Krašto muziejuje šiuo metu veikia jungtinė Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Jonavos krašto muziejaus paroda „Lietuvių duona“ – tai etnografinis pasakojimas apie duoną XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje. Ekspozicija supažindina su derliaus nuėmimo įrankiais, duonos kepimo ir minkymo indais, prietaisais, raikymo būdais, atskleidžia sėjos ir rugiapjūtės papročius, duonos reikšmę kalendorinėse ir šeimos šventėse. Pasakojama ir apie primirštus lietuvio sodybos pastatus, kuriuose laikydavo rugių pėdas, grūdus, miltus – klojimo jaują ir klėtį.
Kuriant ekspoziciją, remtasi etnografine medžiaga, surinkta muziejų ekspedicijose, ir etnografine literatūra. Muziejuje šiuo metu galima pamatyti duonkubilio dangtį (XX a. pr., Lazdijų r.), duonlovį (XX a. pr., Klaipėdos r.), pėdę (XX a. pr., Šilalės r.) ir kt.
– Ar yra eksponatų, priklausančių Jonavos kraštui? – pasiteiravau Jonavos krašto muziejaus edukatorės Rasos Kulytės-Libienės.
– Lietuvos liaudies buities muziejus mums skolino stendų ir 10 eksponatų. Kiti 48 ekspozicijoje esantys namų apyvokos daiktai – iš Jonavos krašto muziejaus fondų.
Parodos atidarymo metu paskaitą „Kulinarinis paveldas Lietuvos etnografiniuose regionuose“ skaitė Lietuvos liaudies buities muziejaus Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“, – sakė ji. Taikliu J. Samulionytės pastebėjimu, parodos sumanymą galima paaiškinti remiantis senosios lietuvių kultūros tyrėjo, folkloristo, mitologo Norberto Vėliaus išskirta etnografine priešprieša tarp Vakarų (Žemaitijos, Suvalkijos, Mažosios Lietuvos) ir Rytų Lietuvos (Aukštaitijos ir Žemaitijos) regionų. Būtent kultūrų dialogu, kuris atskleidžiamas per žemdirbystės įrankių, klėčių suplanavimų, krosnių, duonos minkymo, kepimo indų, įrankių istoriją, N. Vėliaus manymu, Vakarų ir Rytų Lietuva galėtų tarpusavyje skirtis.
Ar jūs žinote, ką žemaičiai vadino bobele per rugiapjūtę, aukštaičiai – gaspadoriumi, suvalkiečiai – ertiku, o dzūkai – karbija? Apie šias folklorines subtilybes ir kitus senovės lietuvių gyvenimo ypatumus sužinojau J. Samulionytės paskaitoje, kurioje galėjau pasidomėti ir savo senelių aukštaitišką vaišingumą liudijančių sudėtinių kaimo švenčių – sambarių – kilme:
„Prieš sėsdamas už stalo, gaspadorius paima miežinio alaus uzboną, duonos batoną ir apeina laukus. Sugrįžus lauke po obelim stalai sustatyti, skotertėm užtiesti. Gaspadorius tuojau paima stiklinę nuo stalo, pripila alaus ir lieja dešine ranka per kairį petį sakydamas, kad būtų geras derlius šios vasaros. O tada pripila antrą stiklinę ir sako: „Sveik, gaspadine“. Po to pabučiuoja duonos bakaną ir ant stalo padeda pagarbiai. Prasideda linksmybės.“ (Staškaviečių k., Pakruojo r., užrašyta 1996 m.)
Istorinę atmintį, kuri buvo neatsiejama nuo žmonių santykių, susijusių su duonos valgymu, atskleidusioje paskaitoje nustebino du išgirsti posakiai, kurie buvo įprasminę ir kai kuriuos mano gyvenimo akimirksnius: „Daba jos dukrelė jau atriekta riekė“ (ištekėjusi nuo namų atskirta), „Valgyk kampelį, bus sūnelis“ (tėvo, prariekusio duonos kepalą, palinkėjimas, skirtas vyriausiam vedusiam sūnui).
Namas, klėtis, tvartas, klojimas, daržinė, pirtis ir visus trobesius supantys medžiai, tvoros, vaismedžių sodai vadinti sodyba. Žemaitijoje sodyba kartais vadinta ir gyvenimu: „Gaspadorius miršta, ir gyvenimas virsta“.
„Kiekvienas ūkininkas Lietuvoje turėjo krosnį duonai kepti. Žemaičiai didesnėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, o anga dūmams eidavo į didįjį kaminą, arba į atskirame nedideliame pastate kieme, jį vadino ublade, numaliu. Didžiąją ubladės dalį užimdavo krosnis, prie jos būdavo padėti duonloviai, kačergos, ližės duonai pašauti į duonkepį. Aukštaičių ir dzūkų pečius buvo universalus: jame kepdavo duoną, kiekvieną dieną virdavo valgyti, pečelyje žiemą laikydavo vištas, ant jo gulėdavo seneliai ir vaikai. Šios krosnys būdingos Rytų Europai. Baltarusijos mokslininkė Lidija Aleksandrovna Molčanova rašė, kad tokios krosnys buvo statomos nuo Baltijos iki Juodosios jūros“, – pasakojo J. Samulionytė.
Parodos ekspoziciją, atskleidžiančią ilgą ir sudėtingą duonkepystės kelią, užbaigė interjero nuotraukos iš įvairių duonos kepimo tradicijas puoselėjusių šeimynų albumų.
Renginyje sužinojau ir apie duonos sakralinę, šeimas vienijančią prasmę: „Laimink, Dieve, mūsų brangią žemelę ir joje įdiegtą sėklą, kad šimteriopą neštų grūdą. Augink ir brangink mūsų pasėlius, kad užaugtų mūsų visų daliai. Neužmiršk dalies alkanų gyvulėlių, paukščių ir vabalėlių.“ (Balys Buračas 1993:34).
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
