Taip jau sutapo, kad su 35-erius metus Aplinkos apsaugos departamento Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininku dirbusiu Kęstučiu Celiešiumi susitikome svarbią jam birželio 5-ąją, kuri kalendoriuje žymima kaip Pasaulinė aplinkos apsaugos diena.

Janinos ir Kęstučio Celiešių terasoje, prie kavos puodelio, žvilgsnis nevalingai krypo į išpuoselėtą aplinką, miniatiūriniame tvenkinuke linksmai nardančias auksines žuvytes, vikruolę Ši Cu veislės kalytę Deilą. Saulė ritinėjosi dangumi, raminamai ošė išdidus ąžuolas, po šakas nardė ir vienas kitą kalbino paukščiai. Atgaiva akims, širdžiai, sielai...

Nepriklausomybės kovų (1919 m.) dalyvio anūkas, pokario partizano sūnus (gimė tremtyje), Lietuvos patriotas – taip save įvardija Kęstutis Celiešius. Sukakus 65-eriems, pagal Valstybės tarnybos įstatymą, Kęstutis jau nebegali užimti viršininko posto, tačiau, kaip pats sakė, jau dabar turi darbo pasiūlymų, tad svarsto, ką pasirinkti – būti konsultantu, gal mentoriumi departamente, nes nori perduoti savo profesinę patirtį tiek kolegoms, tiek konsultuodamas gyventojus.

Gyvenimo paradoksas, šypsosi Kęstutis, kad iš pradžių dirbo taršioje chemijos gamykloje, o vėliau skolą gamtai atsidavė kardinaliai pakeitęs darbo pobūdį. Bet viskas iš pradžių.

Abu su žmona, baigę dabar vadinamą Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetą, savo kelius „išskyrė“. Kęstutis dirbo chemijos pramonėje, o Janina baigė Vilniaus dailės akademiją, pasirinkusi dailininkės ir pedagogės profesiją. 36-eri metai dabartinėje Jeronimo Ralio gimnazijoje; dailės mokytojos ekspertės auklėtiniai skynė laurus respublikinėse moksleivių dailės olimpiadose, jau nekalbant apie konkursus Jonavos rajone.

Atvirai pasakius, pas Celiešius lankiausi pakalbėti su šeimos galva apie jo buvusią profesinę veiklą, tačiau, įėjusi į namus ir pamačiusi kambariuose nuostabią paveikslų galeriją, supratau, kad rašysiu ne tik apie Kęstutį, bet ir apie jo talentingą žmoną.

Darbo pradžia – „Azote“

Baigęs aukštąją, Kęstutis Celiešius pradėjo dirbti tuomečiame gamybiniame susivienijime „Azotas“, II amoniako ceche, kuris dabar jau sulygintas su žeme. Po septynerių metų, išgirdęs, kad skelbiamas konkursas Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko pareigoms užimti, nutarė jame dalyvauti.

„Azote“ (tuo metu Kęstutis buvo vienas jaunesnių cecho viršininkų), kaip ir visur sovietmečiu, viską „rikiavo“ planai, rodikliai, rezultatas. Žodžiu, planas bet kokia kaina. O chemijos pramonėje pagaminti produktą bet kokia kaina, patys suprantate, ką reiškia. Dalis proceso vykdavo, kažkuri dalis sustodavo ar sugesdavo, tada „mesdavo“ per kaminą į orą.

Kęstutis trumpam grįžta į dabartį ir sako norįs Jonavos gyventojams paaiškinti, kad gandai apie „Achemą“, kad neva ji naktimis kažką daro, specialiai kažką uždaro – tai nelabai suprantančių technologijos procesus žmonių mintys. Jeigu jau ką atidarys, tai girdėsis ir matysis visoje Jonavoje.

– Aišku, kaip prisimenam, būdavo išmetami didžiuliai kiekiai teršalų, bet kad būtų mirtini žmogui – tikrai ne, nes pagrinde tai degimo produktai, o jie – tas pats, ar deginsi malkas, dujas ar kietą kurą, o azoto pramonė pastatyta „ant“ gamtinių dujų deginimo, – supaprastintai pasakoja Kęstutis.

Žinia, didesni teršalų kiekiai galėjo būti koncentruoti vienoje vietoje, tad įmones supdavo vadinamosios sanitarinės zonos. Taip buvo iškelta Skarulių gyvenvietė. Apie aplinkos apsaugą, kaip prisimena Kęstutis, sovietmečiu buvo kalbama pakankamai mažai, daugiau dėmesio skirta darbų saugai.

Jaunajam specialistui „Azotas“ davė puikius darbo pagrindus, kurie labai pravertė. Gamykloje buvo tvarka, disciplina. Jei pradėjai daryti darbą, privalėjai jį atlikti iki galo ir gerai. Chemijos pramonėje kiekvienas aplaidumas galėjo turėti tokias pasekmes, kad mažai nepasirodytų. Žmogiškasis faktorius išlieka ir visuomet reikia itin didelio atidumo, kruopštumo ir susikaupimo.  

Iš „teršėjo“ į „saugotoją“

Darbas chemijos pramonėje Kęstučiui padėjo gerus pagrindus. Tad, nutaręs dalyvauti konkurse inspekcijos viršininko pareigoms užimti, jam atsakingai pasiruošė, kaip pats sakė, kad nebūtų visiškai „žalias“. Susitiko su tuomečiu inspekcijos vadovu Vytautu Zdanavičiumi, susipažino su rajonų ataskaitomis Aplinkos apsaugos departamentui, kas yra nuveikta, kad žinotų, kokia šioje srityje yra situacija, į ką atkreipti dėmesį. Nors konkurso sąlygos ir nereikalavo, Kęstutis Celiešius pasirašė, remdamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, savo veiksmų programą, ką galvoja daryti.

– Dabar, baigdamas darbą, peržiūrėjau programą, kurią rašiau prieš 35-erius metus, ir savimi nenusivyliau: gana tiksliai apėmiau sritis ir didžioji dalis buvo įgyvendinta, – šypsosi Kęstutis.

Naujasis viršininkas stengėsi, kad mažėtų tiek oro, tiek vandens tarša. Anot Kęstučio, prie šios pažangos prisidėjo Europos Sąjungos teisės aktai, nurodę aiškias gaires, nebereikėjo blaškytis, „kai mūsų Seimo nariai – kažkas kažką pasako, vienas galvoja protingai, kitas bando pasakyti išmintingai, o galų gale gaunasi įvairiausi variantai“.

– Teko lankytis nemažai Europos Sąjungos šalių ir pažiūrėti, kaip sekasi kitoms valstybėms. Galiu pasakyti, kad kartais mes, lietuviai, visiškai be reikalo plakam save. Aplinkos apsaugoje tikrai nesame uodegoje, – tikina Kęstutis Celiešius.

Su šypsena prisimena praeitį, kai buvo pradėti įrenginėti atliekų surinkimo konteineriai, atsisakant šiukšlių sunkvežimių, tam tikru laiku pypsinčių prie namų. Vaje, kiek buvo nepatenkintų, kiek skundų ir protestų – kaip čia dabar?!

– Žmonės naujoves sunkiai priima, ir man dabar būtų labai įdomu pažiūrėti, kai, atvažiavus mašinai surinkti atliekas, kiek paskui ją bėgtų, kiek vytųsi, – juokiasi Kęstutis ir pasidžiaugia, kad, įvedus taros užstato sistemą, aplinka tapo žymiai švaresnė.

Tiesa, aplinkosaugininko nuomone, problemų yra dėl atliekų: pernelyg liberaliai, be tam tikrų saugiklių, išduodami leidimai tvarkyti atliekas. Teisės aktuose yra spragų, jomis ir  bandoma pasinaudoti. Dažniausiai išsiimami leidimai ne daugiau 100 tonų, o patikrinus paaiškėja, kad išvežta 1000 ar daugiau.

– Baigiant savo valstybės karjeros tarnautojo darbą, teko dalyvauti sulaikant ir konfiskuojant transporto priemonę, kuria buvo vežamos atliekos. Jau prasidėję ir teisiniai procesai, – prisimena Kęstutis.

Kai sujungė departamentus į vieną, darbo vieta tapo visa Lietuva. Tad kolegoms pagelbėti teko ir Kėdainių, Klaipėdos, Vilniaus, Varėnos, Jurbarko, Raseinių, Ignalinos rajonuose.

Nuogalių šou

Į Kęstučio Celiešiaus ir jo komandos funkcijas įėjo ir gyvosios gamtos apsauga. Ką tik pradėjus dirbti, ypač Upninkų seniūnijoje, žiobrių neršto metu įvairiausių atsitikimų būdavo. Brakonieriai su elektra bandydavo žuvį mušti, su tinklais traukdavo ar gaudydavo rankomis.

– Visų pažeidėjų nesulaikėm, – pripažįsta Kęstutis, – bet tikrai jų skaičių sumažinom. Širvintoje per naktį ir 5-8, o vienąsyk net 15 tinklų radome.

Buvo ir tokia istorija. Reido metu upėje radę tinklą nutarė palūkėti, kol jo ateis pasiimti. Širvinta nėra plati, gal 18-20 metrų, negilu, gana vėsoka, žuvies tinkle kažkiek yra, o aplinkosaugininkų pusėje tinklas negiliai karklu prismeigtas, kad kitame krante galima būtų lengvai ištraukti. Pareigūnai įsmeigė „rimtesnį“ kuoliuką.

Paryčiais ateina trys vyrai. Pabando patraukti, kuoliukas nė krust. Tarpusavyje apsikolioja, „kiek čia tave galim mokyti“, kaltasis prisipažįsta „gal aš kiek per smarkiai“, vyrai išsirengia iki Adomo kostiumų, perbrenda, ištraukia tą smaigą, kad tinklą perimtų, o čia – trys gamtos sergėtojai. Puolė bėgti, drabužius palikę.

Jėgos lygios – trys prieš tris, prasidėjo derybos.

– Atiduokit drabužius!

– Ateikit. Protokolą surašom ir galėsit pasiimti.

– Ne!

Kęstutis prisiminęs juokiasi: turbūt į kaimą šakomis apsikaišę grįžo, nes drabužių pasiimti taip ir neatėjo.

Panaši situacija ir su elektros aparatu. Bandė pabėgti ir pasislėpti: vienas nuskuto neatsigręždamas, kitas, akivaizdu, netoli nubėgęs. Eina aplinkosaugininkai, klausosi, lyg ir po viena valtimi kažkas krebžda. Taip ir ištraukė brakonierių su visa elektros įranga.

Sykį žiemą dviese su neetatiniu inspektoriumi ant ledo bene 20-30 žvejų aptiko. Šie, matyt, truputį „pasišildyti“ norėjo, bet neapskaičiavo. Ką dviese daryti su keliomis dešimtimis sunkiai besiorientuojančių žmonių? Nelabai jauku, bet baimės parodyti negali. Šiaip ne taip visus nuo ledo „nukrapštyti“ pavyko...

Nuo pat darbo pradžios Kęstutis buvo tos nuomonės, kad baudimas nėra pati efektyviausia priemonė. Kartais pokalbis, nurodymas duoda žymiai daugiau naudos nei surašytas protokolas.

Apie gamtą ir vartojimą

Kęstutis Celiešius prabyla apie šiltnamio efektą. Išsamiai, su pavyzdžiais kalba ne tik šia aktualia tema, bet ir apie tai, kas lėmė ledynmetį. Klausausi išsižiojusi ir galvoju: šitoks pedagogo talentas! Taip aiškiai išdėstė, kad ir aš, humanitarė iki kaulų smegenų, supratau.

Kęstutis, prabilęs apie medžių naikinimą, mosteli į už tvoros žaliuojantį ąžuolą.

– Štai koks gražuolis! O kaimynas pyko: lapai rudenį, kad jis nudžiūtų! Ir mes gaudavome daug skundų, prašymų, neva kaimynų medis tai šešėlį meta, tai lapus barsto... O juk jis anglies dioksidą „suvalgo“, deguonį išskiria. Negi taip sunku lapus sugrėbti ar paskleisti? Juk tai – trąša, – atsidūsta Kęstutis.

Jis atkreipia dėmesį, kaip prekybos centruose žmonės stumia vežimėlius, kartais ir visus tris. Krauna, krauna, krauna... Pagalvoja: na per kiek laiko jie visus tuos produktus suvalgys? Juk kiekvienas turi savo galiojimo laiką. Išmesti produktai pūva, išskiria metaną, o jis didina šiltnamio efektą.

– Net nesusimąstom: imti, imti, imti... Gal ir gerai, kad žmogus gali tiek sau leisti, duok, Dieve, kad taip būtų, tačiau besaikis vartojimas, besaikis pirkimas nepadeda stiprinti aplinkos apsaugą ir man tai – sunkiai suprantama, – sako Kęstutis Celiešius.

Į klausimą, ko palinkėtų savo „įpėdiniui“ darbe, buvęs inspekcijos viršininkas sako norįs, kad tos lašišos, kurios plaukė Nerimi, Šventąja, ir toliau plauktų, kad jų padaugėtų, kad, jam dirbant, į vandenis paleisti eršketai po kokių 3-5 metų jau grįžtų dvimetriniai, kad Lietuvoje kvėpuotume švariu, gaiviu oru.

Kęstutis Celiešius džiaugiasi, kad technologijos nestovi vietoje, sėkmingai panaudojama saulės, vėjo, vandens energija. O svarbiausia – kad visi būtume žmonės ir po savęs paliktume geresnį ir švaresnį pasaulį nei radome, kad visi saugiai gyventume – tiek žmonės, tiek gyvūnai ir augalai...

Laimingas loterijos bilietas

Kęstutis mėgsta žiūrėti sporto varžybas, skaityti knygas. Žvejyba? Gal kada nors.

– Svarbiausia, turiu pagaliau įvykdyti žmonos norus ir pageidavimus, – šypsosi ir priduria: „ Nieko gyvenime loterijoje nesu laimėjęs, išskyrus vieną ištrauktą laimingą bilietą – žmoną! Turiu nuostabią žmoną, kartu išauklėjome tris dukras, jau ir anūkų turim...“

Į pokalbį įsitraukia Janina Celiešienė ir prisipažįsta, kad dabar, jau būdama pensijoje, pagaliau atiduoda duoklę vaikams.

– Mokytojų vaikai būna labiausiai nuskriausti. Nuo pat mažučių atiduodi kitai mokytojai, o pati eini į savo klasę. Dabar grąžinu skolą: kiek galiu, prižiūriu anūkus, nuvažiuoju pas dukras padėti puoselėti ir formuoti aplinką. O kai rudenį tekėjo dukra, visoms po kelias sukneles pasiuvau, – šypsosi geroji namų fėja. – Nuo jaunystės mokėjau siūti, megzti, tad derinu visas šias veiklas. Augalai, tapyba ir rankdarbiai – tai mano patys, patys... Aišku, randu laiko knygai, anglų kalbai patobulinti...

xxx

Atsisveikinu su svetingais šeimininkais, iki kiemo vartų palydi ne tik jie, bet ir Deila, su kuria spėjom susidraugauti. Prisipažinsiu, stabtelėjau, norėdama ilgiau pabūti prie didžiulio ąžuolo, pasiklausyti jo šakų kalbos ir paukščių. Betgi ką pagalvotų Janina ir Kęstutis? Manau, jie mane suprastų...

Lilija SAUKIENĖ