Pavasariui  baigiantis  pradėjau ruošti  pušų kankorėžių  sirupą  žiemos  negandoms  įveikti  ir susimąsčiau – koks  galingas šis medis, iš kurio  žmonija  per amžių  amžius sėmėsi  stiprybės  ir sveikatos. Apskritai medis lydi  žmogų nuo gimimo iki pabaigos, nuo lopšio iki karsto. Jis šildo savo kaitria ugnimi, saugo  storų rastų  namuose, dovanoja popierių  ir dar begalę  kitų dovanų. O kadangi  šį  vakarą jos man dovanojo  minkštučius kankorėžėlius  sirupui, nutariau  paklausyti, ką  pušelės norėtų  papasakoti…

Paprastoji pušis – senas medis,  augantis, ko gero, visoje Žemėje, gal dažniau ten, kur  vėsiau. Nors miškuose matome ją vidutinio storio  kamienu, apie 50 cm skersmens, tačiau  gali ir labai “nutukti”, net  iki  pusantro  metro . Smagu, kad  auga pušelės  labai  greit – taip  duoda pusmetrinius ūglius  kasmet, kad  žiūrėk  ir išstypsta  į 40 metrų  aukštį, gal net ir aukščiau. Ir ilgaamžės  be galo, jei  nereikėtų  žmogaus  poreikiams  naudoti, galėtų  net 500 metų  sulaukti. Mums atrodo, kad tik ąžuolai tiek sugeba  išstovėti, bet, regis, klystam. Gal todėl, kad  ąžuolus visi labiau saugo, labiau gerbia,  istorijas, legendas  apie  juos kuria, o kokie nuopelnai  pušelei? Sulaukė 100 metų ir šnioja  pjūklai  dantyti, negi  lauksi šimtmečius, juk  statybos nuolat  vyksta, namai  kaip grybai  dygsta. Ir  prisimenam  jos nuopelnus tik  kai sveikata  pašlyja, ar kasdienio streso nustekentas  miškan, tarsi  užuovėjon, žmogus, bėgi.  Klausai  tada  pušyne vėjo lakstančio siūruojančiom  viršūnėm, genio plaktuko tuksenimo ir įkvepi  pilna krūtine sakuoto aromato, kuris  iškart  lengvina kvėpavimą ir pakelia  nuotaiką. Ir nebaisūs  atrodo  rūpesčiai, kurie  kamavo, ir nesunkūs  darbai  laukiantys, ir net mūza  aplanko kažką  tokio sukurti, suregzti.  Atrodo medis  kas – nei jis  lekioja kaip žvėrelis  grakštus, nei  ulbauja  sielą linksmindamas, net  žiedais  ryškiais nesidabina, kad  atkreiptų  dėmesį. O  vis  tik atkreipia. Juk   medžiai, kaip ir žmonės  nevienodi, visi  skirtingi.  Vieni  gražiai, tiesiai nuaugę, liekni  it manekenai, kiti  išsiklaipę, vienašoniai, ar neūžaugos  sustirę  vargsta. Tokie  vargetos  netgi labiau dėmesio  sulaukia ir  taiklios akies  įvertinti  neretai  atsiduria  dailininkų  molbertuose  ar objektyvo  akutėse. Ir nutinka  vėliau  taip, kad  gyvo  medžio jau  nebėra, bet  albumuose  jis žaliuoja arba puošia  namų  interjerą, taip  primindamas  apie save.

Pušelės  labiau  myli smėliuką, kur sausa, jauku, ten ir žmogui  smagiau  vaikštinėti, kokį šilbaravykį  iš slėpynių  ištraukti.  Tačiau prireikus  jos ir pelkėj  žaliuoja, kabinasi  iš  paskutiniųjų į gyvenimą. Gal  augtų ir  derlinguose  dirvožemiuose, tačiau  kitos  medžių  rūšys  ją išstumia, tad pušelė  kaip  ta našlaitė – kur  pastūmei, ten ir eina. Bet  kai įsitvirtina, tai nė  žmogus  neiškas  nepažeidęs, nė  vėjas  neišraus, nebent  nulauš – tokia  gili jos liemeninė  šaknis. Tad  ir linguoja  sutartinai  pajūrio  sesės, vėjo  supamos  ir  ošiančių  bangų  dainų  klausydamos. Ir tokias  linguojančias  viršūnes  labai myli  kranklių  ar erelių  šeimynos.

Taip tat bemąstydama  sukroviau  pavasarinius  kankorėžėlius  stiklainin  ir  užpylus  cukrumi, pastatysiu į tamsiąją, kur  vis pakratydama lauksiu  porą  mėnesiukų, kol  susidarys  gaivus, sakais kvepiantis  sirupas. Žiemą  pro langą  snaiges  akimis  gainiojant, smagu  bus  šaukštu sirupo  vandens  stiklinę  pagardinti  ir atsigaivinti  sakuotu  miško aromatu. Iš likusių kankorėžių dar verdu  pušų “medučio” . Visuos  namuos  pasklinda  fitoncidų  kupinas  švaros  kvapas. “Medus”  ne tik puikus  vaistas nuo  kvėpavimo  takų, skrandžio  ir žarnyno, bet  ir itin  sustiprina organizmą  po sunkių ligų. Kadaise  tolimojon  šiaurėn  išvežti  mūsų  tautiečiai  nors  ir negamino sirupo, tačiau  puikiai  gydėsi  vitamininga  pušų  spyglių  ar jaunų ūglių  arbata, kuri  padėjo pastatyti  ant kojų  dažną  nelaimėlį.

Šit koks to mūsų  dažnai  akies nekliudančio, tačiau  žiemą  vasarą  žaliuojančio  medžio  kelias.

 NePaprastos  pušys

Pasaulyje garsi ne vien mūsų  paprastoji pušelė, o priskaitoma nei daug, nei mažai – visas šimtas pušų rūšių. Beje, Lietuvoje tik ji viena savaiminė;  sutinkama dar vienuolika įveistų iš svetur.

Daugybėje mūsų krašto parkų galime grožėtis  veimutine pušimi, kilusia iš  Šiaurės Amerikos. Svetimžemės  spygliai sužėlę kuokšteliais po penkis, trigubai didesni storažvyniai kankorėžiai, dažnai sakais apgurgėję.

Iš tos pačios tėvynės kaip ir veimutinė atklydusi  pas mus  Bankso pušis. Tai dažniausiai pasišiaušėlis kreivokšlis medis, vis nepaleidžiantis nuo šakų seniai išsiaižiusių kankorėžių. Ji drąsiai kabinasi į nederlingą, visų medžių nemėgstamą smėlį.

Į veimutinę labai panaši augumu, spyglių kuokštais ir kankorėžių forma yra balkaninė pušis. Kaip pavadinimas ir nurodo, ji paplitusi  Balkanų pusiasalio kalnuose.

Iš Balkanų, Karpatų ir Pirėnų kalnų atsidanginusi į mūsų kraštą kalninė pušis. Tai gražus glaustašakis medelis arba papurgalvis krūmas su keliais liemenimis. Kalninė pušis lengvai keroja sausame smėlyje ir šlapioje pelkėje, nebijo kalkingų dirvožemių.

Parkuose dažnai galime gėrėtis iš didžiųjų taigų atvežta kedrine pušimi, ilgesniais, po penkis į kuokšteles susispietusiais spygliais, šiek tiek didesniais, beveik rutuliškais kankorėžiais, didokomis, į kevalą įaugusiomis sėklomis. Kedrinei labai gimininga sibirinė pušis.

Nuo Viduržemio ar Juodosios jūros atvežta juodoji pušis. Akį iškart patraukia tirštai žalias josios apdaras su juosvai pilku atspalviu. Spygliai – ilgi, lyg stangrios ir dygios adatos, kankorėžiai gražiai apvalaini.

Pušų gintaras

Būta mūsų krašte ir kitokių pušynų. Kaip tvirtina geobotanikė M.Ivanauskienė, prieš šešiasdešimt milijonų metų Baltijos pajūryje siūravo ne bet kokios, o gintarinės pušys: tų pušų augo  apie dvi dešimtis rūšių. Miškai tuomet buvo ne tik labai vešlūs, bet ir drėgni, juos raižė upės ir upeliai, jų glūdumose liūliavo neįžengiami raistai. Šiluma ir drėgmė greitino nuvirtusių pušų puvimą ir dūlėjimą, pakilusi jūra paskalaudavo sūriais vandenimis, o potvyniui atslūgus,  virtuoliai vėl atsidurdavo sausumoje. Per milijonus metų iš pušų ištekėję sakai suakmenėjo ir virto saulės akmeniu. Taip gintaras pirmą kartą pavadintas garsiajame antikos laikų Homero kūrinyje “Odisėjoje”. Senovėje žmonės laikė gintarą ypatinga dievo dovana, viduramžių mokslininkai – nepaprastu mineralu.

Ilgainiui upės pirminius gintaro telkinius išplovė, sunešė į deltas, o jūrų srovės išsklaidė didelėje tuometinės jūros dalyje. Garsiausi gintaro telkiniai – Sembos pusiasalyje, senuosiuose Palvininkuose ( dabar Jantarnas  - ( Kaliningrado sritis)).  Paskutiniais devyniolikto šimtmečio metais ten imta gintarą kasti požemiuose – karjeruose. O mes iš savo Baltijos dugno tarsi surinkome jūrų deivės gintarinių rūmų liekanas ir Palangos parke, buvusiuose grafo Tiškevičiaus rūmuose, įkūrėme unikalų gintaro muziejų. Protarpiais sunerimusi Baltija dar išmeta į krantą geltonus, žvilgančius saulėje kristalus, kuriuos ankstyvais rytmečiais surenka nuo smėlio ar iš pūslėtojo guveinio palangiškiai, ar jų svečiai.

Nebėra mūsų žemėje  gintarmedžių. Tačiau praeitam šimtmety, per Pirmą pasaulinį karą, žmogus susivokė ieškoti gintaro žaliavos paprastoje pušyje. Žiemą  pušynuose, kai  medžiai ligi juosmens subridę į pusnynus, ėmėsi vyrai kamieno žiauberyje daryti rėžius. Tai naujųjų laikų gintaro ieškotojai, aštriu skaptuku negailestingai braižantys pušies liemenį. Saulei įkopus į dangaus skliautą, medžių žaizdos pradeda ašaroti, sunkiasi iš jų gintariniai sakų lašai ir kapnoja į metalinius rinktuvėlius. Tai buvo nepamainoma žaliava terpentino ir kanifolijos gamybai. Sakau, buvo, nes  maždaug prieš trejetą dešimtmečių sakinimo atsisakyta. Panaikinus verslinės sakų ruošos chemijos ūkius, ši sritis liko nebeplėtojama.  Tą patį medį sakinant keletą metų, jo kamieno išraižytas plotas išaugdavo nuo 0,5 iki 3 metrų. Vėliau medžių žaizdas pradėta tepti sieros rūgštimi, kad jos neužgytų ir sakai bėgtų dar sparčiau. Įsivaizduokime, kiek reikėjo iškęsti taip sužalotoms pušims…

Dar ir dabar senuose pušynuose galima aptikti įstrižai randuotų medžių, o samanose besimėtančių metalinių piltuvėlių.  Kai kurie medžiai, neištvėrę tokių procedūrų, nudžiūvo. Kurie išgyveno, kiek apsigydė žaizdas ir lyg  pažymėti likimo  ženklais  ošia toliau.

Pagarba  šilojams

Su pušies medžiu, nuo senų laikų glaudžiai susijęs lietuvių gyvenimas. Apie tai dar ir dabar byloja daugelio kaimų ir miestelių pavadinimai:  Šilutė, Šilalė, Šilai, Šiluva, Pašiliai, Užšiliai, Užušiliai… Kai kuriose apylinkėse nė nebelikę šilų, o apie jų praeitį kalba vietovardžiai.

Itin didelę  pagarbą sodiečiai jautė drevėtoms pušims. Dzūkijoje, sename Musteikos kaime – visa bitininkystės istorija. Mat anksčiau bitės dar nebuvo pavaldžios žmogui, gyveno sau laisvos miškuose, išpuvusiuose medžiuose lipdė korius. Žmogus aptikęs gardžius bičių aruodus, ėmė kopinėti medų, bet greit pajuto, kad bitės tolsta nuo jo. Tad prisiviliodavo biteles gudrybe – storos pušies kamiene išskobdavo drevę ir įstatydavo skersinėlius koriams įtvirtinti. Taip ir susidraugavo bitės su žmogumi. Dzūkų gyventojai ir dabar prieš drevėtas pušis kelia kepures. Tokios pušys ir miršta stovėdamos, sąmoningų žmonių neliečiamos, nebent vėtros pagreitina amžiaus galą.

Ne tik bitėms pušelių kamienai patinka. Seni, uoksėti medžiai – žalvarnių, meletų ir kitų uoksinių paukščių namai. O ir voverės, kiaunės juose kuriasi. Šakose krauna lizdus kilmingieji girių sparnuočiai: ereliai, suopiai, vanagai. Papuvusiuose, trūnėsiais apimtuose kamienuose – tiek dar stovinčiuose medžiuose, tiek virtuoliuose - slypi ištisa bioįvairovė. Nykstantys vabalai, įvairios kerpių rūšys, grybai  ten atranda savo namus. Jiems išsaugoti  išskiriamos kertinės miško buveinės – tam tikri miško plotai, kuriuose nevykdoma intensyvi ūkinė veikla.

Groja vėjyje pušynai vario dūdomis, o viršum jų krunksi, žaismingai vartydamiesi ore, juodi lyg degutas krankliai…

Jūratė VITKAUSKAITĖ