Jonavos krašto muziejuje atidaryta paroda, kurioje galima susipažinti su rytų egzotika dvelkiančia Izraelio kultūra, išskirtinėmis judėjų tradicijomis, o taip pat pamatyti, kokioje aplinkoje gyvena ir ką veikia prieš daugelį metų Lietuvą palikę Jonavos žydai. Paroda veiks iki gruodžio 15d.
Seniau Jonava atrodė visai kitaip – čia, kaip ir kituose Europos prekybiniuose miestuose dominavo žydai. Po II-ojo pasaulinio karo jų visiškai nebeliko… Tačiau Europos žydų istorija nesibaigia holokaustu – dalis jų gyvena toli nuo savo gimtinės, visiškai kitokioje aplinkoje, kai kurių vaikai ir anūkai iki šiol traukia į protėvių gimtines ieškoti savo šeimos istorijos pėdsakų. Ne išimtis ir Jonava, kur kasmet apsilanko daugybė žydų iš viso pasaulio, beieškančių savo šaknų.
Žinoma, kad dalis jų gyvena Izraelyje – po II-ojo pasaulinio karo susikūrusioje žydų etninėje valstybėje, kurioje dabar glaudžiasi antroji pagal dydį pasaulyje žydų bendruomenė. Čia galima sutikti ir buvusių jonaviečių, jų vaikų bei anūkų, tarp kurių esama ir pasaulyje gerai žinomų, nusipelniusių visuomenės veikėjų, kaip pavyzdžiui iš Jonavos kilusęs rašytojas Grigorijus Kanovičius. Šį rudenį, žydų naujųjų metų išvakarėse vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą Jonavos krašto muziejaus atstovai aplankė keletą buvusių jonaviečių šeimų, tikintis iš jų surinkti kuo daugiau istorinės medžiagos, susijusios su Jonava, išgirsti jų šeimų istorijas, pamatyti, kokioje kultūrinėje aplinkoje jie gyvena dabar ir kuo tapo buvusių jonaviečių vaikai bei anūkai.
Paprastai pasakojimai apie Lietuvos žydus būna apipinti mitais ir kupini klaidingų įsitikinimų. Žydai jau nuo XIV a. buvo neatskiriama mūsų visuomenės dalis, sugebėjusi tiek sėkmingai integruotis į europietišką kultūrą, tiek išlaikyti savo etninius savitumus. Daugelio tautinės valstybės neturinčių žydų namai buvo čia, Europoje, kur jų gyveno ištisos kartos. Dažnai manoma, kad žydus bėgti iš gimtųjų vietų privertė nacistinė okupacija, o po karo atsiradusioje Izraelio valstybėje įsikūrė tik holokaustą išgyvenę Europos žydai. Iš tiesų grįžimas į žydams šventas žemes buvo sudėtingas, stiprų ideologinį pagrindą turintis ilgalaikis procesas, kurio ištakos siekia pačią XX a. pradžią. Apie tai mums ir papasakojo jonaviečių šeimos, Lietuvą palikusios dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.
Jonaviečių grįžimas į „Pažadėtąją žemę“
Palestinos teritoriją valdžiusios Didžiosios Britanijos leidimas žydams kurtis buvo duotas dar gerokai prieš etninės valstybės įkūrimą, tad didelės grupės Europos žydų čia patraukė jau 3-4-ajame XX a. dešimtmetyje. Tarp jų ir jonaviečiai. Prisimenant žydiškosios Jonavos istoriją, pasakojama, kad čia būta įvairių žydų judėjimų ir organizacijų – minima žydiškoje Tarbut mokykla, Makabi klubas, bet ne daug kas įsivaizduoja, kiek daug jų buvo ir kokia ideologine įvairove jos pasižymėjo. Nors ne visų Jonavoje veikusių žydiškų organizacijų tikslas buvo gražinti tautą į šventas etnines žemes, būta daug sionistinės pakraipos organizacijų, įvairiais būdais prisidėjusių prie modernios Izraelio valstybės įkūrimo.
Kaip pasakoja Izraelio šiaurėje, vos keliolika kilometrų nuo Sirijos sienos gyvenanti socialinių ir humanitarinių mokslų profesorė Tziona Grossmark, jos mama - jonavietė Šeina Klivanski į Izraelį atvyko dar 1933 m., vos baigusi mokyklą. Abu jos tėvai – lietuviai, priklausę sionistų jaunimo organizacijai Hashomer Hatzair, kurių tikslas buvo sugrąžinti žydus į jų istorinę tėvynę – Izraelio žemę. Judėjimui priklausę nariai dar gyvendami Europoje jungdavosi į grupes, o drauge atvykę į Izraelį kurdavo bendruomenes, kolonizuodami naujas teritorijas Izraelio šiaurėje.
Tzionos mama iš Jonavos bėgo ne nuo skurdo ir ne nuo persekiojimų. Šeina Klivanski pabrėždavo, kad jų šeima buvo labai turtinga ir pasakodavo apie tėvų turėtą didelį namą Jonavoje, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs vokiečių komendanto štabas ir miesto valdytojo būstinė, o vėliau tėvo dailidės dirbtuvėje buvo gaminami visoje Lietuvoje gerai žinomi baldai, kuriuos užsisakydavo net pats tuometinis prezidentas Antanas Smetona. Šeina turėjo net septynis brolius ir seseris, kurie visi priklausė skirtingoms žydų organizacijoms. Visoje Europoje veikiančių organizacijų nariai susitikimų metu ruošdavosi išvykimui, taip pat užsiimdavo labdaringa veikla, aukodami pinigus Izraelio tvarkybai, gyvenviečių kūrimui.
Organizacijų nariai į Izraelį vykdavo grupėmis – būsimaisiais kibucais. Kibucas – tai XX a. pradžioje Izraelyje paplitusios uždaros kolektyvinio gyvenimo principais paremtos bendruomenės – kaimai. Kibucai buvo įkurdinami ne aplink centrą – Tel Avivą, o kiek įmanoma toliau, daugiausiai Izraelio šiaurėje, pritaikant gyvenimui nederlingas dykumas ir pelkynus. Kartu su Šeina 1933 m. į Izraelį atvyko ir daugiau Jonavos žydų jaunimo, kurie, pasibaigus parengiamiesiems tvarkybos darbams, 1939 m. įkūrė kibucą Amir. Kiti septyni Šeinos broliai ir seserys taip pat planavo išvykimą iš Lietuvos su kitomis organizacijomis, tačiau nespėjo – nė vienas iš jų neišgyveno per holokaustą.
Kitame, šalia šventosios Jordano upės įsikūrusiame kibuce gyveno jonavietis Šimonas Joselevič – iki šiol gyva jo 92 m. žmona Alyja prisimena jį buvus šios bendruomenės siela. Ypatingai aukštas, stiprus ir geru humoro jausmu pasižymėjęs Šimonas buvo vienas pirmųjų kibuco Afikim gyventojų ir jo kūrėjų, taip pat atvykęs iš Jonavos apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį. Jo atvykimo istorija nėra tiksliai žinoma, bet turbūt panaši į Šeinos, tik skirtingai nei ji, kad Izraelį jis pasiekė ne vienas – čia iki šiol gyvena jo brolio Makso sūnus, aukšto rango generolas Amnonas ir kiek vėliau iš Lietuvos atvykusio trečiojo brolio Leo dukra ir anūkai su šeimomis.
Kontrastų kupina šventoji Izraelio žemė
Ne mažiau įdomu buvo pamatyti,kokioje dabar kultūrinėje aplinkoje gyvena prieš daugelį dešimtmečių Lietuvą palikę žydai. Keliaujant per Izraelį, pirmiausiai krenta į akis dykumose išdygusios milžiniškais dangoraižiais užstatytos gyvenamosios oazės, kurių gatvėse knibžda ginkluoti kariškiai, užtikrinantys gyventojų saugumą ir stebėtina religinė, etninė, rasinė, kultūrinė įvairovė didmiesčių gatvėse. Gyvenimas vienoje technologiškai ir ekonomiškai pažangiausių, o kartu ir labiausiai saugančioje senąsias tradicijas šalyje, kur jau kasdienybe tapę radikalų teroristiniai išpuoliai ir alinantis 50 laipsnių Celsijaus siekiantis karštis, kuria savitą gyvenimo ritmą.
Iš savo etninių žemių išvaryti žydai net porą tūkstančių metų klajojo po pasaulį neturėdami valstybės – dauguma jų įsikūrė Europoje, tačiau nereikėtų nustebti Izraelyje pamačius ir kitų tautybių bei rasių žydus – čia kuriasi šeimos, sugrįžusios iš Afrikos, Artimųjų rytų ar net tolimų egzotinių Azijos pietryčių. Atsidūrus Izraelyje galima pajusti visišką kultūrinę, religinę, pilietinę laisvę. Nors gyvenama nuolatinėje įtampoje dėl nuolat kylančių karinių konfliktų ir radikalų išpuolių, stebėtinai darniai kartu sugyvena kelių tūkstantmečių tradicijas saugančių žydų ortodoksų bendruomenės, religingos musulmonų šeimos ir šiuolaikiniai, į technologinį progresą orientuoti modernieji žydai. Dėl nuolat tvyrančios įtampos tarp Izraelio ir jį supančių musulmoniškų kraštų, ypatingas dėmesys čia skiriamas saugumui ir kariniam pasirengimui. Nereikėtų išsigąsti Izraelio gatvėse ginkluotų jaunuolių – tai pareigą valstybei atliekantys izraeliečiai, o karinė tarnyba čia ne tik privaloma visiems pilnametystės sulaukusiems vaikinams ir merginoms – tarnauti šaliai yra garbės reikalas ir skirtingai nei dažnai nutinka Lietuvoje, niekas nebando jos išvengti.
Tel Avivas - „Nauja Senoji Žemė“
Nenuostabu, kad tokioje etninės ir religinės įvairovės šalyje sunku susitarti netgi dėl svarbiausių dalykų, pavyzdžiui, valstybės sostinės. Izraelis savąją sostine laiko Jeruzalę, kuri kadaise buvo padalinta į Izraeliui priklausančią žydišką ir Jordanijos musulmonišką dalį. Jeruzalės suvienijimo kaip musulmonams priklausiusios dalies okupacijos iki šiol nepripažįsta islamiškos šalys ir įvairios tarptautinės organizacijos, tad oficialia sostine laikoma šiuolaikinio Izraelio širdis – Tel Avivas. Būtent šis miestas labiausiai susijęs su žydų tautinės valstybės atsiradimu XX amžiuje.
XIX a. pab. – XX a. pr. visame pasaulyje, ypač vakarietiškos kultūros šalyse, pasižymėjo tautiniu atgimimu ir nacionalinių valstybių formavimųsi. Iki tol egzistavusios imperijos retai rėmėsi piliečių etniniu tapatumu, o jų kūrimąsi diktavo kiti – ekonominiai, religiniai ar saugumo kriterijai. Europoje apsigyvenusios uždaros žydų bendruomenės ne kartą savo istorijoje yra kentėjusios nuo įvairiausių dominuojančios politinės jėgos ar religinės daugumos persekiojimų. Pradėjus Europoje reikštis nacionalizmo požymiams, žydai ėmė masiškai emigruoti į Ameriką, tačiau tuo pačiu metu ir žydų tarpe pradėjo plisti tautiniam atgimimui būdingos idėjos, paskatinusios sionizmo judėjimą, kurio vienas pagrindinių įkvėpėjų buvo Teodoras Herzlis. Judėjimo tikslas buvo susigrąžinus savo etnines, žydams šventas žemes, įkurti ten savo valstybę, į kurią galėtų grįžti po visą pasaulį išsibarstę žydai. Iki šiol nuolatinius konfliktus „šventojoje žemėje“ kelianti problema ta, kad ši teritorija, kitaip žinoma, kaip Palestina, jau buvo apgyvendinta daugiau kaip prieš tūkstantį metų čia įsikūrusių musulmonų. Būtent Tel Avivo apylinkėse pirmiausiai kūrėsi nuo nacių persekiojimų ir sionistinių idėjų vedini į Pažadėtąją žemę sugrįžę Europos žydai, o pats 1910 m. gyvenvietei suteiktas pavadinimas hebrajiškai reiškia „Sena naujoji žemė“ (pagal T. Herzlio knygos pavadinimą), taip pažymint žydų grįžimą į istorinę tėvynę, „Pažadėtąją žemę“.
Renata Kilinskaitė
