Prie namų ir miesto centre, parkuose, skveruose, miškuose, laukuose ir prie ežerų – visur galime pamatyti paukščių. Sparnuočiai gyvena, maitinasi ar šiaip vienoje kitoje vietoje lankosi. Ar juos pažįstame? O gal vadiname tiesiog žvirbliais ir varnomis... Argi nebūtų smagiau juos pažinti, atskirti jų balsus, vadinti tikraisiais vardais? Tad pamėginkime apžvelgti dažniausiai miesto prieigose sutinkamus skrajūnus.
Laisvas popietes vaikštinėdami sutvarkytomis Neries pakrantėmis, ar Varnutės tvenkinių takais, dažnai galime matyti gulbes, antis ar garnius. Tai dažniausiai mieste sutinkami vandens paukščiai. Gulbė iš tolo šviečia ryškiu oranžiniu snapu ir vadinasi ji – nebylė. Kitos rūšies gulbė turinti citrinos geltonio snapą – giesmininkė. Ji yra retesnė ir mieste maža tikimybė ją pamatyti. Ančių rūšių yra gana daug ir visos skiriasi savo puošnia apranga. Mes upėje ar tvenkiniuose matome didžiąsias antis, kurių patelė rudai marga, o patinėlis turi žalio perlamutro galvelę. Na, o garniai esti dvejopi – seniau Neryje ant ilgų kojų stypsančius galima buvo matyti pilkuosius – pilkų plunksnų riestakaklius paukščius, tačiau paskutiniais metais itin paplito balti kaip sniegas – baltieji garniai. Dar yra kirai, taip pat vandens paukščiai. Jie – varnos dydžio, balti su tamsiai ruda galva – rudagalviai kirai. Gyvena kolonijomis ir siaubingai klykauja, itin triukšmingi. Daugelis žmonių juos vadina tiesiog žuvėdromis, nors tai klaida.
Bene vienintelis iš gausaus plėšriųjų paukščių būrio, nuolat besilankantis kaimuose, gyvenvietėse, miestuose, dažnas žiemos lesyklų revizorius yra paukštvanagis - nedidukas, net už varną smulkesnis, rusvai pilkas, kanapėta krūtine. Tūnodamas pastato šešėlyje, ar tankiame krūme, nusitaiko ir žaibišku greičiu puola mažųjų giesmininkų būrelį, stveria auką, arba... lieka be pietų.
Žmogaus kaimynystę pamėgęs ir naktinis vaiduoklis – naminė pelėda. Ji kiek didesnė už varną, pilkšvai rusvai kanapėta. Žinoma, dieną jos nepamatysi, tačiau rudens ar pavasario vakarais išgirdus ūbaujant, galima pasekti, kur josios lizdas.
Iš balso gegutę žinome visi, tačiau raibą jos atvaizdą retas yra matęs. O ji panaši į tą medžiotoją paukštvanagį, tik vien pilkos spalvos „palaidūnės“ plunksnelės. Beje, metus skaičiuoti moka tik gegutinai, o patelės ne tik kukuoja, bet ir juokiasi, kvatoja, kikena. Tad jei parke netikėtai išgirstume besijuokiant, o žmogaus šalia nesimato, neišsigąskime – ne vaiduoklis mus vaikosi, tai tik gegutei linksmas gyvenimas rodosi.
Apie balandžius, sakysit, nė kalbėt neverta – visi juos pažįsta, o daugelis ir nemėgsta. Tačiau įdomu tai, kad šis įvairiausių spalvų derinių paukštis yra prijaukintas ir vėl sulaukėjęs laukinio uolinio karvelio palikuonis. Dabar jis vadinasi naminis karvelis. Žalesnėse miesto vietose - kapinėse, skveruose, alėjose, galime pamatyti ir kitą karvelių rūšį – pietinį purplelį. Jis kiek smulkesnis už mums įprastą, rusvai pilkas ir kakle ryši juodą siaurą juostelę. Tylus gražus čiulbuonėlis. O karvelis keršulis – pats stambiausias iš savo būrio giminaičių: ūbauja, lyg pelėda ir kakle turi plačią baltą juostą.
Kartais miestų žaliosiose zonose galima išgirsti medį kalant didyjį margąjį genį. Na, genio baltai juodu švarku ir raudona kepuraite tikrai niekas neabejoja. O ir jam spoksantis žmogus apačioje nerūpi – tarškina sausas medžių šakas ir tiek.
Senus drevėtus lapuočių medžius itin mėgsta bukutis – žvirblio dydžio, gelsvu pilveliu ir pilku švarkeliu striukauodegis paukštukas. Jo išskirtinė savybė: visą dieną zuja medžio kamienu aukštyn žemyn ieškodamas kirminėlių.
Uodegos žirklėmis karpančios dangų kregždės – niekam ne naujiena. Iš trijų, Lietuvoje gyvenančių rūšių, mieste tik langinė kregždė gyvena ir lipdo lizdus. Į ją panašus čiurlys – jau visai kitas paukštis. Rudai juodas, ilgais lenktais sparnais, beveik visą dieną greitai ir tiksliai nardo ore gaudydamas vabzdžius. Tik jo kojelės yra trumpos ir silpnos, skristi sugeba tik iš aukščio atsispyręs, o žemėn nutūpęs tampa bejėgis.
Šiltąjį sezoną miesto aikštėse, parkuose žvitriai viksėdama savo ilga uodega bėginėja baltoji kielė. Paukštukas nedidelis, maždaug žvirblio dydžio, juodai balta spalva margintas.
Žiemą, šermukšnių ir putinų raudonuojantį uogų derlių sudoroti atlekia svečiai iš šiaurės – svirbeliai. Tai varnėno dydžio, ypatingai puošnūs paukšteliai – plačia spalvų palete išmargintais sparneliais, raudonais skruostais, su nuostabiu rusvos spalvos kuodeliu ant galvos. Atlekia pulkelis tokių dabitų, akimirksniu susirenka uogeles, pumpurus, medžių sėklas ir toliau skuba pietų stalo ieškoti.
Kiek stambesnė už varnėną, ryškiai geltoną juodasparnę volungę tankioje medžių lapijoje pamatyti sunku. Tačiau į save dėmesį ji patraukia garsiu melodingu švilpimu ar čaižiais šūksniais. O ieškoti jos reikėtų miestų parkuose, soduose, kapinėse. Slapukė gražuolė.
Na jau varnėno tai tikrai nereikia pristatyti. Juodas, tamsiu metalu žvilgančiomis plunksnomis, kartais šviesiais taškeliais nubertas gerai pažįstamas ir daugsyk girdėtas melodingo balselio paukštelis. Linksmina mus nuo pat ankstyvo pavasario. Šarka taipogi visiems įkyrėjusi savo čerškiančiu balsu. Bet jos išskirtinio stiliaus, juodai balto rūbo grožio niekas nepaneigs. Dar yra toks kėkštas – išdavikas rėksnys. Be jo žinios nei kas praeis, nei praskris, o jau pavojų pajutęs taip paleis gerklę, kad visi laukai ir miškai skambės. Už varną truputį mažesnis, rusvas paukštis, margu sparnu, kuriame iš tolo šviečia ryški mėlyna juostelė. Emocijoms sukilus kartais nedidelį kuodelį ant galvos pašiaušia.
Juodieji paukščiai, kaip aš juos vadinu, yra kovas, varna, kuosa ir kranklys. Pastarasis, beje, ne miesto paukštis. Pats didžiausias ir gudriausias, kranklys, vertina laisvės ir ramybės erdves, mėgsta vienatvę ir atokų gamtos prieglobstį. Kovas – varnos dydžio, visas juodas, pilku snapu. Labai dažnai dėl nežinojimo vadinamas varna, nors savo išvaizda ir gyvenimo būdu į ją mažai tepanašus. Kovai gyvena miestuose, didelėmis triukšmingomis kolonijomis. Pas mus, Jonavoje, kovai kasmet kuriasi šalia vaikų ligoninės esančiame pušyne. Seniau ir žydų kapinių kalnelyje triukšmavo, o gal ir iki šiol tebetriukšmauja. Na, o varnos dėvi pilkas sermėgas, baikščios, didelių draugijų nemėgėjos, o ir snapo viršutinis pamatas juodais plaukeliais apaugęs. Varnos vardą daugelis lipdo visiems juodiems paukščiams – kovui, krankliui, kuosai. Nors tik vienintelė varna aiškiai karksi – kranklys pamiške skrisdamas krunksi, kovas –lyg prikimęs pratisai kraksi, o juodoji našlelė kuosa, apsigobusi galvą pilka skarele ir pati mažiausia iš visų juodulių, tikra skardžiabalsė – mėgsta gausią draugiją ir nuolat joje klega. Kuosų, kaip ir kregždžių bei čiurlių mylima vaikų auginimo vieta buvo blokinių daugiabučių pastogėse buvusios ventiliacinės angos. Sparčiai renovuojant namus, minėtiems paukštukams pavasarį iškyla rimta namų paieškų konkurencija.
Mieste jei ne pamatyti, tai bent dažnai išgirsti galima gausią mažųjų giesmininkų įvairovę. Vandens pakrančių želdiniuose, parkuose, soduose mažesnės už žvirblį purpsi ir savo melodingus balselius garsina tošinukės, pilkosios devynbalsės, ankstyvosios pečialindos. Rūbeliai jų neypatingo gražumo, dominuoja gelsvai žalsvos spalvos, natūralioje aplinkoje puikiai paslepiančios nuo nepageidaujamų priešų. Tačiau nugirstos vingrios melodijos su kaupu atlygina paukštelių svarbą. Dar vienas mažutėlis, itin vertinantis žmogaus kaimynystę yra kultupys. Tai žvirblio dydžio, rausvai pilkai juodas, gerai pastebimu baltu antuodegiu čiulbuonėlis. Bėginėjantį galime išvysti statybų aikštėse, geležinkelio stotyse, gamyklų teritorijose. Kita gražuolė, gerai pastebima dėl savo išskirtinai tamsaus apdaro su ryškiai rudu antuodegiu yra dūminė raudonuodegė. Be žmonių jai liūdna, todėl kuriasi ten, kur gausu šurmulio – naujuose rajonuose, statybų aikštėse, sandėliuose, griuvėsiuose. Reikštis mėgėja vos brėkštant rytui, kada kiti paukščiai dar tyli, o dūminė raudonuodegė jau čiulba nesudėtingą, tačiau melodingą giesmelę. Turint kantrybės tyliai ir ramiai pastypsoti miesto skveruose, o ypatingai upių ir upelių šlaitų želdiniuose, galime pastebėti ryškia oranžine krūtine degantį paukštuką – liepsnelę. Ankstyvą pavasarį maloniai skambi, upelio čiurlenimą primenanti giesmelė sužavės kiekvieną. Na ir kas gi negirdėjo suokiant lakštingalos? Vėlų vakarą romantiškai leidžiant prie Neries ar Varnutės tvenkinių, neišvaizdus paukštelis net nerūpi – vien skambi melodija užburia.
Miestiečiais patapo visų žinomi, net dainose apdainuoti strazdeliai. Aišku, ne visi, tačiau smilginis ir juodasis strazdai jau nesibaimina viešai atkreipti į save dėmesį – gieda sau nutūpę eglaitės viršūnėje ir nepaimsi jų. Išvaizda jų gerokai skiriasi: smilginukas – pilkai rudas kanapėta krūtine paukštis. Vasarą straksi pievaitėse, po medžių lajomis ir renka kirminukus, vabzdžius nuo žemės. O rudenį medžiuose skanauja šermukšnius, kitas uogas. Na, o juodasis strazdas išties pateisina savo vardą – visas juodas, tik snapas ryškiai geltonas. Jo vakarinė giesmelė itin melodinga ir paslaptinga. Abu strazdai vos stambesni už varnėną.
Zylė – pats žinomiausias visiems paukštelis. Dažniausiai visi matome didžiąją zylę – geltonai žalsvom drapanom su juoda kepuraite ir juodu „kaklaraiščiu“. Jau nuo sausio vidurio saulėtomis dienomis savo skardžiu, varpelio tilindžiavimą primenančiu balseliu skelbia ateinantį pavasarį. Jos giminaitė mėlynoji zylė rengiasi panašiu apdarėliu, tik kepuraitė iš tolo mėlynuoja ir kaklaraiščio neturi. Abi zylelės nevengia žmonių draugijos, ypatingai žiemą, kai baltasis badas užklumpa, mažylės glaudžiasi arčiau namų, lanko lesyklas.
Žvirbliai savo žinomumo šlove irgi neatsilieka nuo zylių. Tiesa, naminis žvirblis populiaresnis – rudai pilkas su juodu „kaklaraiščiu“ ir matomas visur, kur tik bepasisuksi. O karklažvirblis šiek tiek kukliau rodosi, tačiau nė nesiruošia nusileisti savo gentainiui. Tik vietoj „kaklaraiščio“ nešioja juodą dėmę skruoste. O triukšmingi tai ir vieni, ir kiti – barasi, riejasi, neretai ir peštynėse jėgas išbando.
Kikilį lengviausia pamatyti anksti pavasarį, kol medžiai dar be lapų. Nedidukas, žvirblio dydžio, rusvai rudas, pilką kepuraitę užsivožęs, juodais su balta juosta sparnais paukštukas. Gyvena visur, kur tik auga medžiai: miške, kaime, parke, sode, miestų skveruose, kapinėse. Nuo ryto iki vakaro patinėliai traukia skardžią, melodingą giesmelę dažnai taip užsimiršdami, kad prisileidžia žmogų visai arti.
Kikilio dydžio itin puošnus paukštukas yra dagilis. Plunksnelės margintos juodai, baltai ir geltonai, o galvelės priekis raudonai šviečia. Tai vikrus, guvus, nuotaikingas paukštis, nuolat čiulba, čiauška. Susibūrę į pulkelius dagiliukai lesioja sėkleles parkų, sodų, miesto želdinių keleliuose.
Nedidelėmis grupelėmis, žvirblio dydžio, žiemos lesyklas dažnai lanko gelsvai žali paukšteliai – žaliukės. Vasario pabaigoje pasigirsta nesudėtinga, tačiau skambi trelė, skelbianti artėjantį pavasarį. Žaliukės ypač mėgsta spygliuočius medžius ir krūmus, tad mieste, parkuose, kapinėse galima jas matyti skrajojant.
Visų mylima juodagalvė sniegena, savo raudona krūtinėle žybsinti lyg prisirpusi uoga, labiau mėgsta miškus, senus parkus. Tačiau rudenį į Lietuvą žiemoti parskrenda šiauriau gyvenančios sniegenos. Tuomet jos užplūsta kaimus ir miestus. Maitinasi medžių ir krūmų sėklomis, putinų uogomis ir tyliai cirpauja ant šakelių sutūpusios. Nepaprasto jaukumo ir santūraus grožio paukšteliai.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
