Pernai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją, kuria 2023-iuosius paskelbė Aukštaitijos metais. Ši tema atsispindėjo ir mūsų rajono kultūrinėje veikloje. Vėsų lapkričio penktadienio vakarą į sueigą, skirtą šiam Lietuvos regionui paminėti, gyventojus sukvietė Upninkų kultūros namų bendruomenė, vadovaujama renginių organizatorės Kristinos Krikščiūnienės. Jaukioje, rudens akcentais papuoštoje salėje susirinkusieji klausėsi įvairių stilių muzikos, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narių eilėraščių, dalijosi gyvenimo prisiminimais, pasakojo apie savo tėviškę.
Iš istorinių šaltinių
Aukštaitijos atmintinų metų proga atkreipiamas dėmesys, kad Aukštaitija yra didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, kurio raida tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Šiemet sukanka 700 metų nuo pirmojo reikšmingo Aušktaitijos vardo pagarsinimo tarptautinėje erdvėje. Būtent iš šio regiono yra kilęs Mindaugas, tapęs pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu.
Istoriniuose šaltiniuose pirmasis Aukštaitijos paminėjimas siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Pirmasis Aukštaitijos vardo pagarsinimas Europoje siejamas su 1323 metais, kai Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais) užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė (…), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“. Šią sutartį patvirtino popiežius, prisakydamas visiems jos laikytis. Taigi, šiemet švenčiame Aukštaičių žemės vardo pagarsinimo 700 metų jubiliejų.
Aukštaitija pasižymi tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos, kitokia istorinio bei etnokultūrinio paveldo įvairove. Didžiausias šio regiono miestas Panevėžys yra laikomas jo sostine. Pagal gyventojų skaičių (kai gyvena daugiau kaip 15 tūkst. gyventojų) Aukštaitijai priskiriami didesni miestai – Utena, Kėdainiai, Ukmergė, Visaginas, Radviliškis. Į šį sąrašą patenka ir Jonava.
Kultūrinės įstaigos, organizuodamos teminius renginius, skirtus šiai datai paminėti, puoselėja istorinę atmintį, kuria bendrystės atmosferą, buria bendraminčius, į Jonavos rajoną atvykusius iš įvairių Lietuvos kampelių. Upninkuose vykusi sueiga parodė, kad mūsų rajono bendruomenėje, be prigimtinių aukštaičių, yra ir suvalkiečių, ir dzūkų, ir žemaičių, tačiau visi jie savo veiklą skiria regionui, kuriame gyvena, – Aukštaičių žemei.
Lyrikos kampelis
Tą vakarą Upninkų kultūros centro erdvioje salėje vyravo šilta atmosfera, o kiekvienas pasakytas žodis palietė klausytojų širdis. Visus vienijo ta pati dvasia: nesvarbu, iš kokio regiono esi atvykęs, vis tiek visiems šviečia ta pati saulė, danguje spindi tos pačios žvaigždės, gieda tie patys paukščiai. „Susitikome visi paminėti Aukštaitijos metus, pasidžiaugti Upninkais, taip gražiai papildančiais Jonavos rajoną, tuo pačiu ir Aukštaitijos regioną. Tegul šio vakaro gera aura lydi kiekvieną svečią, atvykusį pasidalyti savo eiliuotmis mintimis, o muzikos garsai tevirsta prasmingos kasdienybės akimirkomis”, – pradėdama šventinį vakarą kalbėjo K. Krikščiūnienė, pristatydama rajono kūrėjus.
O sueigoje dalyvavo nemenkas pulkas Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ eiliuoto žodžio puoselėtojų, kuriems neseniai pradėjo vadovauti aktyvi ir pilna idėjų sambūrio narė Galina Plytnikienė. Bartonių kaime gyvenanti moteris pasidžiaugė, kad sodiečiai gerbia poeziją, dalyvauja mėgėjų meno kolektyvuose. Anot Galinos, tai rodo kaimo gyvybingumą ir pagarbą visos šalies kultūrai. „Džiaugiuosi būdama su jumis. Pirmą kartą lankausi Upninkuose, norėtųsi, kad ši pažintis būtų tik pradžia į tolimesnį bendravimą su rajono poezijos klubu „Šaltinis“, – į susirinkusiuosius kreipėsi naujoji klubo vadovė Galina, į programą įsiterpdama ne tik savo eilėraščiais, bet ir solinėmis dainomis. Sambūrio pirmininkės pavyzdžiu pasekė ir jos vyras Vilius, į Aukštaitijos regioną atkakęs iš Dzūkijos.
Upninkuose gyvenanti pedagogė Danguolė Vasiliauskienė skaitė naujų eilėraščių pluoštą apie nostalgišką rudenį, savo kūryba kviesdama kiekvieną susimąstyti apie laiko bėgsmą ir dienų trapumą. Laimutės Šatienės, beje, taip pat įsikūrusios Upninkų gyvenvietėje, mintys dažnai nuskrieja į tėviškę, esančią Marijampolėje. Tad jos kūryba skiriama praeities prisiminimams – mamai, vaikystės ir jaunystės vėjams, šalia esančiam žmogui ir Lietuvai.
Garbiausias svečias tuokart buvo daug metų šioje gyvenvietėje gyvenęs ir pernai į Jonavą persikraustęs aktyvus visuomenininkas Mykolas Kručas. Ateinantį pavasarį garbią asmeninę sukaktį minėsiantis senjoras, iki dabar vadinamas „Dėde Mykolu“, prisipažino, kad Upninkai jam – tarsi namai. „Važiuodamas čia, pajutau, kaip brangus man šis kampelis. Esu kilęs iš Krekenavos apylinkių, Mackonių kaimo, dabar nuo manes jau visai nutolusio. O Upninkai man – tarsi tėviškė. Juk gyvendamas čia pradėjau savo kūrybinį laikotarpį. Mane sužavėjo graži gamta, malonūs ir draugiški žmonės, ilgai dalyvavau vietos kultūros namų veikloje – šokau, dainavau, grojau, kūriau eiles. Todėl šiandien džiugu vėl būti su jumis kartu. Tikiuosi, kad kitais metais, kai išleisiu naują savo kūrybos knygą ir minėsiu jubiliejų, vėl susitiksime. Juk mano gimtadienį kas penkmetį pasitinka nauja mano kūrybos knyga”, – su upninkiečiais mintimis pasidalijo visiems gerai pažįstamas dėdė Mykolas, pelnęs pasakoriaus laureato titulą Lietuvoje. O kai jis, nestokojantis aktorinių gabumų, savo prisistatymą pradėjo pasakojimu „Tešmuo“, susirinkusieji gavo tokią nuotaikos dozę, kad kūrėjo humoras ne vienam net juoko ašarą ištraukė.
Netikėtos akimirkos
Lyrinius tekstus apgaubė muzikos garsai. Erdvėje suskambo Upninkų kultūros centro moterų vokalinio instrumentinio ansamblio, vadovaujamo Laimos Dobrovolskienės, dainos. Dainininkės atėjo pasipuošusios aukštaitiškais tautiniais drabužiais – toji detalė tik sustiprino temos aktualumą. Netrukus salėje nuaidėjo armonikierių dueto – meno vadovės L. Dobrovolskienės ir Sandros Varžaitytės atliekamos melodijos. Šios muzikantės laukiamos įvairiuose mūsų rajone vykstančiuose renginiuose, yra kviečiamos pamuzikuoti kaimyniniuose rajonuose, ypač daug sentimentų abiem armonikas virkdančioms moterims turi širvintiškiai.
Aukštaitijos metams skirtoje sueigoje koncertavo Ukmergės kultūros centro Veprių skyriaus instrumentinė grupė „Intermezzo“, kuriai vadovauja Edvardas Ratautas. Stebina jaunų atlikėjų profesionalumas ir atsidavimas muzikai, paskiriant jai savo brangų laisvalaikį. O kai suskambėjo Jurgitos Kardauskienės ir Reginos Beržinskienės dainuojama daina „Santa Marija“, Reginos solinis kūrinys „Liberta“, klausytojai nuščiuvo – tokia klasikinė muzika Upninkuose senokai neskambėjo. Užtat ilgai netilo audringi aplodismentai, kuriais susirinkusieji išreiškė dėkingumą ir pagarbą iš kaimyninio rajono atvykusiai grupei.
Buvo ir visiškai netikėtų akimirkų. Štai po dainos „Nemunėli“, K. Krikščiūnienė pastebėjo, kad muzika sukurta pagal Upninkų seniūnijoje gyvenusios Polinos Sarapinienės eilėraštį „Laiškas“. „Ši moteris gyveno Keižionių kaime. O nuo 1971-ųjų persikėlė į Naująją Akmenę. Kraštietė yra sukūrusi nemažai eiliuotų kūrinių, išleidusi poezijos rinkinį. Mūsų seniūnijai tikrai džiugu, kad turime tokių kūrėjų, kurių eilėraščiai virsta dainomis“, – sakė kultūros centro renginių organizatorė.
Tie, kurie nepabūgo darganoto rudens vakaro ir atėjo į kultūros namus, tikrai papildė savo dvasinį bagažą ir gavo nemažai gerų emocinių įspūdžių. Antai niekada renginių nepraleidžiantis Romas Peleckas sužinojo, kad V. Plytnikas yra jo kraštietis. „Labai malonu susipažinti ir sutikti žmogų, kilusį iš to paties dzūkų krašto. Ir nustebau, ir apsidžiaugiau“, – šypsojosi Upninkuose gyvenantis p. Romas.
Geros nuotaikos nestigo iki paskutinio šventės akordo. Deja, renginio pabaigoje dominavusį optimizmą prislopino žinia, kad neseniai Upninkų kultūros namų kompleksas aukcione buvo parduotas. Kokia ateitis laukia mėgėjų meno kolektyvų ir visos jame susibūrusios bendruomenės, kol kas nežinia. Tačiau tai jau atskira tema, prie kurios tikrai dar sugrįšime.
Irena BŪTĖNAITĖ
Egidijaus Tamaševičiaus nuotraukos.
