Tai, kad Laurynas TRIMONIS yra labai užimtas žmogus, įsitikinau, nes susitikimą planavome kone mėnesį, kol atsirado „langas“. Arba turi veiklos savo tiesioginiame darbe, ar išlėkęs kažkur į kitą Lietuvos pusę. Nesvarbu, kokia savaitės diena.
Iš pradžių galvojau Lauryną skaitytojui pristatyti kaip fotografą, bet dabar rinkčiausi kitokį žodį – fotomenininkas. Per skambu? Paskaitykite mūsų pokalbį, pasidomėkite jo fotografijomis ir tada spręskite.
– Atsistojate prieš būrelį mokinukų, kurie dar nežino, ko nori, smalsūs viskam. Kaip papasakotumėte jiems apie fotografiją, kūrybą, kad pasirodytų patrauklu, sudomintų juos?
– (Atsidūsta) Pabandysiu. Tokio klausimo visiškai nesitikėjau, tikrai galvojau, kad bus kažkas primityvesnio, bet man patinka. Ką pasakyčiau? Pirmiausia – sustabdytos akimirkos ir įamžinti gyvenimai, kurie buvo ir kurie po kelių, keliolikos ar keliasdešimties metų įgaus visiškai kitokią prasmę. Tas emocinis aspektas – svarbiausias. Man pačiam būdavo labai įdomu pamatyti senus kadrus, kurie atrodo tarsi būtų visiškai iš kito pasaulio.
Taip vaikams ir pasakyčiau: stabdykit akimirkas, nes jos kada nors turės labai didelę prasmę ir vertę. Be to, fotografija yra apskritai labai šaunus sportas ir labai prasminga veikla. Ji pilna kūrybos ir tai savaime suprantama.
Galėčiau pasakojimą ištęsti iki begalybės, bet nežinau, ar to reikia. Pagrindas – akimirkos, kurios turi ir turės visiškai kitą vertę. Čia nieko nėra bendro su kažkokiu ego, pinigų uždirbimu ar pan.
Pradėjęs fotografuoti aš apie pinigus negalvojau. Buvo azartas pažvelgti pro tą „akutę“, sustabdyti akimirką. Ir kai dabar pažiūriu į savo pirmąsias nuotraukas, jos klaikios: fotografuodavau intuityviai. Bet tos įamžintos akimirkos turi auksinę vertę: kai kurių žmonių jau nebėra, jau ir kai kurių pastatų nebeliko... Tai – vietos, veidai. Du pagrindiniai dalykai, kurie labai svarbūs. Tai dinamiška ir įdomu fotomedžioti, nes daug kas po to kinta, kinta, bet lieka ant popieriaus, nuotraukose, dabar dažniausiai – skaitmeniniame pavidale.
Toks mano tikslas: įamžinti žmonių gyvenimus. Galbūt tie žmonės nėra garsūs. Kai fotografuoji juos gatvėje, žinai, kad įprasmini jų gyvenimus. Neatvažiuos jų fotografuoti, filmuoti gyvenimo būdo žurnalas, kokia nors TV laida. Aš savo nuotraukomis bandau suteikti turinį, kad jie taptų tokie pat svarbūs, kaip įžymybės, žvaigždės, muzikantai, atlikėjai... Fotkinu ir tuos, kurie yra labai žinomi žmonės, ir tuos, kurie absoliučiai nežinomi. Toks kontrastas.
– O kas jus patį paėmė už rankos ir atvedė į fotografiją?
– Buvo ilgas procesas. Todėl, kad niekada vaikystėje negalvojau, kad fotografuosiu. Aišku, šeimose dažnai fotografuoja mamos, tėčiai, juostas ryškindavo voniose, negalėdavai įeiti (juokiasi). Taip buvo ir mano gyvenime – iš kartos į kartą.
Vaikystėje manęs nedomino, nors buvau linkęs į meną: grojau, piešiau, Meno mokykloje lankiau fortepijoną, chorą... Kur tik nedalyvaudavau! Paauglystėje, gal šeima rūpinosi, jog nenueičiau klystkeliais tolimais, man padovanojo profesionalų veidrodinį fotoaparatą, kuris porą metų kažkur dulkėjo. Eidavau karts nuo karto pasivaikščioti, bet nemokėjau jokių nustatymų, spausdavau ir tiek: man atrodydavo, kad jau galbūt bus gražu, bet iš tiesų nebuvo nieko – nei technikos, nei fokuso aštraus.
Dabar kai pasižiūriu, nors išties nieko ten nebuvo, bet pajutau, kad yra kažkokia emocija. Aha, čia visai įdomiai: žmogus gal šiek tiek „palietas“, gal „netechniškas“, bet jis neša tokią ekspresiją! Nesuprasdamas tai dariau, gaudavosi be pastangų. Ir dabar tos emocijos ieškau kiekviename kadre, kur aš būčiau – koncertų salėje, arenoje ar gatvėje.
Techniškai fotografuoti išmokti tu gali, nieko per daug sudėtingo, bet tą emociją kartais pagauti nėra paprasta: tiesiog turi būti reikiamu metu reikiamoje vietoje ir dažniausiai labai arti savo subjekto, kurį fotografuoji.
– Kada supratote, kad iš fotografijos galite duoną valgyti? Kaip klostėsi jūsų, kaip fotografo, karjera? Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?
– Supratau pakankamai seniai, kai tik pradėjau atsirasti renginiuose. Ši sritis užkabino, o labiausiai užkabino paskutinius šešerius metus. Dabar visiškai susikoncentravau ties muzikos atlikėjų fotografija. Pats turiu muzikinį išsilavinimą, muzikinį foną, pastebėjau, kad koncertuose tos emocijos „gaudosi“.
Nesumeluosiu, užteko keliolikos koncertų, didesnių ar mažesnių, kai supratau, kad galima iš to ir užsidirbti. Bet – pasakysiu atvirai – iki šios dienos nedariau pirmoje vietoje dėl pinigų. Gal todėl ir pasisekė toje srityje, nes niekada negalvojau, kad iš šito koncerto uždirbsiu tiek, iš ano – tiek. Visą laiką mąsčiau, kaip pagauti gražią ekspresiją, gražų portretą: čia galiu šviesas pagauti, čia – daug gerbėjų, šūkaujančių, iškėlusių rankas. Ir pagauti būtent per milisekundę, kuri pati pati esminė.
Paskutiniai 6-7 metai, kada tikrai supratau, kad tai gali „komercializuotis“, taip ir yra. Kaip visur gyvenime, buvo nuosmukių, labai didelė konkurencija, aš ne iš paties didžiausio miesto, aš iš Jonavos. Visa ta „kritinė fotografų masė“ susibūrusi trijuose didmiesčiuose. Tikrai tos srities gerų fotografų galiu įvardyti dešimt, ne daugiau, kurie turi akį ir techniką.
Buvo nusivylimų, kai kartais nepasiteisindavo įdėtos pastangos, nors tos nuotraukos buvo artimos mano širdžiai. Žodžiu, yra daug dalykų, bet „nusileidimų“ buvo daug mažiau nei pakilimų, netrūko noro ir motyvacijos.
Konkurencijos buvo daug, buvo ir labai negražios. Kai bandydavo (turiu omenyje koncertų, muzikos fotografiją) kontaktuoti, kad manęs nebūtų vienam ar kitam renginyje, skambindavo vadybininkams, patiems atlikėjams, kad manęs nekviestų. Gal matydavo tavo galimybes, jausdavo grėsmę, nors aš niekam negadinau verslo...
Yra ne vienas fotografas, kurį galėčiau įvardyti, bet apie juos fotografų pasaulyje yra nekokios nuomonės, niekam nepatinka lipimas per galvas. O čia būdavo: skambina vadybininkams, atlikėjams: „Va, aš fotografuosiu, jei nebus to žmogaus, to žmogaus, to žmogaus“. Iki tokio lygio. Ir, aišku, tu sužinai, nes paskambina tie patys vadybininkai, su kuriais puikiai sutari, ir tau juoko forma pasakoja, kad skambino, prašė, jog tavęs nebūtų. Aišku, tu būsi.
Tokie dalykai, apie kuriuos net negalėtum pagalvoti. Tai nėra kažkoks milijoninis verslas ar pramonė. Čia – kūryba. Jei nuotraukoje nėra to cinkelio, nėra už ko užsikabinti, nėra dvasios – emocine prasme nėra kadro. Žmonėms, kurie nepagauna tos emocijos, jiems natūraliai pikta, tad bando įnešti kažkokio nesusikalbėjimo, tuščių juokelių, kad atitrauktų dėmesį nuo pagrindinio dalyko, kas yra fotografijoje, kas yra ta pagauta akimirka.
Švelniai tariant, konkurencija milžiniška.
– Kokiais pasiekimais galėtumėte pasigirti? Tik nebūkit kuklus!
– Gal aš vis tik pabūsiu kuklus. Jei atvirai, nekolekcionavau, kur mano nuotrauką išrinkdavo, kur dar kažką – eidavo ir praeidavo. Man atrodo, didžiausias pasiekimas yra tos nuotraukos, kurios apie gyvenimą, pradedant gatvių, gamtos, architektūros prasme. Tu suinteresuotas gražiai nufotografuoti namą, bokštą, skulptūrą, tai, kas yra pirmoje vietoje, kai paimi į rankas fotoaparatą. Ir mes visi nuo to pradėjom. Man patiko socialinė tematika: priklausomybės, skurdas ir t. t. Dirbdamas Rukloje pakankamai ilgai dokumentuodavau jaunų žmonių gyvenimą, socialiai jautrių žmonių gyvenimą.
Tos nuotraukos nepagražintos, niekada to nedariau, nors man sakydavo: kodėl čia tą rodai? Padaryk gražiau. Ne, aš padarysiu taip, kaip yra. Niekada neturėjau tikslo piešti grubesnėmis spalvomis nei yra, neturėjau tikslo ir pagražinti.
Džiaugiuosi, kad mano socialinės nuotraukos atrado atgarsį žmonėse, gatvės fotografijos su žmonėmis yra laukiamos ir mėgstamos.
Kitas dalykas, per tuos gerus dešimt metų turėjau garbės ir galimybių kontaktuoti su daugeliu muzikos atlikėjų, kurie kviečia mane į savo didžiausius koncertus, naudoja mano nuotraukas. Dažnai dirbu su atlikėjais – Donatu Montvydu, Marijonu Mikutavičiumi, Inga Jankauskaite, Jazzu.
Nedaug galvoju apie savo gražiausias atspausdintas nuotraukas, padaryta paroda, nors tai man svarbu. Skirstau į dvi lentynas: socialinė problematika (žmonės laukia tų nuotraukų, tik ne visada atsiduriu ten, kur reikia) ir muzikos fotografija (čia per nuotraukas, o ne per pažįstamus radau nišą, susikalbėjimą su didžiąja dalimi šou pasaulio). Su kai kuriais atlikėjais dirbu 5-6 metus ir tapome bičiuliais. Man smagu fotografuoti gražius, kuriančius žmones, manau, jie tai supranta.
– Pakalbėkite apie savo darbą, savo šeimą, laisvalaikį, galbūt – apie kitus pomėgius?
– Paskutiniai septyneri metai – Kultūros centre. Dirbu (man tas žodis dažnai kertasi, bet tokios pareigos) – vadovauju Ruklos KC. Rukla tapo vieta, kurią dažnai dokumentuoju fotografijose. Esu atsakingas už renginius, jų atsiradimą, organizavimą, žmonių užimtumą, galbūt socialinių problemų kėlimą, sprendimą.
Laikas nuo laiko, kai turiu galimybę, fotografuoju. Tai – didžiausias malonumas. Fotografuoti žmones, paprastus, nepasipuošusius, nenusipraususius... Gatvėje, laiptinėje ar kur kitur. Žmonės nori fotografuotis. Nueini 30 km, išnaudoji visas fotoaparato korteles, padarai šimtus kadrų ir nutinka Jonavos centre (Ramybės skvere – B. L.) paroda.
Po darbo dažniausiai būnu visur: keliauju po miestus Lietuvoje ir ne tik. Pirmadienį galiu būti Klaipėdoje, antradienį-trečiadienį Šiaulių arenoje, Vilniuje... Visur nebespėju, tenka rinktis, kas arčiausiai širdies.
Apie gyvenimą? Turiu labai mažai laisvo laiko, visos veiklos susijusios su kūryba. Nesigilinu nei į verslą, nei į sportus, nors įdomu, bet koncentruojuosi į tai, ką tu gali sukurti, palikti po savęs. Norisi įamžinti kuo daugiau, kad žmonės senatvėje galėtų turėti gerą emociją, žiūrėdami į kadrus. Žinau, nes per tuos dešimt metų labai daug žmonių susisiekdavo, sakydavo, va čia mano tėtis, čia – pusseserė, ir prašydavo tų nuotraukų. Pasišnekėdavom, matydavau, kaip žmonėms tai yra svarbu.
Apie šeiminį gyvenimą? Jo šiuo metu nėra (juokiasi). Laisva klajojanti širdis. Ne dėlto, kad nesinorėtų. Gal kad gyvenimo būdas yra pakankamai spartus, gal ne visi prie to prisitaikytų. Šeima – mano tėvai, o antroji pusė šiuo metu – fotografija (juokiasi). Juk tu per 30 dienų iš jų 29-ias iš rankų nepaleidi fotoaparato, visiškai nepriklausomai nuo to, ar eini pasivaikščioti, ar į parduotuvę, pas gydytoją... Nežinai, kur tavęs laukia kadras, scena, kuri galbūt niekada nepasikartos.
Tas 29-ias dienas nešioji, vežioji techniką, ją krauni. Manau, čia nieko kito, kaip įsipareigojimas...
– Ačiū už pokalbį.
Bendravo Bronius LAUKYS
