Ruduo. Svarbus pokyčių metas – gamta, žmonės, paukščiai tampa nebe tokie, kokie buvo vasarą. Visas oras prisipildo lengvo nerimo slogučio, švelnus liūdesėlis glosto širdį ir... tartum kažin kur šaukia, kviečia... Skristi, keliauti, galbūt pabėgti nuo sielą apimančio ilgesio. Ir aš keliu sparnus, skrendu lyg tie paukščiai rudenį - jei ne į aukštį, tai bent tolyn, tolyn, tolyn...
Žemės spalvos
Važiuoju į Lietuvos rytus, į tekančios saulės pusę. Pro mane lekia laukai, išmarginti įvairiausių spalvų gijomis: čia, žiūrėk, platus nurudusių grikių derlius laukia nesulaukia pjūties meto. Ten – jau tik javų ražienos bestyrančios, tiek metų piemenukams basas kojeles badžiusios. O kitur netgi želia švelni žiemkenčių barzdelė – pati gražiausia žalia spalva. Prabėga pro akis ir nešienauto atolo šiekštai, ir garstyčių saule švytintys laukai. Tačiau daug ir rudos žemės arimų spalvos. Regėdama tuos nuogus mūsų gimtos žemės plotus, mintiju, jog tai ir yra tikrasis žemės veidas. Šilta ruda spalva, giliom raukšlėm išvagota žemė, kurią taip mylėjo mūsų proseneliai – saugojo, brangino ir nė už ką nenorėjo su ja skirtis.
Ruda spalva yra šilta, gyvybinga. Tai ne šalta, viską užgožianti juoda, po kuria jau nebelieka vietos niekam - net paskutinė viltis juodumoje užgęsta. Keista šiek tiek, kad dizaineriai diktuodami sezono spalvų madas, sakydavo: vyraus žemės spalvos – ruda, juoda,pilka... Argi gamtoje yra juoda spalva? Bent jau pati žemė dažniausiai dėvi rudą mantiją, na, gal kokie juodžemio maži lopinėliai. O kas būtų, jei aplink vyrautų juoda? Neviltis ir apatija, šalta, depresinė nuotaika, be mažiausios prošvaistės bet kokiai kaitai. O ruda žemelė, tarsi švelnus pieniškas šokoladas, net saldu imasi beregint. Štai ta tikroji žemės spalva - mūsų globėjos, maitintojos ir nešiotojos..
Miškai gera sielai
Bičiulio Vaido girininkija – pačiam Lietuvos pakrašty. Tverečiaus pasienio užkarda, dažni patikros reidai ir spygliuota tvoros koncertina seniai nestebina girininkijos darbuotojų, nei vietinių gyventojų, tik man vis neįprasta ten lankantis. Tačiau tame pasaulio pakrašty, kaip aš Vaidui juokauju, to krašto žmonės, pirmieji Lietuvoje išvysta patekančią saulę. Tai taip nuostabu! Atvyksti į girininkiją ir pirma, ką pamatai, tai saulės kopimą dangun nematomais laiptais! Tikiu, jog kiekvienos dienos pradžia ten - nuostabi, nepakartojama...
Lukterėję, kol šiek tiek apdžius ryto rasa, važiuojame miškan, į darbą. Man labai pasisekė – pavasarį šioje girininkijoje tokią pat saulėtą dieną sodinau mišką, o šiandien laukia kiti darbai, kuriuose irgi labai seniai plušau: laukia dviejų nedidukių biržių atrėžimas – kasmetiniai rudens darbai. Tiesą sakant, nūdien pati jau nei sodinu, nei rėžiu. Dabartės bet kurioje girininkijoje aš tik svečias ir naudodamasi ta proga, lakstau su fotoaparatu bei fiksuoju miško žmones, gamtą ir darnų judviejų tarpusavio santykį. Man smagu klausytis, kaip girininkas su pavaduotoju tariasi, derina, suka galvas, kaip čia atlikus darbus kuo daugiau miško naudai, kad be reikalo ir netyčiom nė vienam medžiui nepakenkt. Pamenu ir mano pačios vadovai tokie buvo – saugojo medį, mišką ir žemę. Be galo džiaugiuosi tokiais žmonėmis – ilgamečiais savo srities specialistais, nepailstančiais triūsti fiziniuose darbuose, kantriai atstovėti ne tik lietų, šaltį ar svilinančią kaitrą, bet iškęsti ir emocinę šlapdribą iš aukščiau, kuri nuvargina ne tik kūną, bet ir sielą. Juk emocinis purvas žaloja nepalyginamai stipriau, nei nuo sunkaus fizinio krūvio skaudantys sąnariai ar patempta nugara. Tačiau tie žmonės vis vien lieka dirbti savo vietoje ir aš puikiai žinau kodėl, ir suprantu juos. Tikrus miško žmones nuo visų negandų sulaiko... meilė.
„Norint tapti miškininku, reikia meilės, reikia mokytis. Jūs turite mylėti kiekvieną medį. Kai pažiūri į medį ir matai tik kaip jį kirsti ir kiek uždirbsi, gali dirbti visą gyvenimą, bet netapti miškininku“, - sako savo gyvenimą miškui paskyręs buvęs girininkas, o dabar nuosavą medyną prižiūrintis pensininkas Egidijus. Šiuos, jo išsakytus žodžius neseniai perskaičiau privačių miškų savininkų puslapyje. Aš jam pritariu visu šimtu procentų. Ir... labai užjaučiu visus „eilinius“ miškininkus – girininkus, eigulius, miškų inžinierius, galų gale urėdus. Vadinu juos senaisiais vardais, nes man, kaip ir kitiems miškininkams tos visos reformos – plovimas visa ko... Tikrai, ko tik nori, tik ne gerovės gamtai bei žmogui. Ir noriu pacituoti dar keletą sakinių, berods to pačio Egidijaus:
„Lietuvoje miško kirtimo apimtys nustatomos Vyriausybės nutarimu ir dar nebuvo nė vienos vyriausybės, kuri tą kirtimo normą sumažintų. Todėl miškininkai, kurie tiesiog vykdo Vyriausybės nutarimus, tarsi yra tarp dviejų girnapusių. Iš vienos pusės juos kritikuoja visuomenė dėl didelių kirtimų apimčių, bet iš kitos pusės jie negali savarankiškai tų apimčių sumažinti. Ir jei kokiai nors bendruomenei pavyksta išsaugoti valstybinio miško lopinėlį, tai tokį patį plotą miškininkai iškerta kitoje vietoje, kur jokio pasipriešinimo nesulaukia“.
Štai taip. Šie žodžiai turėtų būti atsakymas daugumai kritikuojančių miškininkus – jie, kaip ir visi valstybės tarnautojai – yra priversti paklusti aukštesniam žodžiui. Kita kalba - privačių miškų savininkai. Tačiau, retas kuris jų gali vadintis miškininko vardu.
„Miškai gera sielai“, – vėlgi, miškininko Egidijaus žodžiai. Tą patį sako ir mano bičiulis girininkas Vaidas, ir jo padėjėjas Darius, ir kiti man žinomi tikri miško žmonės.
Miškininko žingsnių niekas neskaičiuoja
Žmogus rinkdamasis šią profesiją jau iš karto žino, kad jis renkasi vienatvę. Renkasi ne žmonių minią, ne pramogas mieste, o medžius, slapukus žvėris, paukščių giesmes, vėjo šiurenimą ir todėl kartais nutinka taip, kad grįžtančio namo jo niekas nelaukia. Nes miškininkas savo noru prisiriša nematomais saitais prie savo svajonės, o antroji pusė ne visada mėgaujasi tyla, ar pakenčia varginančius atstumus duobėtais vieškeliais iki miesto šurmulio. Toks žmogus renkasi nuolatinį buvimą lauke, nesvarbu kokiu oru - vidurvasario kaitroj su armija geliančių uodų, pliaupiant prakaito upeliams; rudenio šalto lietaus pagelas; žiemos speigą ir šlapdribas. Miškininkas neina į darbą nei su išeiginiais, nei su sporto bateliais, jis kasdien aunasi guminius batus, o nuo ištisinio bastymosi kamienų išvartomis, tankiai sužėlusių eglių, pušų jaunuolynais, kur atrodo, tik šernas pralįstų, šokinėdamas per kelmus, per duobių išrausas, kurių dažnai net nesimato po sukritusių žolių danga, klampodamas pelkių dumblynais ir visokias kitokias kliūtis įveikdamas - miško žmogus laikui bėgant neretai susivaro kojų sąnarius. Jis visa tai žino iš anksto, tačiau vis vien renkasi valgyti tokią duoną. Nes į tą pusę linksta širdis arba tėvų, senelių, prosenelių paliktos pėdos. Ir tada žmogus nebegali kitaip, neranda vietos niekur kitur, tik miške. Tik ten laukia atgaiva, įkvėpimas, energija. Tik girion grįžęs jaučia palaimą ir poilsį nuo įkyriai peršamų miesto linksmybių ir malonumų.
Miškininkas nepaiso gręsiančių pavojų, eina ten, kur jam reikia eiti ir daro tai, ką turi daryti. Jei miškovežiui kraunant medieną netikėtai išslysta rąstas ir per plauką tik nekliudo miškininko - vadinasi jam ta diena laiminga. Jei vakaro prietemoj grįžtant namo pasigirsta medžiotojų šūviai ir netikėta kulka grėsmingai prazvimbia palei ausį - vadinasi jam tas vakaras laimingas. Jei per išeigines saugant mišką ( nes miškininko valgoma duona neturi išeiginių ) tolumoj atsargiai džerška pjūklas, o prisiartinus ne visada pavyksta išvengti agresoriaus konflikto, tačiau namo grįžtama savom kojom - vadinasi jam tas sekmadienis laimingas.
Kiek valandų ne darbo metu yra aukotąsi vardan miško, kiek tyčinių ir netyčinių gaisrų gesinta, kiek naktų budėta prie rusenančių pelkynų durpių, o kiek savaitgaliais reidų apsukta saugant girias nuo nedoros rankos... Dauguma žmonių atidirba nuo aštuonių iki penkių ir vakarai laisvi, o tikras miškininkas nei darbo valandų, nei nueitų žingsnių neskaičiuoja. Jis visada budėjimo režime – pastebi pats arba gauna pranešimą ir lekia gelbėti ne tik savos, bet ir kaimyninės girios...
Rudenį miškininkai švenčia savo profesinę dieną. Atrodo ruduo lyg ir poilsio metas – ūkininkai baigia nuimti derlių, fiziniai darbai kaip ir baigti, tik uogauk, grybauk ir mėgaukis. Žinoma ir miškininkai skaičiuoja savo derlių – pavasarinių sodinimų inventorizacijos, želdinių papildymai. Tačiau toliau seka kiti darbai, kurie metai iš metų kartojasi, ir kuriems nėra galo. Todėl savo šventę miškininkai visada mokėjo švęsti – vykdavo ekskursijon, lankė įvairius objektus, tame tarpe ir gamtinius. Atrodo, kasdien miške dirbant, net pažiūrėt ton pusėn negalėtum, tačiau tik ne jiems. O pastaraisiais metais, Miškininko dieną kviečiama ir visuomenė kartu patirti bei patyrinėti mus supančią gamtą: tai ir vakarai su vestuviniu elnių baubimu, žygiai miškais ir paslaptingais pelkių takais, pirmieji miško augimo žingsniai medelynuose, įvairios edukacijos. Žygiuose ir ekskursijose miškininkai dalinasi miškininkystės darbo ypatumais, gamtos paslaptimis, pasakoja apie miško ciklą ir biologinę įvairovę.
„Miškininko diena – svarbiausia metų šventė visiems miškininkams. Ir, tradiciškai, Miškininko dieną minime kartu su visuomene – džiaugiamės, kad visi renginiai yra labai laukiami ir sutraukia neabejingus gamtai ir žinioms apie Lietuvos miškus, žmones. Džiaugiamės, kad kasmet sulaukiame vis didesnio visuomenės susidomėjimo ir noro daugiau sužinoti apie miškus bei miškininkų darbą“, – tvirtina Valstybinių miškų urėdijos direktorius Valdas Kaubrė.
Sakoma, medis – miškininko charakteristika. Kaip medį auginsi, prižiūrėsi, saugosi – visa tai laikui bėgant pasimatys. Ir kaip sodininkas prižiūri obelį, vyšnią, savo sodą, taip miškininkas - visą girią, neišskiriant, žinoma, nė vieno jos gyventojo. Ir tai daro ne tik iš pareigos, bet dar daugiau iš meilės.
Nes miškininkas myli ir saugo kiekvieną medį.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
