Neįgaliųjų rajono draugijoje – nė dienos be veiklos, be renginio. Džiugu sutikti svetelius savame kieme, dar džiugiau kur nors nukeliauti, ką nors nepaprasto išvysti.
Neseniai čia, rodos, šurmuliavome per Užgavėnes, užsidėję kaukes, Socialinių paslaugų skyriaus salėje traukėme romantiškas melodijas, plojome Vitalijos Kraučelienės vadovaujamam teatrui, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka ir mūsų nariai, o štai jau svarstėme, kaip čia „surimtėti“, paskaityti bent keletą nūnai populiarių grožinės literatūros knygų. Mat Viešosios bibliotekos Chemikų filialas pakvietė padalyvauti čia veikiančio Knygos klubo renginyje. Nagrinėjome iš vokiečių kalbos verstą apysaką „Paskutinė babos Dunjos meilė“. Ne visi, deja, spėjome ją perskaityti, bet vedėjos Vaidos Kondrotienės pasakojimas atskleidė tekste narpliojamą dramatišką siužetą, sugrąžino visus į po Černobylio avarijos išgyventus laikus, tarsi paragino ir dabar branduoliniu ginklu grasinančius agresorius atsikvošėti, prisiminti šviesą ir meilę skleidžiančias amžinąsias vertybes. Kituose Knygos klubo susitikimuose ketinama paminėti Pasaulinę poezijos dieną, aptarti itin įdomią prancūzų rašytojo kūrinį „Karpiai imperatoriui“.
Retkarčiais neįgaliuosius į savo renginius pakviečia ir Jonavos globos namai. Neseniai čia gyvenantys senoliai ir svečiai sutiko Biržų muziejaus „Sėla“ darbuotojus, pristatančius XVI – XVII a. aristokratų kultūrą, gyvenimo būdą. Juk garsioji Radvilų giminė dar 1547 m. čia buvo įkūrusi Biržų – Dubingių kunigaikštystę, gyvavusią iki 1811 metų. Keletą kartų užpuolikų griauta ir vėl atstatinėta pilis galutinai rekonstruota 1988 m., tada čia įsikūrė muziejus ir biblioteka. Įdomioji susitikimo globos namuose dalis – aristokratų autentiškos aprangos, kuria apsivilko patys darbuotojai, pristatymas. Pamatėme, kaip atrodė lino baltiniai, šilkinės ar medvilninės princų, kunigaikštyčių kojinės, kaip atrodė gražus, tik ne visai patogus didikų apavas, sužinojome, kaip šiems nepatogu būdavo skubėti į tualetus, kuriuose patarnaudavo pažai. Turbūt brangiausias dabar biržiečių eksponatas – Milane rekonstruotas, per Veroną ir Berlyną autobusais ir traukiniais vežtas muzikos instrumentas organetas. Tai dabartinių vargonų „protėvis“, nukeliantis mus į renesanso epochą. Groti juo turėjo du žmonės – muzikantas ir dumplininkas.
O štai onkologinių ligų asociacijos „ŠKAC“ jonaviečiai prieš savaitę sutiko savo sambūrio 5-ąsias metines. Jų renginys prasidėjo tylos minute. Mat penkeri metai Anapilin pasiglemžė ne vieną jų narį, taip pat šios asociacijos aktyvistę, susikūrimo iniciatorę Bronę Domeikienę. Dabartinė organizacijos vadovė Jūratė Povilavičienė prisiminė, kiek per penkmetį keliauta, bendrauta, mankštintasi, mokytasi, išbandytas net baidarių sportas. Džiugiai ŠKAC – ą sveikino Seimo narys E. Sabutis, mero pavaduotoja B. Gailienė, Savivaldybės Tarybos narė M. Širvelienė, kitų miestų bendraminčiai, svečiai. Šiandien jonaviečių asociacija jungia 80 narių (nemažai turinčių POLA kortelę), kurie, rodos, įrodo, kad renginių prasmė ir nauda, slypi ne sambūrio gausybėje, o kokybėje. Tą popietę fotografai įamžino daug mielų akimirkų, šiltų apsikabinimų, mąslių veidų. Tarp jų – ir mūsų, Neįgaliųjų draugijos atstovų, linkėjimai likimo broliams ir sesėms, tikint, kad mūsų bendravimą ateityje tvirtins dar ne viena įdomi idėja.
Būrys neįgaliųjų draugijos smalsuolių gėrėjosi ir Kultūros centro Teatro skyriuje pastatytu spektakliu „Valentino ragai“. Visiems patiko. Anot kūrinio autorės Eitvydės Pranevičienės, ši pjesė apie „prarastą šansą“, kuris pasitaiko turbūt kiekvieno nuotykių nebojančio žmogaus gyvenime. Neįgalieji stebėjosi, kad į mūsiškių trupę nepasididžiavo įsilieti ir keletas Panevėžio dramos teatro aktorių. Tačiau net ir juos, atrodo, pranoko jonavietė lietuvių kalbos mokytoja Ernesta Legienė, blykstelėjusi šį kartą scenoje išties talentingai. Tikėtina, kad jonaviečiai nekantriai lauks kitų savojo teatro kūrybos proveržių.
Marius Glinskas
