„Nacionalinis miškasodis „Kad giria žaliuotų“ 2024 kviečia visus Lietuvos žmones ir organizacijas prisidėti prie Lietuvos miškingumo didinimo ir išsaugojimo ateities kartoms bei tapti šimtmetį mininčios Dainų šventės dalimi. Šis renginys įprasmins šventės temą „Kad giria žaliuotų“ ir dar kartą parodys pasauliui, kad Lietuva yra vieninga šalis, kurią vienija meilė miškui ir dainai”.
Tokiais pakiliais žodžiais Valstybinių miškų urėdija, Aplinkos ministerija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras visą pavasarį kvietė visuomenę į Nacionalinį miškasodį „Kad giria žaliuotų“ – kelių dešimčių metų tradicija tapusią medžių sodinimo šventę. Šiemet miškasodis kvietė švęsti Lietuvos dainų šventės šimtmetį ir pasodinti medžius 100-e Lietuvos girių. Miškasodis – tai vienas iš darbų, gražiausiai įprasminančių žmogaus meilę gamtai.
Garbingo darbo šventė
Rodos, ištisi amžiai prabėgo, kai pati sodinau mišką. Tai sunkus, tačiau be galo svarbus darbas. Kokia bebūtų biržė, ar iškirsta miškotvarkos projektų planu, ar audrų išvartyta, ar netgi kinivarpų suvarpyta, ją atsodinti - tai ne juokus krėsti, o ypač sunkesnėje dirvoje. Aš sodinau pušeles lengvesnėse žemelėse, smėliuke ir vis vien ištisą dieną triūsęs atvirame biržės lauke, grįžti vakare perkaręs kaip šuo. Vėliau pati jau nesodinau, tik gairėm žymėjau sodinimo kryptis, kad želdintojams lengviau būtų susiorientuoti. Tačiau visą dieną nusilaksčius po kelmuotą, o jei dar šlapiose žemėse ar šakų valksmais nuklotą plotą, vėliau imi manyti, kad ne tu neši sunkius guminius batus, bet jie tave velka. Namolio sugrįžus ir nuo kojų nutraukus tuos svorius, rodos, sparnai išauga – tokiu lengvu patampi, žmogus.
Pasiilgau miško sodinimo, tos savotiškos šventės, kai paimi į rankas mažytį eglelės ar juodalksniuko sodinuką ir sprausdamas žemės duobutėn žinai, jog po pulko metų čia oš gražuolis miškas. Iš to mažo sodinuko ar netgi daigo, užaugs stotinga pušis, o gal eglė žaliuos, ar berželis savo šešėlin priglaus metus skaičiuojančią gegutę. Labai įdomu būtų pamatyti savo sodintus miškus. Dabar toms sprindžio didumo pušelėms ar vos pusmetrį tesiekusioms eglaitėms turėtų būti bene trisdešimt metelių. Medžiui - tai dar tik jaunuolynas, tačiau nebe vaikiškas, ne želdinių kategorijos, o pats jaunystės gražumas. Toks, kada žmogų aplanko meilė, o sparnai kelia aukštyn, kada norisi tik gyventi ir augti, augti...
Be galo džiaugiuosi, jog šiemet patekau į šio garbingo darbo šventę. Pats pavasario gražumas – visa aplink skleidžiasi, žaliuoja, žiedai išsiilgę saulės šilumos. Nematomi miško paukščiai virpina savo balso stygas, o žmogaus širdis žydi ir dainuoja. Rytai vis dar šalti, vėsūs, tačiau pavasariški. O vėsios naktys miško sodinimui tik į naudą: plotų apželdinimui daug, o darbščių rankų visuomet pritrūksta. Tenka suktis, skubėti, derinti, kartais ir viršvalandžius aukoti, nes pavasaris labai greitas – apsisukai ir žiūrėk, jau pumpurai susprogę, jau žaliuoja naujas medžio rūbas. Tad šiemet medelių sodinukams puikios sąlygos – nors dienos šiltos, tačiau nakties vėsa pristabdo pumpurų skleidimąsi ir pasodintas beržas, juodalksnis ar eglė lengviau prigyja iki savo vegetacijos.
Jaunosios kartos nuoširdumas
Jonavos rajone miškasodžio šventę pristatyti buvo paskirtos dvi girininkijos: Upninkų ir Gaižiūnų. Vien Gaižiūnų girininkijoje užsiregistravo apie 200 renginyje norinčių prisijungti dalyvių. O kiek dar įvairių rajono įstaigų, organizacijų atstovai nesulaukę nurodytos datos susodino miško! Visų ir nesuskaičiuosi.
Išties labai smagu, jog nepabūgę išvakarėse pranašauto blogo oro, žmonės gausiai rinkosi į pavasariu kvepiantį mišką. Lyg atsidėkodama ir pati gamta maloniai apsigalvojo ir nudžiugino visus gan giedru ir vaiskiu dangumi. Tik bebaigiant sodinimo darbus lyg pagal taisyklę atsivėrę dangaus skliautai smagiai palaistė ką tik pasodintus medelius.
Šventėn atvykęs Dubravos regioninio padalinio atstovas, gamtos specialistas Tomas Valiauskas taręs sveikinimo žodį, visus susirinkusius supažindino su būsima šventės eiga, jos reikšme ir prasmingu žmogaus indėliu miško labui. Gaižiūnų girininkijos girininkas Vitalijus Januškevičius apšvietė kokiais sodinukais – pušimi, egle, beržu, juodalksniu – kelsime naują mišką ir su savo kolegomis aprodė darbo įrankius bei specifiką. Maišuose sukrauti laukia 7 tūkst. daigų, tad nieko nelaukę visi dalyviai susiskirstė poromis ir pasidavė neeilinei dienos nuotaikai.
Dirva sodinamame plote - ne pati lengviausia. Kelmų kliuviniai ir bioįvairovės išsaugojimui palikta negyvoji mediena tikrai nepalengvina miško gerovei pasitarnauti atvykusiųjų triūso. Ir specialūs miškininkų sodikliai, ir kastuvai, ar cilindriniai sodikliai brukdamiesi miško paklotėn reikalauja savotiškų pastangų. Vyrams tai, žinoma, nesudaro keblumų, tačiau moterims ir vaikams – vis šioks toks iššūkis. Tačiau visi dirbantieji – tikri šaunuoliai: veidai giedri, smagiai bendrauja, juokauja. O ypatingai susikaupę ir nuoširdžiai atlieka darbą vaikai: savarankiškai beda žemėn sodiklį ir tėvelio paduotą pušelės daigą stropiai spraudžia duobutėn. Grįžę iš miško, savo draugams jie tikrai turės kuo pasigirti ir didžiuotis. O dabar šventiška nuotaika ir bendrystė visus atvykusius vienija geram poelgiui.
Žmogaus dovana miškui
Su džiaugsmu fotografuoju žaliąjį rytą, mišką, visą biržę ir vis artėju link sodintojų. Gyvas žmogus gyvam miške kelia naują gyvastį! Jei ne pats gražiausias, tai vienas iš gražiausių pasaulio darbų. Suteikti gyvenimą galima ne tik žmogui, bet ir augalui. Įterpęs žemėn medžio sėklą, daigą, ar sodinuką, jau mintyse regi viziją, kaip už daugelio metų oš tavo rankų pasodintas miškas. Žinoma, pradžioj reikės jį pagloboti, prižiūrėti, paauklėti – visai kaip vaiką. Tačiau kuo toliau, tuo labiau medeliai įgis savarankiškumo ir pamažu atsisakys žmogaus globos. O dar vėliau patys teiks globą ir gerumą: užsiauginę kuplias lajas suteiks pavėsį, nudžiugins paukščių balsais, augins po savimi grybus, uogas ir skleis tą nuostabų miško kvapą.
Mes nepamatysime savo sodinto medžio senatvės, ką gi darysi, kad tie žalieji bičiuliai už mus ilgiau gyvena. Tačiau jų senatvę, brandą, jei norės, pamatys mūsų vaikai, anūkai, taip kaip mes patys dabar matome savo tėvų ar kitų sodintojų brandžius medynus, o kartais ir lemtingą jų gyvenimo baigtį. Yra kaip yra, tačiau šiandien aš gretinuosi prie žmonių, kurių rankos traukia iš pilno sodinukų maišo ar dėžės eglaitę ir sodinimo partneriui kastuvu žemėj atvėrus plyšį, spraudžia jon būsimos žaliaskarės šakneles, o koja užspaudžia žemės tarpus. Pasiteiravus, ar nepavargo, ar sunku, miško svečiai tik plačiai nusišypso – kur jau ten! Sodinti mišką – maloni veikla! Ne vienas jų Nacionaliniame miškasodyje dalyvauja jau kelintus metus, todėl netgi praktikos įgiję! O tai itin džiugina. Tačiau yra ir pirmą kartą plušančių tokioje specifinėje veikloje: padirbėję savanoriai tariasi, kitąmet vėl būtinai atvažiuosią!
Po kruopštaus ir atsakingo darbo miškininkai dar nepaleidžia savo talkininkų. Po aukštai siūruojančiomis pušimis laukia puikaus skonio karšta kareiviška košė bei arbata su sausainiais. Žinia, apetitas gamtoje visad geresnis, tad miško specialistai vos spėja krėsti košę į dubenėlius. O pasisotinus ir ūpas dainai sukyla: sodinimo šventėje dalyvavęs VDU švietimo akademijos choras „Ave vita“ melodingu balsu suvirpino visų širdis. Tokioje šiltoje bendrystėje net skirstytis ilgai niekam nesinorėjo.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
