„Jau kai kuriuos jausmus, sąžiningumą, dorumą, ištikimybę... reikėtų įrašyti į „Raudonąją knygą“. Kaip nykstančius“, – tai viena iš šviesaus atminimo tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus auksinių minčių. Į šį sąrašą, ko gero, galėtume įrašyti užuojautą, draugiškumą, bendradarbiavimą, norą padėti, rūpestį vienas kitu. Ir išties nėra pasaulyje tokių svarstyklių, kuriomis galėtume pasverti žmoniškumą. Juk būtent aukščiausią žmogaus dorybę prilyginame gėriui, siejame jį su nuoširdumu, atjauta ir kitomis teigiamomis žmogaus savybėmis.

Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi rašė, kad žmoniškumas reiškia atsakomybę. Atsakomybę už kitą žmogų. Deja, dažniausiai jaučiamės atsakingi tik už save arba dar už artimiausių žmonių ratelį – „svetimi“ nei skausmai, nei vargai mums nerūpi.

Gal pašėlusiame bėgime žmoniškumą išbarstėme? Tuomet tuščios kalbos apie žmogiškąsias vertybes, jeigu širdyse nėra nė lašelio gerumo, jautrumo, pagarbos kitam.

Prasidėjo adventas – prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis. Kupinas laukimo ir rimties, kviečiantis permąstyti praeinančius metus, nuveiktus darbus, o gal ir nuodugniai ištirti visą savo gyvenimą. Keturios savaitės, kad galėtume dar daug ką nuveikti, juk gyvenimo grožis slypi paprastume, o laimė – kasdieniuose dalykuose. Todėl dažniau apkabinkime savo vaikus, net ir paskendę savo problemose, raskime laiko atviram pokalbiui ar pasakai prieš miegą. Pasakykime artimiausiems žmonėms, kokie jie mums brangūs, aplankykime senelius, vienišą kaimyną, padėkokime pardavėjai ar kiemsargiui. Būkime geresni, juk adventas bus svarbus ir prasmingas tiek, kiek mes jam suteiksime prasmės.

Meilutė VENCKIENĖ