatavičius pastebi, kad kaimo žmonės sparčiai vejasi, o kitur net pralenkia miestelėnus. Tarkime, kaimiečių išsilavinimas, išskyrus garbaus amžiaus žmones, nenusileidžia miestiečių išsilavinimui. Kompiuterius, internetą, elektroniką ir kitą techniką kaimo žmonės išmano ne blogiau už miesto gyventojus. Kitaip ir būti negali – atėjo tokie laikai, kai be išmanios ir aukštos kokybės technologijų neapsieina nė vienas didesnis gyvulininkystės ar augalininkystės ūkis, be to, kasmet sulaukiama vis griežtesnių reikalavimų iš  Europos Sąjungos.

Anot kraštiečio, sodiečiai neabejingi ir kultūrai – jie dažni teatrų, koncertų, kitokių renginių lankytojai. O kai žaidžia Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, atideda darbus ir priglunda prie televizorių ekranų. Pašnekovą džiugina ir tai, kad iš kaimų traukiasi sovietmečiu dominavęs alkoholis, prie parduotuvių nebeliko raudonskruosčių interesantų, laukiančių, kada prekyvietė pradės veikti. Tik neramu dėl psichotropinių medžiagų, būtų labai negerai, jei alkoholio vietą kaime užimtų mieste platinami narkotikai.

„Esu kaimo žmogus. Gimtinė man buvo, yra ir bus vienintelė – pirma ir paskutinė“, – sako į devintą dešimtmetį įkopęs Č. Ignatavičius, savo prisiminimus sudėjęs į trumpą poemą.

Irena BŪTĖNAITĖ

Išnykusi gimtinė  

Kadais, buvusio Rodžių kaimo papėdėj

Prie kelio grublėto

Stovėjo medinė sodyba dulkėta.

Čia sodas žydėjo,

Pievose šienas kvepėjo,

Augo krūmokšniai pelkėti,

Kur suskrisdavo paukščiai pasišnekėti,

Neries panorama pasigrožėti.

Tėvai ir Seneliai šią Žemę mylėjo,

Arė, akėjo, sodino ir sėjo,

Medinę sodybą gražiai prižiūrėjo.

Čia gimtinė manoji,

Meilės Tėvų išrinktoji.

Čia aš gimiau,

Džiaugiaus ir verkiau,

Vasarą basas laksčiau.

Prie Mikoliškių dvaro

Neries vandenyse braidžiau.

Vingiuotais laukų takeliais

Buvusią Žinėnų mokyklą lankiau,

Pradinius mokslo sparnus įgijau.

Su jais aukščiau pakilau,

Daug keliavau ir po pasaulį skraidžiau.

Daug sužinojau, daug pamačiau

Ir pats nemažai padariau.

Vertingas žinias konspektavau

Ir kitiems dalinau.

Gyvenimas greitai praėjo.

Broliai, Tėvai ir Seneliai

Į Buivydų kapinaites išėjo.

Medinė sodyba visai ištuštėjo.

Vienatvėj, nugairinta vėjo,

Stovėt ir liūdėti ji neišgalėjo.

Išnyko su pievom,

Krūmokšniais pelkėtais,

Takeliais vingiuotais senolių žymėtais.

Tik vienišas klevas dar liko rymoti

Ir mano širdis, nenustojanti

Apie išnykusią gimtinę svajoti.

Toji širdis man dar sako,

Kad viskas gyvenime kinta:

Kas ateina, tas ir išeina,

Kas buvo, to niekada jau nebus.

Taip buvo, yra ir taip bus visada.

Česlovas IGNATAVIČIUS