Jonavoje gyvenanti Regina Karaliūnienė išleido savo autorinę knygą „Laikas – sielos išmintis“. Tai poezijos ir gamtos vaizdelių knyga, kurioje skamba laiko virpėjimas, persipynęs su gyvenimo vingiais ir gimtojo krašto gamtos grožiu. Tačiau kiekvienas pasakytas žodis įgyja tam tikrą prasmę ir svorį.
Skaityti yra menas
Kiekvienas žmogus tekstus skaito skirtingai. Tie patys žodžiai vieną skaitytoją sujaudina ir verčia susimąstyti, o kitam nepalieka jokio įspūdžio. Skaityti yra menas. Jeigu tekstas suvirpino sielą, vadinasi, autorius sugebėjo pasakyti tai, kas svarbu ne tik jam, bet ir kitam žmogui.
R. Karaliūnienės prozos ar eiliuotų kūrinių negalima skaityti, nepajaučiant jų vidinės prasmės. Pats leidinio pavadinimas liudija, kad bus kalbama apie laiką, beatodairiškai nusinešantį metus į praeitį. Jo niekas negali suvaldyti, sustabdyti, atgręžti ir atsukti atgal. Sakoma, kad laikas esąs geriausias gydytojas, užgesinantis skausmą, užtraukiantis žaizdas, jų vietoje paliekantis randus.
Šioje knygoje laikas asocijuojasi su pokyčiais gamtoje, išryškinamos visų metų laikų spalvos, minimi augalėliai, kuriuos autorė, būdama sertifikuota žolininkė, labai gerai pažįsta.
Savo įžanginiame žodyje R. Karaliūnienė pastebi, kad „nebūna vienodų metų kaip nėra vienodų dienų, kaip nėra vienodų žmonių“. Autorė įsitikinusi, kad turime priimti visa, ką mums skiria Visata. Ir ji teisi, nes blogis turi būti pamoka ir net jame reikia atrasti gėrio kruopelę, kadangi, sako kūrėja, „be blogio nežinosime, kas yra gėris“.
Ragindama „visada būti savimi“, kviečia pasklaidyti knygos puslapius ir širdimi pajusti jos tariamų žodžių prasmingumą.
Toks tas gyvenimas
Leidinys yra suskirstytas į kelis skyrelius, kuriuose spausdinami kūriniai atitinka pavadinimo temą. Knyga pradedama romantiška dalimi „Gyvenimas – tai muzika“ Eilėraštyje „Atėjau į žemę“ nusakoma žmogaus paskirtis pasaulyje: „atėjau į žemę, kad paliesčiau savo kojom ją“ – vaikystės laikas. Augdamas ir semdamasis patirties, kiekvienas turi „suprasti savo misiją žemėje, širdim ir rankom globoti ją“ ir galiausiai, „suskambus varpui, grįžti vėl į ją“. Prasmės gilumas skaitytoją veda ir kituose lyriniuose apmąstymuose, nes „išmėtome žodžių gerumą ir jausmų paprastumą“, kaip tapytojai spalvas paletėje ar aktoriai scenoje, kaip „moterys, mėtančios grožį“.
Eilėraštyje „Mano gyvenimo prasmė“ ji išdėlioja savo poziciją, tai yra: „Mylėti Dievą,/ Pažinti žmogų,/ Globoti žemę,/ Auginti gėlę,/ Pasiekti dangų,/ Uždegti žvakę,/ Atgulti žemėn.“ Atrodo, tiek nedaug užduočių, tačiau kiekviena reikalauja minties ir didelės meilės viskam, kas yra šioje žemėje.
Kūrėjai svarbu „braidyti pievas vakarais“, kad nuslopintų nerimą ir skausmą, „kai šlama rudenio žolė ir gęsta spindulys/ Šermukšnio geltonai raudono“. O vakarais, „nutilus paukščiams obelų sode“, žvakės liepsnelėje ieškoti ramybės ir paguodos.
Skyrius „Gamtos stebuklai“ skiriamas metų laikams, kurie tampa gyvybės pilnais šaltiniais – pavasaris „atveria sielos vartus“ ir pavirsta stebuklais, o krintantys žiedlapiai nusineša dienas, negrįžtamai išsiveda žmones, nes „amžinas nebus nė vienas“. Šioje dalyje atsiveria vasaros margumynas, nostalgiškai suvirpa laikinumo nuojauta rudens peizaže, kai „lietus barbena langus/ ir krenta jo lašai kaip Dievo ašara/ už mūsų nuodėmes didžias“. Eilėraštyje „Rudens rapsodija“ autorė akylai stebi, kaip gamta „Prinoko. Pribrendo. Prisirpo“, kaip lapų kritimas primena gyvenimo pradžią ir pabaigą, kada viskas „Susprogo. Pražydo. Sunoko“. Rašydama apie žiemą, kūrėja ją palygina su negailestingu laiku. Prisipažinusi, kad jos misija globoti žemę, žiemos fragmente ji dviprasmiškai teigia: „Apglėbčiau žemę aš,/ Apklostyčiau skara,/ Bet ji tokia kieta,/ Bet ji tokia šalta...“
Laiko pojūtis nepaleidžia autorės ir skyriuje „Gyvenimo spalvos“, nes jo margumas telpa į „saulės švytėjimą“, „medžio žydėjimą“, „žavintį aukštį“, „krintantį paukštį“. Gili tiesa – nebūna lygaus vieškelio, jame pasitaiko ir kalnelių, ir vingių, ir kritimų. Toks tas gyvenimas.
Biografijos detalės
Skyrius „Vienatvė prie duobėto kelio“ skiriamas gimtojo kaimo – Skarulių – prisiminimams. Deja, „kaimą nusinešė laikas“ /.../ „Neliko kaimo seno,/ Čiurlenančio upelio,/ Čia rymo vieniši tik medžiai,/ Vienatvė prie duobėto kelio...“ Tokius reginius savo vaizduotėje mato ne vienas žmogus, nes įvairūs įvykiai išvarė žmones iš gimtojo lopšio, privertė gyventi miestuose ar svetimose gyvenvietėse. Tačiau nė viena vietovė neteiks tos šilumos, kuri užlieja sielą, stovint ant tėviškės tako.
Autorė ir šiandien mato pro sodybą vingiuojantį Lankės upelį, močiutės darželyje žydinčias pakalnutes, mėtas, smidrus, tulpes, narcizus, rūtas ir razetas. Bet gimtinės seniai nebėra...
Tik istorija liudija, kad pro šalį vedė kryžiuočių kelias, klestėjo Skarulių dvaras, išliko protėvių pėdsakai. Tai Regina sudėliojo į istorinę poemą „Prie Neries“.
Knygos dalyje „Prabėgusių dienų sapnas“ surinkti eilėraščiai – tarsi žvilgsnis į praeitį, potyrių detalės, sumaniai užmaskuoti išgyvenimai, filosofiniai pasamprotavimai apie laimę, meilę, vidinį grožį. Šio skyrelio kūriniuose autorė nevengia retorinių klausimų: „Iš kur atsirado laimė? Ar gali ji dingti“, „Ar žiedas skleidžias ligi tobulumo?“ „Ar grožis vysta, nepaliestas lūpų?“, „Iš kur ta kančia naktyje?“ Autorė nepateikia atsakymų, tačiau tokiu keliu skatina skaitytoją susimąstyti ir pačiam jų paieškoti. Eilėraštis „Kančioje“ nedviprasmiškai atveria moters pergyvenimus: „O mano siela, tas vienatvės paukštis,/ Kasnakt kitaip vis gieda“.
Leidinį baigia trumpas skyrelis „Prisėskime ir prisiminkime“. Jame publikuojami eilėraščiai, skirti Ukrainos tragedijai, Sausio 13-ajai, eiliuotai prisimenamas Raimundas ir Stasė Samulevičiai, gyvenę Praulių kaime.
Knyga iliustruotas autorės nuotraukomis iš jos asmeninio albumo. Fotografijose užfiksuotos akimirkos – tai biografijos detalės, kuriose atsispindi R. Karaliūnienės veikla, jos laisvalaikis, gimtosios tėviškės vaizdai.
Kvietimas į gėrį
Leidinio autorė – Jonavos krašto muziejaus ir trijų jo filialų įkūrėja, muziejininkė, kraštotyrininkė, sertifikuota žolininkė ir žvakių liejikė, aukščiausios kategorijos gidė. Tapusi senjore, ji nenutolsta nuo savo krašto istorijos, dalyvauja renginiuose, sukauptomis žiniomis mielai dalijasi su bendruomenės nariais, tėviškės atminimo įamžinimu. Nemažai laiko skiria tapybai, puoselėja poezijos ir prozos žanrus.
Jai neramu, kad kertami medžiai, niokojama gamta: „Žeme gimtoji,/ ar tu nevaitoji,/ar tu gyva,/ kai pakyla ranka prieš tave?..“ (Eil. „Ar tau neskauda?“) Vertindama gyvenimą kaip dovaną žmogui, savo kūryboje ji kviečia „pamatyti, pajusti ir mėgautis tuo, kas tikra – be apgaulės ir be grimo“, „atrasti gyvenimo prasmę gamtos glėbyje“, „džiaugtis, užsimiršti ir ištirpti trapios būties begalybėje“, „pamatyti, pajusti ir žavėtis mūsų žemės grožiu“.
„Tiek daug aplinkui žemėje žmonių/ visais tikėki, apkabink kiekvieną,/ ir gėris guodžia lai kiekvieną dieną“ – tai kvietimas atverti širdis nuoširdumui, atsisakyti melo, pavydo, apgaulės, kitų blogybių, kurių mūsų kasdienybėje netrūksta.
Kreipdamasi į skaitytoją tekste „Vietoje epilogo“, autorė pastebi, kad „kiekvienas gyvenime paliekame savo pėdsaku: mažus ar didelius, gilius ar paviršutiniškus. Gyvendami mes jų nematuojame, bet jie įprasmina mūsų būtį šioje žemėje. Nusileiskime iš aukštybių, atverkime savo sielą, supraskime mus supančius, kasdien ženkime žingsnį prie žmogaus, pavargusio nuo vienatvės, praradusio meilę, paklydusio minioje, nušluostykime ašarą, pažvelkime į akis. Ir tada įvyks stebuklas: mūsų pėdsakai išliks, jei sieloje žydės žmogiškumo žiedai...“
Skaitydami R. Karaliūnienės naują knygą „Laikas – sielos išmintis“, visa savo esybe suvoksime žmogaus būties trapumą, galbūt įminsime gamtos slėpinius – ir pasaulis nušvis šviesiomis spalvomis.
Irena BŪTĖNAITĖ
