Artėjant metų sandūrai, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta ukmergiškio, poeto, fotomenininko Albino Kuliešio poezijos knyga „Angelo pėdos“. Tai tarsi dviejų leidinių – „Žodžiai, kuriais tu netikėjai“ ir „Pamesti eilėraščiai“ – tęsinys. Trečiajame eilėraščių rinkinyje atsiskleidžia autoriaus lyrinio ego pozicija į kiekvienam mirtingajam kasdienybėje sutinkamą reiškinį – artimą žmogų, meilę, gėlės žiedą, troškimą būti čia ir dabar.
Prasmingos sentencijos
Kaip teigė knygą redagavusi Rokiškio kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ redaktorė Alicija Matiukienė, kūrėjas nepripažįsta eilėraščių taisymo ir nieko pakeisti neleidžia. Anot jos, matyt, kiekvienas kūrinio autorius geriausiai žino, ko tam ar kitam eilėraščiui labiausiai reikia.
„Angelo pėdos“ – tai knyga, kurioje ryškūs dviejų dominančių – tamsos ir šviesos – nuolat pasikartojantys motyvai., kaip yra ir žmogaus gyvenime – diena ir naktis. Visa tai persipina su viltimi ir tikėjimu, kad šviesa nugalės ir žmonija iš karų, chaoso pakils į kūrybos ir darnos lygmenį. Tokia yra pagrindinė knygos mintis. Tai tarsi durys į šviesą, bet jas atrasti ir atverti turi pati žmonija, vadinasi, kiekvienas iš mūsų.
Knygą sudaro trys dalys, o kiekviena prasideda žymaus žmogaus sentencija. Tarkime, pirmajai, pavadintai „Angelo pėdomis“ parinktas Eileeno Elio Freemano posakis „Angelai visur aplink mus, visą laiką ore, kurį kvėpuojame“. Antrąją dalį „Meilės ilgesys“ lydi Tėvo Stanislovo žodžiai: „Viskas, kas pasaulyje padaryta gražaus, padaryta iš meilės“. Rinkinį baigia pluoštas kūrinių, sudėliotų į „Ieškojimų“ skyrių, į kurį kviečia Stefano Zweigo sentencija: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“.
Knyga yra spalvota, ją sudaro 216 puslapių, leidinį išleido leidykla „Baltijos kopija“ Vilniuje. Rinkinys iliustruotas autoriaus meninėmis fotografijomis, kuriose užfiksuotos kelionių po Lietuvą akimirkos. „Vienose atsispindi Ukmergės senamiesčio motyvai, kitose atpažįstame Molėtų, Utenos, Šiaulių rajonų, Sartų apylinkių reginius“, – pristatydama leidinį, supažindino A. Matiukienė.
Rinkinyje spausdinami 179 eilėraščiai, kai kurie jų dedikuojami konkrečiam asmeniui, pavyzdžiui, poetui Vladui Šlaitui, Lietuvos partizanams, menininkams ir autoriaus artimiesiems – mamai, tėčiui. Įdomu tai, kad keli eilėraščiai skiriami konkrečioms geografinėms vietovėms Lietuvoje – Šiluvai, Ukmergei, Birštonui. Autoriaus poetinis žodis užrašytas arba lankant šias vietoves, arba esant artimame santykyje su jomis.
Plati jausmų gama
Knygos redaktorė pastebėjo, kad Albino eilėraščių lyrinio veikėjo vaizdinys visiškai neapčiuopiamas, neregimas ir neįvardijamas – tai gali būti moteris, sapno reginys, vaizduotės spindulys ar blyksnis. Kūrybos jausmų gama yra įvairi – ilgesys, meilė, atleidimas, abejingumas, sielos atvėrimas ir t. t. Be abejo, yra ir nusivylimų, iš kurių bandoma išeiti šviesos, tikėjimo ir tiesos takais. Žmogaus gyvenimo kelionėje akcentuojamas laikas, susijęs ne tik su žmogumi, bet ir su galaktikos platybėmis.
A. Kuliešio poezijoje yra visko – ugnikalnių lavinos, niokojamų piliakalnių skausmo, prieštaringų reiškinių žmogaus egzistencijai. Tačiau svarbiausia, A. Matiukienės teigimu, autoriaus poezijos kryptis – žmogus, egzistuojantis visoje daugialypėje jausenos kūryboje. Albinas apčiuopia ir globalinio pasaulio žmonių santykius, ir mūsų bendravimą, tarsi ieškodamas priežasčių, atsakymų, rašo tiesą, kurią jis supranta, kurią mato, kuri galbūt ne visiems priimtina. Eilėse daug išgyvenimų ir rūpesčio dėl mūsų tradicijų išsaugojimo, vertybinių nuostatų kaitos. Skaitytojas eilėraščiuose suras dominuojančius žodžius – šviesa ir angelas, virstančius autoriaus poezijos leitmotyvu.
Autoriaus žodis
Knygos autorius prisipažino, kad jam labai malonu susitikti su jonaviečiais po dešimties metų. „Lygiai prieš dešimtmetį šiame mieste ant Neries krantų pristačiau antrąją knygą. Dabar galvoju, kad galbūt ir ketvirtosios pristatymas galėtų vykti čia, šiame draugiškame mieste. Jonava man yra pirmos meilės miestas. Šiandien aš esu čia. Ir tuo džiaugiuosi“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė menininkas.
Jis pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi po du angelus – angelą sargą ir angelą mokytoją. Vienas, anot svečio, saugo nuo blogio, o kitas stengiasi nukreipti nuo paklydimų ir rodo kelią į šviesą. Kaip sakė A. Kuliešis, jo poezijos knygos gyvena savo gyvenimą, yra skaitomos ir keliauja iš vienų rankų į kitas. „Tai, ką aš parašau, nėra nei sugalvota, nei padaryta, tai yra tiesiog tiesos akimirka, sielos dalelė, kurią aš atiduodu visiems“, – pabrėžė kūrėjas.
Daug jo eilėraščių yra virtę dainomis ir skamba įvairiuose teminiuose vakaruose.
Kūrėjo portretas
Iš Ukmergės rajono Toliūnų kaimo kilęs A. Kuliešis yra fotomenininkas ir poetas, kultūros veikėjas, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, Ukmergės kino ir foto klubo „Horizontas“ vadovas, Ukmergės literatų klubo narys. Baigęs Siesikų vidurinę mokyklą, studijavo fotografiją Vilniuje. Nuo 1982 m. – fotografas profesionalas. Parodose dalyvauja nuo 1980-ųjų. Iki šiol fotomenininkas surengė keliolika personalinių fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Jis yra portretinės fotografijos ciklo „Kūrėjų veidai – Lietuvos menininkai“ autorius. Išleido dvi poezijos knygas „Žodžiai, kuriais tu netikėjai“ (2007) ir „Pamesti eilėraščiai“ (2013), du meninės fotografijos albumus „Kelionės po Lietuvą akimirkos“, atvirukų rinkinius, skirtus Ukmergei bei Rokiškiui, yra respublikinio meno kūrėjų festivalio „Langas į širdį“ organizatorius. 2022 m. savo tėviškėje Toliūnų kaime įkūrė „Baltojo paukščio“ galeriją, o Ukmergėje atidarė privačią „Grafo galeriją“. Už pastarąją įgyvendintą idėją Kultūros dienos proga jam skirtas Ukmergės savivaldybės apdovanojimas.
Nuo 2007-ųjų A. Kuliešis yra Rokiškio kultūos žurnalo „Prie Nemunėlio“ fotografas. Menininko devizas: „Kiekviena diena – kūrybai“.
Irena BŪTĖNAITĖ
------------------------------------------------
Albinas KULIEŠIS
Kalėdinė dovana
Padovanokim meilę
ir nepirkim
širdim ir rankom
nesušildytų daiktų
padovanokim sniegą
iš vaikystės
raštuotą nuo įšalusių pėdų
padovanokim speigo
nutapytą langą
ugnelės šokį
pečiaus pakuroj
padovanokim eglėm
paramstytą dangų
dūmelį vakaro žaroj
padovanokim žodį
iš širdies paimtą nesuteptą
laikytą lyg altoriuje giliai
padovanokime ką turime
geriausio
juk atiduodami
mes gausime tikrai...
Žmogaus širdis
Žmogaus širdis
altoriaus katedra
ir sostas
kuriam sėdėjo meilė
ir sėdės
ji begalinėje Visatoj
uostas
ir švyturys
kurio užpūsti
niekas negalės
šviesa ateina jau
į tavo
mano širdį
belieka tik atverti
jai vartus
kas Dievo žodį
myli
ir jį girdi
tam naujas kelias
bus šviesus...
