Matau daugybę dalykų, kuriuos mūsų šalyje reikėtų keisti. Ką galiu, darau aš pats, taip pat gerbiu tuos žmones, kurie nedejuoja reikalaudami dėmesio sau, o kažką daro dėl savo šalies. O svarbiausia – žinau, kad ši šalis, net ir su visais tais netobulais „galais“, man yra pati geriausia ir priimtiniausia. Su jos gamta, kur kasmet vasaros karščius pakeičia rudens auksas, o rudens pliurzę – žiemos baltos pusnys. Kur po žiemos kaskart linksmi upeliukai ir parskrendantys paukščiai parneša pavasarį, kur vasara sušildo upes ir ežerus, o ruduo dovanoja grybų. Kur žmonės kalba man suprantama kalba ir jų mintys bei siekiai man suprantami labiau nei kur kitur. Kur įstatymai ir visuotinai priimtos tvarkos labiau atitinka mano paties mentalitetą nei Norvegijoje, Rusijoje, Šveicarijoje ar kokiame Sudane. Lai gyvena jie laimingi, kaip jiems geriau ir patogiau, o aš džiaugiuosi, kad galiu gyventi čia, Lietuvoje. Ir tikiuosi, kad nei priešai, nei nepritekliai ar mano paties neišsipildę troškimai manęs iš čia neišvarys.
