Jonavos senamiesčio gatvės, ne kartą sunaikintos liepsnų, vėl tarsi feniksas prisikeldavo iš pelenų. Nedidelis gaisras, kilęs miesto pakraštyje, dažnai apimdavo didžiąją dalį miesto. Sunku surasti tikslius visų gaisrų duomenis, bet galima aptikti faktą, kad 1905 m. tokios nelaimės metu sudegė net 400 sodybų. Vykdant atstatymo darbus, keisdavosi pastatai, jų paskirtis, dažnai ir gyventojai. Mat senamiestyje daugiausia gyveno žydai, ant nuomojamos žemės pasistatę savo pastatus, tad, šiems sudegus, išvykdavo gyventi kitur. Į jų vietą atsikeldavo kitos šeimos, kurios kūrėsi pagal savo poreikius, naują statinį pritaikydamos norimai veiklai.
Gatvių pavadinimų keitimas nebuvo dažnas reiškinys, bet kartais ir joms tekdavo prisitaikyti prie naujakurių ar politinių ambicijų. Iš senųjų gatvių pavadinimų, menančių miesto pradžią, išliko tik Kauno. O, tarkime, Iškalos pervadinta Vilniaus, Kėdainių virto Sodų gatvėmis. Trumposios Stalių, Kalvių, Žvejų, Kranto išnyko kartu su pastatais, užleisdamos savo teritorijas daugiaaukščiams. Perkėlos gatvės pavadinimas neteko prasmės pastačius tiltą. Nedideliame mieste buvo įvairovė tų gatvių, kurios turėjo savo išskirtines atsiradimo ar sunykimo istorijas. Ir kiekviena verta atskiro straipsnio.
Gėrimų gamyba
Į Jonavą atvykę žydų palikuonys, ieškantys tarpukario Jonavos pėdsakų, neretai paprašo nuvesti į Breizer gatvę. Bravorų gatvės pavadinimas buvo suteiktas jau steigiant miestą, bet žydų atmintyje išlikęs savitas žodis. Manau, šiandien vargu ar rastume miestietį, kuris galėtu parodyti kryptį į ieškomą gatvę, nors pats yra ten ne kartą buvęs.
Bravorų gatvė gavo savo vardą dėl čia veikusių įmonėlių, gaminusių alų, vyną ar kokį kitą taurųjį gėrimą. Galima manyti, jog tai buvo pirmoji miesto pramoninė gatvė, kurioje buvo vystomas tik šis amatas. Pagal Jonavos valdos 1796 m. inventorių, be keleto kepyklų ir namelių, buvo iždo bravoras ir 12 tokių pat įstaigų, kurių savininkai (arba valdytojai) buvo žydai. Neretai buvo samdomi šios tautybės žmonės užsiimti šiuo amatu, nes daugelis laikėsi savo košerinių tradicijų ir nemėgo to gaminio. Kitos tautybės atstovai galėjo panaudoti produkciją savo reikmėms, todėl neturėjo pasitikėjimo.
Šios gatvės verslas turbūt atnešdavo ir nemaža pelną besikuriančiam miestui. Atvykę pirkliai greit surasdavo pagal pavadinimą gatvę norimo produkto, kurį išvežiodavo įvairiomis kryptimis. Kartais prekės pasiekdavo Klaipėdą ar Rygą, o iš ten laivais Jonavos meistrų gėrimais galėjo mėgautis užjūrių gyventojai. 1796 m. inventoriaus įrašuose randame, jog prie vienuolyno irgi veikė bravoras, tik priklausė mūriniam vienuolynui ir buvo kiek toliau nuo medinio.
Tame pačiame inventoriuje smulkiau aprašyta Skarulių alaus darykla, kurios pastatų struktūra galėjo atitikti ir mieste buvusių panašių įstaigų patalpų išdėstymą: alaus darykla, spirito varykla, salyklinė, alaus laikymo kambarys, antras kambarys, džiovykla, salyklo daiginimo kambarys, antras ir trečias kambarys. Kilnojamąjį daryklos ir varyklos turtą sudarė vienas 12 pūrų didelis alaus katilas, 20 pūrų indas su dangčiu, gyvatukas, mažas apynių katilas, trynimo katilas, alaus šaldymo kilštofas, didelis pušinis trynimo kubilas su dviem geležiniais lankais, mažesnis alaus išsivaikščiojimo kubilas. Lentinis lovys alui pilti, išleidimo anga su geležine skarda, lovys alui tekėti, pušinė vonia, 6 naujos ąžuolinės alaus statinės, 2 trynimo kubilai, 649,5 svarai čekiškų apynių, pušinė dūda, 6 naudotos ąžuolinės statinės ir viena didesnė, 52 alaus statinės, kurias reikia pataisyti, ir 4 netinkamos naudojimui, 3 pušiniai loviai, 3 pilstytuvai, pušinis piltuvas, 2 pušiniai alaus nutekėjimo loviai, 2 pušinės rėčkos, 4 kibirų indas konva alui pilti, salyklo mirkymo kaištis, vandens nuleidimo siurblys. Toks inventorius buvo Skaruliuose, o kokį turtą turėjo Jonavos bravorai ir kokio jie dydžio buvo, inventoriuje neaprašoma. Galime įsivaizduoti, kaip atrodė tuometinė Bravorų gatvė, kurioje ištisa eilė įstaigų užsiminėjo alaus ir kitų gėrimų virimu.
Kito šimtmečio miesto detalaus įmonių aprašymo nepavyko surasti, todėl nežinia, kiek ilgai veikė ši pramonės šaka mūsu mieste. Bravorų buvo visada, bet neaišku kuriose vietose, nes, sudegus miestui, nebūtinai atsistatydavo iki tol veikę verslai ir jų pastatai.
Prisiminimuose – jaunystės miestas
1976 m. buvusi jonavietė Frances-Feigel Seniorytė Melamed išleido knygą „Janova“. Autorė gimė 1899 m. Schlomo ir Richlos Seniorų šeimoje. Paskatinta anūkų, savo prisiminimus užrašė būdama 76 metų. Garbaus amžiaus kraštietė tarsi sapne regėjo jaunystės miestą ir, dėliodama žodžius, jautėsi lyg vėl būtų sugrįžusi į gimtinę. Neries upė, dar tuo metu ir Vilija vadinama, jai atrodė pati gražiausia, o tokio alyvų kvapo, kaip gimtajame mieste, ji per visą gyvenimą daugiau niekur neužuodė. Ir tos siauros gatvelės, kartais duobėtos, nudergtos pravažiuojančių vežimų, liko tokios mielos ir savos.
Kelių tūkstančių žydų bendruomenė buvo tarsi viena šeima. Nors asmeniškai sunku buvo visus pažinoti, bet kiekvienas sveikindavosi su sutiktuoju ir žinojo, jog šis – jonavietis. Po 1905 m. gaisro miestiečiai pamažu atstatinėjo prarastus kvartalus, bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žydų bendruomenei priverstinai teko palikti savo gimtus kraštus ir keltis toliau į Rusijos gilumą. Taip Seniorų šeima atsidūrė Černygove, kur praleido šešerius metus. Sugrįžusieji į Jonavą buvo priversti iš naujo kurtis, todėl kai kurie išvyko laimės ieškoti į Ameriką, tarp jų 1921 m. gimtinę paliko ir knygos autorė.
Ten susituokė su Aleksandru Melamed, susilaukė dviejų vaikų. Šeima paskutiniu metu gyveno Leikvude, Ohajo valstijose, Klivlendo priemiestyje. Čia gimė knyga apie vaikystės miestą ir tolimesnį šeimos likimą. Klajodama mintimis Jonavos gatvelėmis, autorė užsuka ir į Bravorų gatvę. Tuo metu ji buvo tankiai apgyvendinta ir bent dalis gyventojų priklausė vargingiau gyvenantiems žydams. Buvo sakoma: jei tu galvoji, kad blogai gyveni, nueik į Bravorų gatvę ir pamatysi, jog viename ar dviejuose kambarėliuose turi sutilpti 10 ar daugiau asmenų šeima. Vakarienės metu jie net netilpdavo savo namelyje, todėl išeidavo valgyti ant laiptų. Jų dubenyje galėjai pamatyti sriubą iš nieko, tai viralas su keliomis plaukiojančiomis morkelėmis, bulvės gabalėliu ir kartais keliais vermišeliais. Grįžęs iš tokios ekskursijos galėjai pasijusti tikru turtuoliu ir tavo stalo vaišės iškarto įgaudavo kitą vertę.
Daugelis pastatų buvo grįsti moliu, kas gerai matėsi lietingomis dienomis ant belakstančių vaikų, o jų mamas galėjai matyti dėvinčias nenaujais drabužiais, einančias su kūdikiu ant rankų, o iš paskos dar vorelę sekančių vyresnių brolių ir seserų. Dažnai galėjai matyti einantį žmogų su rankoje ar ant peties nešantį batus. Priėjęs sinagogą ar kažkokią svarbesnę įstaigą, nusiplaudavo baloje kojas ir apsiaudavo batus. Išėjęs vėl nusiaudavo ir savo turtą parsinešdavo namo. Taip tokią batų porą galėjo nešioti apie 20 ir daugiau metų.
Jonavoje buvo ir gražių akmenimis grįstų gatvių, bet turgaus dieną jos virsdavo didmiesčiu su gausybe vežimų, kurie sudarydavo savotiškus transporto kamščius, smulkias avarijas ir paskleisdavo ne visada malonų kvapą. Autorei tai buvo jaunystės miestas ir ji nedvejodama, jei tik būtų galimybės, norėtų sugrįžti į tą pasakų miestą – atsisėsti ant močiutės kelių, prisiglausti ir vėl girdėti tuos garsus, pajausti kvapus ir patirti tą šilumą, kurios negali pamiršti visą gyvenimą.
Protokolas Nr. 1
Tarpukariu Bravorų gatvė kurį laiką buvo pervadinta į Senąją. Palaipsniui atstatyti pastatai ir vargingas kvartalas pakeitė savo veidą. Gatvėje buvo sinagoga, kurios fragmentus ir šiandieną galime surasti, bei veikė mokykla.
1938 m. sausio 11 d. Jonavos miesto tarybos posėdžio protokolas Nr.1 skelbia: ,,Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos 15 metų sukakties minėjimo proga Jonavos miesto Senosios gatvės pavadinimą pakeisti ir pavadinti ją Klaipėdos gatve“.
Kraštiečiai, atvykę i Jonavą, pagal tėvų ar senelių pasakojimus ieško senojo miesto ir klausia, kur ta Bravoro-Breizer gatvė? Tenka daug aiškinti, jog šiemet sukanka 100 metų, kai Klaipėda priklauso Lietuvai, ir 85 m., kaip pavadinimas pakeistas. Atvykėliai nenori girdėti ir rodo protėvių prisiminimus, kur iki 1941 m. jie tą gatvę mini senuoju pavadinimu.
Miestas, gavęs privilegiją prieš 273 metus (1750 m.), suformavo ir pirmąsias gatves, tarp kurių – ir Bravorų-Senoji-Klaipėdos gatvė.
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
