Tokio vaizdelio prekybos centre matyti neteko. Žmonės darosi ramesni, pakantesni, o su barningais storžieviais išvis retai susidursi.

Vieną šiltą vidurdienį prekybos centre už prekes mokėjo iš pažiūros tvarkingai atrodantis jaunas vyras. Pardavėja, skaičiuodama paduotus pinigus, vieną monetą grąžino: tai – ne euras. Na ir prasidėjo!

– Tu, k..., b..., n..., akla ar ką? Ko čia kabinėjiesi?!

Kadangi atmosfera kaito, o jaunikaitis besikeikdamas save dar labiau „užvedinėjo“, į ginčą įsikišo apsaugos darbuotojas. Kliuvo ir jam, į tėvus tinkančiam. Tačiau – su visa pagarba – apsauginis nesitraukė, pareikalavo atsiprašyti pardavėjos. Bet kur tau! Kilo kone isterija. Ir tik užblokavus lauko duris bei pagrasinus, kad vyrukas nebus išleistas tol, kol atvyks policija, triukšmadarys aptilo, dar bandė mesti „erelio pozą“ (juk pusė parduotuvės stebėjo nemokamą „spektaklį“), tačiau greitai sparnus nuleido.

– Atsiprašau, – iškošė pro sukąstus dantis.

Apsaugos darbuotojas – padėties šeimininkas – liepė prieiti prie pardavėjos ir atsiprašyti „žmoniškai“. Ir tik tada, kai pardavėja atleido įžeidinėtojui, durys buvo atblokuotos. Pro jas pirmoji, it būtų penkiolikinė, šovė į devintą dešimtį įkopusi močiutė: ji visą tą laiką labai jaudinosi, kad „durys užrakintos“ ir niekaip negalinti išeiti...

Vidas DIRŽYS