Yra Rimkuose nedidelė, aplinkinių „Maximyte“ meiliai vadinama parduotuvė. Atkreipiau dėmesį, kad čia ypač kruopščiai rūpinamasi prekių krepšių, vežimėlių dezinfekcija, griežtai laikomasi 11-kos pirkėjų vienu metu reikalavimo.

Ankstyvą rytą, kai žmonių ne prūdai, maloniai nuteikė ir visai dienai gerumo užtaisą padovanojo dvi parduotuvės darbuotojos Editos.

Eilėje stovėjo sulinkusi, artrito išsukiotais pirštais močiutė. Sunkiai graibė prekes, dar sunkiau – monetas.

Kasininkė, užuot stebėjusi, kaip vargsta senutė, padėjo jai iš vežimėlio išimti ir ant prekystalio sudėlioti prekes, kita Edita, dezinfekavusi vežimėlius ir prižiūrėjusi tvarką, laisvą minutę priėjo prie močiutės, padėjo viską sukrauti į maišelį, palydėjo iki durų.

Kasininkei Editai pasakiau, kad labai malonu matyti tokį rūpestį ir pagarbą senatvei.

– Jei galėčiau, tai ir iki namų palydėčiau, – šypsojosi pardavėja, – tik štai dirbti reikia. Gaila man senų žmonių.   

Atrodo, toks paprastas poelgis, bet šiais pykčio ir susipriešinimo laikais sušildantis širdį. Ir nebambėkit, senukai, kad jaunimas niekam tikęs. Šio ryto pavyzdys pakeistų jūsų nuomonę.

Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ