Žurnalistas, Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas, o vėliau kelias kadencijas ėjęs jo pavaduotojo pareigas Česlovas Juršėnas išleido knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“, kurios pristatymas buvo surengtas Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos skaitykloje. Susitikime su leidinio charizmatiškuoju autoriumi dalyvavo itin gausus būrys politiko bičiulių ir jo gerbėjų, atvyko parlamentaras Eugenijus Sabutis. Vakarą vedė renginių organizatorė Kristina Jaskūnienė.
Politikos džentelmenas
Lietuvoje, matyt, nerastume žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs šio politiko pavardės. Tai aktyvi asmenybė, perėjusi ir patyrusi Lietuvos istorinius vingius bei kryžkeles nuo praėjusio amžiaus vidurio iki šių dienų. Parlamentaro E. Sabučio žodžiais tariant, „Juršėnas yra legenda, politinės kultūros, erudicijos ir išminties pavyzdys šiandieniams išrinktiesiems, o pirmiausia – Seimo pirmininkams ir jų pavaduotojams“.
Gegužės mėnesį minėdamas savo 85-metį, Č. Juršėnas buvo apdovanotas Akeksandro Stulginskio žvaigžde už nuopelnus parlamentarizmui ir demokratijai. „Man svarbiausia, kad Aleksandras Stulginskis buvo pirmasis pirmojo moderniųjų laikų Lietuvos parlamento pirmininkas. Žmogus tinkamu laiku buvęs tinkamoje vietoje“, – sakė Č. Juršėnas, vadinamas politikos džentelmenu, žodžio virtuozu, vaikščiojančia enciklopedija.
Dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jis vedė laidas apie pasaulio politinius įvykius, kuriuose pateikdavo drąsias ir tuomet neįprastas įžvalgas. 1990-aisiais, eidamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir 1992 m. seniūno pavaduotojo pareigas, jis tapo 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1992–2012 m. buvo Seimo narys, 1992–1996 m. ir 2008 m. vykdė Seimo pirmininko pareigas, 2000–2004 m., 2004–2008 m. ir 2008–2012 m. buvo Seimo pirmininko pavaduotojas. Č. Juršėnas daug prisidėjo prie demokratijos, parlamentarizmo raidos ir valstybingumo stiprinimo Lietuvoje.
„Nenuobodaus gyvenimo mozaika” – tai ne šiaip prisiminimai, o enciklopedinio pobūdžio biografija, atskleidžianti ir autoriaus gyvenimą, ir Lietuvos istorinius vaizdus bei žinomų asmenybių paveikslus. Knygoje pasakojama, kaip tuo metu gyveno žmonės, kaip veikė sistema, kaip jam pačiam teko ieškoti išeities iš sudėtingos situacijos ir laviruoti tarp dviejų stovyklų.
Pasakojimai gyvi, nuotaikingi, ironiški, autoironiški ir kartu fiksuojantys įvykių tikrumą. Pateikiama daug išliekamosios vertės liudijimų apie Č. Juršėnui itin svarbų Atgimimo laiką bei margaspalvius jo veikėjus.
Šmaikštūs epizodai
Pasak svečio, „knyga gimė nelengvai“, mat nuo paskutinių leidinių, parašytų tarybiniais metais, kurie buvo skirti tarptautiniams klausimams, praėjo kelios dešimtys metų. Autorius prisipažino, kad dabar, pasitraukęs iš aktyvios politikos, pagalvodavo apie atsiminimų užrašymą. Bet, anot jo, laikydamasis principo, kad „reikia kalbėti ne tai, ką žinai, o žinoti, ką kalbi“, negalėjo atskleisti visos teisybės, tad tada kam imtis tokios atsakomybės, jeigu negali atvirai sakyti visko, kas patirta? Tačiau sėsti prie stalo ir dėlioti prisiminimus apie ilgą ir įdomų gyvenimą paskatino seni draugai – Justas Paleckis ir Domijonas Šniukas.
Politikas neslėpė – sunkiai sekėsi sumąstyti knygos struktūrą, bet, susidėliojus tam tikrą mozaiką, jau buvo galima imtis kūrybinio proceso. Knygoje minima 600 veikėjų, autoriaus žodžiais tariant, „nuo Homero iki Zingerio”, vieną skyrių sudaro nuotraukos, kuriose užfiksuotos Č. Juršėno gyvenimo akimirkos, kitame sudėliotos iškalbingos įvairių dailininkų sukurtos karikatūros, pateikiama asmenvardžių rodyklė, nurodanti, kuriame puslapyje minima viena ar kita pavardė.
285 puslapių knyga yra kietais viršeliais, ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Tai trečias atsiminimų leidimas. Kaip teigė jų autorius, kiekvieną kartą knyga yra papildoma naujais įvykiais ar tam tikromis detalėmis. „Daug raštelių, laiškų atiduota Seimo archyvui, bet pasirausiu atmintyje ar savo popieriuose ir vis tiek kažką surandu, tai tokie dalykai papildo naują leidimą. Sakykime, ketvirtoje knygos laidoje rasite du naujus prisiminimus, kurių šiame leidime dar nėra. Vienas jų primins mano vaikystės epizodą. Mat mano mama buvo kaimo siuvėja, iš jos mokiausi nuoširdaus ir kultūringo bendravimo su žmonėmis. Ji siūdavo visokias sukneles daugybei moteriškių. Taigi aš tapau pirmuoju modeliu, nes turėdavau apsirengti pasiūtas sukneles, o mama apžiūrėdavo, kur ką sutrumpinti, pakirpti ar palenkti. Tėvas gal ir būtų labiau tikęs šiam reikalui, bet atsisakė, o aš, vaikas, turėjau paklusti, – šmaikščiai pasakojo svečias. – Antras, manau sudominsiantis skaitytojus atvejis bus tai, kad iš numirusiųjų prikėliau vieną seną savo draugą. Prikėliau – tikrąja šio žodžio prasme. Rengdamas enciklopedijas, labai atsakingai tikrindavau visus duomenis apie asmenis. Ir štai, matau, kad ties mano pažįstamojo pavarde įrašyta mirties data. Atvirai sakant, nustebau, nes nemačiau nei nekrologo, nei kokios užuojautos. Paskambinau jo viršininkui, slėpdamas savo tikslą (juk tiesmukai neklausi?), mėginau išpešti man labia svarbų atsakymą. Ir ką galvojate? Jis pasakė, kad mano draugui sekasi gerai, yra paaukštintas pareigose, gyvas ir sveikas. Tai ar tokia istorija nėra prikėlimas iš numirusiųjų?”
Padėka mokytojams ir tėvams
Knygoje atsiskleidžia nemažai ne tik biografijos faktų, bet ir autoriaus charakterio bruožų, nulėmusių jo ateitį. Kai mažasis Česlovas baigė pirmąją klasę, vasarą sudegė Ceikinėlių pradžios mokykla, tad rugsėjį berniukas pradėjo lankyti Zuikų kaime veikusią mokslo šventovę. „Mane, antroką, pasodino prie trečiokų. Jau tada man puikiai sekėsi spręsti uždavinius, tai padėjau suolo draugui šioje srityje. Mokytojas atkreipė dėmesį į mano gebėjimus, atėjo pas tėvus ir paprašė leisti mane ne į antrą, bet į trečią klasę. Taip „peršokau“ vieną klasę ir vidurinę baigiau metais anksčiau, būdamas septyniolikos”, –pasakojo signataras.
Darbštumu ir imliu mąstymu jaunuolis pasižymėjo ir mokydamasis Ignalinos vidurinėje, kurią baigė aukso medaliu. „Esu dėkingas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Aldonai Kruopytei, griežtųjų mokslų dėstytojui Nikandrui Petravičiui. Man viskas sekėsi ir laiko viskam pakako – ir vaidinau, ir šokių būrelyje dalyvavau, ir į matematikos olimpiadas būdavau siunčiamas. Tais sudėtingais laikais mokytojai mane mokė gėrio, doros, pagarbos, meilės kraštui ir tėvynei. Todėl esu ne šiaip sau dėkingas savo mokytojams ir mokyklai – turiu nusilenkti, nes tik tėvų ir mokytojų dėka tapau tuo, kuo esu šiandien”, – mintijo atsiminimų autorius.
Svečias prisipažino, kad per visą gyvenimą yra perskaitęs nesuskaičiuojamą daugybę knygų, Pagal knygų skaitymą jis vertino ir kitus žmones. „Antai 1999 metų pabaigoj konservatoriai ieškojo naujo premjero. Viešai buvo aptariamos kelios kandidatūros. Kai manęs, kaip opozicionieriaus, žurnalistai klausė, kurį dešiniųjų kandidatą remčiau, atsakiau, kad – nė vieno, bet išskirčiau Andrių Kubilių todėl, kad knygas skaito”, – optimistiškai dalijosi prisiminimais Č. Juršėnas.
Tėvai, svajoję savo sūnų matyti kunigu, buvo nusivylę, sužinoję, kad jų Česiukas pasirinko žurnalisto kelią. „Tokiam mano sprendimui buvo kelios priežastys. Vienas žmogelis nepraleidžia sekmadienio mišių, bet grįžęs iš bažnyčios namo lupa žmoną, tarsi tai būtų kokia prievolė, kitas be progos geria alkoholį, trečias vagia kolūkio turtą. Tai kas tas tikėjimas? O aš labai gerai mokausi, nerūkau, negeriu, su panelėm nesišlaistau ir tėvams ūkio darbuose padedu. Tai ar aš blogas? Manau, kad svarbiausia – žmogus. Žmonės patys sprendžia, patys klysta ir pasitaiso. Žmonės sukelia karus, žmonės juos pralaimi ar nutraukia. Ne išorinės, ne antgamtinės jėgos lemia. Tad buvau ir likau laisvamanis”, – kalbėjo Č. Juršėnas.
Knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ yra išgyvento istorinio laikotarpio įvykių atspindys, išryškinantis permainingą ir nelengvą Lietuvos kelią.
„Jaučiuosi esąs to kelio keleivis. Nesakysiu, kad visos tos kelionės epizodus pisiminti malonu, bet nesakyčiau, kad gyvenimas buvo nuobodus“, – epiloge rašo autorius.
Irena BŪTĖNAITĖ
