Vėl sukasi metų ratas, vėl vasario 2 – ji. Tai vienintelė diena, kada primenama, jog mūsų žemėje esantys vandenys, pelkės, įvairios šlapynės esti itin jautrios ir prašosi būti saugojamos bei globojamos. Daugelis nė neatkreipia dėmesio į šį prašymą – lyg maža po kojomis vandens? Iš šalies žiūrint – ne, nemaža, tačiau tik todėl, kad lauku susizgribus buvo imtąsi priemonių jam apsaugoti ir išlaikyti. Sakysit, nuo ko reikia saugoti vandenį? Ogi labiausiai nuo savęs pačių.
Pagalba ekologijai
Nes žmogus žemėje esti didelis vartotojas ir negana to – teršėjas. O vanduo, kaip žinia, yra labai jautri ekosistemos dalis, greitai reaguojanti į neigiamą aplinkos poveikį, į visišką netausojimą, netaupymą ir, žinoma, neišmanymą. Pastarąją užuominą pridėjau todėl, kadangi jūras, ežerus bei upes mes visi matome ir mylime, ir gailimės jų, o pelkių, glūdinčių miškų apsiausty dažnas nemato ir apskritai nesupranta, kas tai per daiktas ir kam jis reikalingas. Jei netyčia rudenį begrybaujant tenka užeiti linguojančius samanynus, tai kaip gi gali juos mylėti ir gailėti? Jeigu kojos klimsta ir nepasieki net spanguolės, taip sveikai nusirpusios, nusiraškyti, tai tos pelkės – tik trukdis. O kur dar sklandančių mitų devynios galybės: velnių buveinės, gyvatės plaukioja būriais, liūnai tik ir taikosi įtraukti, gyvas neišsikapanosi...Tokios mintys aplanko tikrai ne vieną manantį, jog gamtoje turėtų būt patogiai visur prieinama ir privažiuojama, išgrėbstyta, ir sutvarkyta. Tik pamirštama, deja, jog gamta ne mūsų namai, o jos tikriesiems šeimininkams pedantiška tvarka nereikalinga, juos maloniai tenkina net ir klampus, liulantis pelkynas su visa savo bioįvairove. O pelkės, beje, yra gyvieji Žemės inkstai: į jas patenkantis nešvarus vanduo, ar būtų suteptas pavienių teršėjų, ar kompleksinio žemės ūkio neatsakomybe - šie natūralūs inkstai savo unikaliais absorbentais – durpėmis, prafiltruoja visus kenksmingus padarinius ir į upes, ežerus išleidžia jau sveikai švarų vandenėlį.
Tad visuotinė ekologija ir primena kasmet, jog VASARIO 2-oji – PASAULINĖ PELKIŲ DIENA! Kad nebūtų šis įrašas lyg iš mėnulio nukritęs, vėlgi skubama priminti, kad 1971 m. Irane buvo pasirašyta Ramsaro konvencija, kurios tikslas – išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes, svarbias pasaulio klimatui, ekosistemos ekologijai, žmogaus ir gamtos harmonijos, balanso santykiui. Lietuva 1993 m. taip pat prisijungė prie šios konvencijos, įtraukdama didžiausius mūsų šlapžemių kompleksus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtinius rezervatus, Žuvinto biosferos rezervatą, Nemuno deltos regioninį parką, Girutiškio pelkę, bei Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksą.
Kaip tik apie vieną Nemuno deltos regioninio parko telmologinį draustinį noriu paporinti ir su juo supažindinti. Kaip žinia šis parkas apima mūsų pajūrį – nuostabų kraštą, kuriuo galime itin didžiuotis, kad tokį turime. O kadangi pajūrio klimatas savitas, dirvožemis, visa aplinka, ir miškai su juose esančiu biotopu taipogi išskirtiniai. Taigi, susipažinkim su nuostabaus grožio Aukštumalos pelke.
Padarytų klaidų taisymas
Be galo smagu, kad pas mus, Lietuvoje, vis aktyviau paminima pasaulinė pelkių diena. Ne tik teoriškai, kaip seniau, kai spaudoje būdavo tam skiriamas vienas sausas sakinys, bet jau eilę metų rengiami pažintiniai žygiai į pelkes. Savaime suprantama, ne į kažin kokius neaiškius, tamsaus miško užguitus kemsynus, bet į telmologinius draustinius, kuriuose laisvai brendanti žmogaus koja tikrai nepageidautina. Visgi gamta - pirmiausia gyvūnų ir augalų namai, o mes tik svečiai tuose namuose. Svečiams saugomose teritorijose dabar nutiesti jaukūs medinių lentelių takai ir mes kultūringai elgdamiesi galime ramiai ganyti akis į neaprėpiamus tolius, bei klausytis magiškos, kokia būna tik laukinėje gamtoje, tylos, o gal kokio tai sparnuočio skaidraus, melodingo vingravimo.
Viena iš tokių pelkių, į kurios žygį kasmet kviečia organizatoriai, yra Šilutės apylinkėse slūgsanti didingoji Aukštumala. Teko ir man vieną šaltą, tačiau giedrą vasario rytą su ja susipažinti. Didžiulį įspūdį paliko toji aukštapelkė, tik deja, turinti vis dar eksploatuojamą durpyną. Tačiau vakarinėje, dar stulbinančiai neblogai išsilaikiusioje jos dalyje, keletą metų nuoširdžiai paplušėję Lietuvos gamtos fondo, Nemuno deltos regioninio parko direkcijų specialistai, „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ organizacijos ekspertai, padarė išties kone stebuklą: įrengę daugybę dirbtinių patvankų sustabdė neteisingų rankų kadaise išraustais melioraciniais grioviais kartu su Tenenio ir Minijos upelėmis ištekantį Aukštumalos rudąjį vandenėlį; iškirto, išvalė sausėti pradėjusios pelkės medynėlių plotus – pagerino pelkinių buveinių ir saugomų rūšių būklę; nutiesė pažintinį lentelių taką su apžvalgos bokšteliu ir informaciniais stendais, taip apsaugodami šiaurės tundrų mažulytę kopiją nuo besaikių guminių batų trypimo, o kartu ir supažindindami gamtos mylėtojus su unikaliu pelkių kraštovaizdžiu, augalija bei gyvūnija. Per keletą metų aukštapelkė atsigavo, sausros bado iškamuoti kiminai sužaliavo, atsitiesė tik pelkėje augančios unikalios viksvos. 2018–2020m. baigto eksploatuoti durpių gavybos ploto dalyje įrengtas eksperimentinis kiminų ir kitų durpes formuojančių aukštapelkinių augalų auginimo laukas. Išvalytame ir suformuotame 2 ha ploto lauke paskleista aukštapelkėms būdingų augalų donorinė medžiaga. Įrengta lauko priežiūrai reikalinga infrastuktūra: drėkinimo sistema su kritulių vandens kaupimo ir tiekimo rezervuarais, drėkinimo grioviais, elektrine vandens lygio palaikymo sistema ir kita. Atkovotą Aukštumalos dalį vėl girdo rūgštus vanduo, vasaros pradžioje smagiai banguoja balta švylių vatos jūra, o ramybę dievinantys paukščiai iš naujo atrado savo rojų.
Pažymėta mokslinėje monografijoje
Tačiau nuostabiausia, kad Aukštumala – pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje aprašyta aukštapelkė. Regis neįtikėtina, jog atsirado žmogus, kuriam ne tik buvo pavesta, bet ir pačiam rūpėjo kuo detaliau išanalizuoti tada dar natūralios pelkės likimą. Ir tai įvyko ne dabar, kai bemaž visi susirūpinę gamtos išsaugojimu, o senais, praeitų šimtmečių laikais, 1898–1900 m. Tada natūralios gamtos buvo apstu, ir niekas apie jos išlikimą net nesvarstė. O vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis vos pradėjus eksploatuoti pelkių turtus – durpes, susidomėjo Aukštumalos būsimu likimu ir visapusiškai ją ištyrė išleisdamas pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslinį darbą – monografiją. Prieš keletą metų ji išversta į lietuvių kalbą ir išties yra stiprus ramstis šios pelkės dabartinei apsaugai bei tolesnei priežiūrai.
Kūlgrindų takais
Vasario 2 – ios rytas šaltas ir žvarbus. Žemė vis dar balto šerkšno kailiniais aplipus, niauriai švilpiantis vėjas siaučia aukštapelkės tyrais. Iš visos Lietuvos suvažiavę žygio dalyviai įsisupę į šilto pūko striukes, lydimi vadovo, einame pažintiniu 1200 m taku. Jis vingiuoja buvusia kūlgrinda – akmenimis grįstu taku, likusiu iš XVIII a., kai skersai pelkės buvo nutiestas kelias, jungiantis keletą pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų. Šiandien šių kaimų nebėra. Mums einant, vieni stabteli stotelėse su informaciniais stendais, kiti gi pasiekiame tako pabaigoje gan jaukų apžvalgos bokštelį, į kurį palypėjus, atsiveria nuostabūs šio atšiauraus peizažo toliai. Žinoma, kažkas tarstels – ko ten žiemą linguoti vėjyje lyg nendrelei? Kai šilta, tai ir gamta ryškesnė, spalvingesnė dar ir paukščių trelėmis išgarsinta. Tačiau tik šalčio sukaustyta žeme gali apeiti visas atkampius pelkių užkaborius, netgi ten, kur pavasario paleisti vandenys grėsmingai verčia pasukti į šoną. Nors... budrumas visada geras draugas. Todėl ir šiandien, nors žemė savo kūnu vis dar glaudžia šaltį, o pelkinius ežerokšnius – jų Aukštumaloj suskaičiuota apie 380 – sukaustęs ledas, neatsargiai brendant per plynes, galima sušlapti kojas. Pelkės apsiklojusios kiminų (durpinių samanų) danga, kuri vietomis slepia 9 metrų storio durpių sluoksnį. O kiminai – tas gyvasis aukštapelkės kilimas – pasižymi ypatingomis šilumą saugančiomis savybėmis ir įšala jie ne taip greitai. Gerai dar, kad žiemą nereikia saugotis gyvačių, nes mūsų angys labai myli Aukštumalą.
Gaila, kad traukdami pirmyn nematėme nei itin saugomų dirvinių sėjikų, neišgirdome fleitomis grojančių didžiųjų kuolingų, nei tetervinų burbėjimo. Toks jau metas, šaltas, gūsingas. Tačiau aukštai danguje galingais sparnų mostais mus lydėjo jūriniai ereliai, o ant krūmokšnių šakelių pasmeigusios savo grobį paliko plėšriosios medšarkės. Priešaky pulkeliais pralėkė stirnos. Na, briedžio, žinoma, nieks ir nesitikėjo išvysti. Te vienas savo ilgomis kojomis klampoja pelkių maurynais.
Gamtos spalvos
Pavasarį Aukštumaloj viskas kitaip. Nors dar nesilankiau ten šiltuoju metu, tačiau suprantama, kad pelkė dabinasi spalvų bangomis. Rausvus žiedelius skleidžia spanguolių kupsteliai, siauralapės balžuvos, medžioklėn lipnius lapelius kelia apskritalapė ir ilgalapė saulašarės. O vasarai artėjant žalius viksvynų kilimus išmargina baltai sidabriški kupstinio švylio plaukeliai, linguoja nuo vėjo liauni kupstinės kūlingės stiebeliai. Baltųjų saidrų tyrai kuriasi natūraliai vandens, šalčio ar gaisro pažeistuose pelkės plotuose, ant drėgnų plikų durpių. Samanų danga ten neišsivysčiusi, arba labai menka. Taipogi buvusioj gaisravietėj driekiasi violetiniai viržių kilimai. Jų žiedai pelkę spalvina visą rudenį, o drąsiausi dar ir žiemą paįvairina nykų kraštovaizdį. O jau didžiausia Aukštumalos pažiba – tyrulinė erika. Tik šioje Lietuvos aukštapelkėje ji aptinkama, todėl ir Raudonojoje knygoje saugoma bei globojama.
Klampodami pelkiniais Aukštumalos miškais kitų medžių ir nepamatysi, tik pušis ir beržus. Tačiau po jais galvą svaigina pelkiniai gailiai, vasarą šalia uogas nokina vaivorai, bruknės, tarpsta tekšės.
Ir ką gi, perėję aukštapelkės vakarinį kampą, rytinėje dalyje atsirėmėme į daugiau nei 100 metų kasamą durpyną. Plyni, be gyvybės likę didžiuliai rudi laukai skaudžiai slegia. Ir blogiausia, kad tie vis dar eksploatuojami laukai turi neigiamą įtaką vakarinei, sėkmingai atsinaujinančiai aukštapelkės daliai, kurios likę tik trečdalis. Ech, galėtų tas iškasenas rausioti netinkamose durpinėse pievose. Bet kur tau, visada einama lengviausiu keliu...
Ar tikrai žmogus visatoje svarbiausias?
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
