Vasario mėnesį jubiliejines sukaktis minėjo trys rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narės – Albina Jefimenko, Nijolė Smolina ir Ana Aleksandravičienė. Visų jų gyvenimai vingiavo skirtingai, pasitaikė ir negandų, ir džiaugsmų, bet šias moteris sieja kūryba, kurioje atsispindi pagarba savo kraštui, meilė žmogui bei gamtai.
Gimtadienio prasmė
Anot A. Jefimenko, ji jubiliejais laiko tik tokias gimimo datas, kurios baigiasi nuliu. „Visi penketukai taip pat yra labai svarbūs, kaip ir kiekvienų metų gimtadieniai. Nori tu jų ar ne – vis tiek ateina ir beldžiasi į širdį, tarsi būtų kokia didžiausia dovana. Ir privalai priimti, nes tai primena dar vieną slenkstį į senatvę. Atvirai kalbant, norisi numoti į juos ranka ir eiti gyvenimo duotu keliu, nesielvartaujant dėl metų naštos. Nei širdimi, nei fiziškai šios sukakties, kurią daugelis vadina jubiliejumi, slėgio nejaučiu. Gal tai iš tikrųjų šventė? Matyt, kasmet, atėjus vasario 6 dienai, kada aš išvydau šį pasaulį, džiaugiuosi, kad Aukščiausiasis tiek atseikėjo ir dar nežinia kiek duos”, – samprotauja Albina.
Ši jonavietė yra išleidusi keturias poezijos knygas. Jos eilėraščių rinkinys „Toks gyvenimas“ pasirodė 2000-aisiais. „Toks gyvenimas –/Lyg žvakės degimas/ Įsižiebia skausmingai, / Įsiliepsnoja./ Laša vaško dienos/ Ir užgęsta…“ – prieš 22-ejus metus rašė autorė. Po dešimtmečio jonavietė išleido poezijos ir prozos rinktinę „Ištirpę toliuos“, netrukus pasirodė leidinys vaikams „Markučio knygelė“. 2019-aisiais poezijos gerbėjui ji pristatė naują elėraščių rinkinį „Nešuosi ilgesį“.
Kūrėja prisipažįsta pastaruoju metu „džiovinanti plunksną“, nesiimanti rimtesnių kūrybinių minčių. „Kuriu retai, daugiau savo kūrinėlių skiriu vaikams. Galbūt todėl, kad nemažai laiko praleidžiu su anūkėmis, kurias labai myliu. O ir jos prie manęs, tarsi kokios bitės prie saldaus nektaro, „prilipusios“. Jos man tiek daug energijos duoda, kad kitąsyk net ligą pamirštu. Tai geriausios mano sielos gydytojos. Tad ateityje labai norėčiau išleisti poezijos rinkinį mažiesiems skaitytojams. Planuoju apie leidinį ir didiesiems poezijos gerbėjams, bet kol kas mažai eilėraščių jiems sukuriu, o ir tie, „užgimusieji“, dažniausiai persmelkti minorine gaida“, – prisipažįsta Albina.
Visą gyvenimą šią kūrėją lydi daina, dabar ji dainuoja Šveicarijos kultūros centro liaudiškoje kapeloje „Varpena“, jos balsas skamba universiteto TAU „Vakarės“ ansamblyje.
Minčių branda
Vasario 11-ąją jubiliejinį gimtadienį minėjo ir kita ilgametė „Šaltinio“ klubo narė N. Smolina. Ši aktyvi visuomenininkė, daug metų vadovavusi „Rasakilos“ kolektyvui, yra ganėtinai produktyvi kūrėja. Iki šiol ji išleidusi keturias poezijos knygas: „Paklydusi laike“ (2000), „Tai buvo vakar“ (2007), „ Dar viską prisimenu“ (2020) ir eiliuotų legendų rinkinį „Ką legendos byloja“ (2002).
„Apsirengiau liaudies dainom,/ Sakmių kilimais užsiklojau./ Eilėraščių posmais tyliais/ Prie vasaros priklaupiau kojų./ Aš akmeniu augus prie kelio dulkėto,/ Vis šildžiau jo sielą dainom negirdėtom./ Žmonės tarsi gėlės į mane vis ėjo,/ Gerumą jie nešė, į širdį įdėjo”, – tokiais žodžiais kūrėja pristato save skaitytojui. Atrodo, ką čia ir bepridursi, juk tiek daug pasakyta. Nebent tai, kad ji yra etnokultūros puoselėtoja, galinti valandų valandas pasakoti apie mūsų tautos švenčių apeigas, papročius, tradicijas. Galbūt tai ir tapo paskata sueiliuoti Jonavos krašto legendas bei išleisti atskiru rinkiniu. Ji yra ne tik dainininkė ir eilių kūrėja, bet ir puiki kulinarė, nėrėja vąšeliu, kitokių amatų meistrė.
Pasak Nijolės, pilnėjant metų kraitei, žmogus subręsta, mintys ir darbai įgyja vis didesnę prasmę. „Kai buvau jauna, norėjau daug ką pasakyti, daug ką nuveikti, bet vis pagalvodavau – rytoj, rytoj… O tas „rytoj“ kažkaip netikėtai ėmė ir prapuolė. Gaila, daug ką praleidau, dabar atgal nebesugrąžinsi. Dūšia tebesu jauna, ne aš, o veidrodis paseno, nesinori į jį žiūrėti. Na, aš gal kiek „apkalkėjau“, bet dar tikrai „nesukalkėjau“. Labai mėgstu krepšinį, kai žaidžia prestižinės Lietuvos komandos, tada prie durų joks skambutis manęs neprikvies – tiesiog manęs „nėra namie“. Mėgstu laidas apie sportą, domiuosi olimpiados rezultatais, stebiu ir protą lavinu protmūšiuose, sprendžiu kryžiažodžius. Džiaugiuosi atžalomis ir anūkais. Kuriu eilėraščius, galbūt dar knygą išleisiu. Tiesiog gyvenu“, – mintimis dalijasi N. Smolina.
Kartu su Lietuva
Trečioji jubiliatė A. Aleksandravičienė gimė vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Kūrėjos teigimu, tądien jos širdyje suplasnoja dviguba šventė – kasmet sulaukdama daug sveikintojų, ji pati skuba į Lietuvos glėbį pabūti su tais, kurie atsidavusiai dirba Tėvynės labui. „Vasario 16-oji – mano Tėvynės gimtadienis, labai daug man reiškiantis: keliu trispalvę, užplūsta gerumas, linkiu jai: gyvuok, mano brangi Lietuvėle, žaliuok kaip darželio rūta. Kas gi aš būčiau be savo šaknų, be savo žemės?“, – šypsosi moteris.
Ana rašo eilėraščius, kuria paveikslus, puoselėja savo kiemo kampelį Upninkuose, jos žodžiais tariant, „prie pačios švenčiausios upės“ – Šventosios krantų. Dar tik vasaris, o sode, žiūrėk, „jau čirpina iš svetur parlėkę paukštukai, kurių ir per visą žiemą nestinga. Tik paberk trupinių – įvairių čiulbuonėlių pamatysi“.
Gyvenime mačiusi ir šilta, ir šalta, A. Aleksandravičienė išleido penkias autorines poezijos knygas, tai: „Žiede nevystantis“ (2006), „Babuko šalis“ (2007), „Šalia tavęs“ (2008), „Dviese“ (2010) ir „Dainuoju sodui“ (2015). Ji yra prieš penkerius metus pasirodžiusio keturių kuriančių upninkiečių leidinio „Keturiese“ bendraautorė.
Upninkietė, kilusi iš Žemaitijos žemių, svajoja išleisti dar vieną eilėraščių rinkinį gražiu pavadinimu „Po vieversių dangum“. „Turiu tokią svajonę, bet laikas parodys, ar pasiseks. Negali juk nuspėti ateities“, – mintija A. Aleksandravičienė.
Pagarba paprastam kūrėjui
Gimtadienio proga jubiliatės sulaukė savo artimųjų, draugų, kolektyvų sveikinimų ir daugybės linkėjimų, o namuose pražydo puokštės gėlių. Tačiau labiausiai sukaktuvininkes nustebino Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio dėmesys joms.
Parlamentaras drauge su savo padėjėja Audrone Bagdonavičiene jubiliates pasveikino Valstybės atkūrimo dieną: A. Aleksandravičienę pagerbė Upninkų kultūros centre surengtoje Vasario 16-osios šventėje, A. Jefimenko sveikinimai iš politiko lūpų nuskambėjo Šveicarijos KC vykusiame šios istorinės datos minėjime, o N. Smoliną netikėti svečiai aplankė tiesiog namuose.
Seimo narys įteikė kiekvienai kūrėjai padėką, gėlių puokštę, atminimo dovaną, padėkojo už dvasinį bendravimą, meilę Jonavai, poezijos knygas, kurios yra svarus indėlis į miesto ir viso krašto kultūrą. Jubiliatės prisipažino nesitikėjusios tokio dėmesio ir pasidžiaugė, kad, dalyvaudamas didžiojoje politikoje, E. Sabutis išsaugojo pagarbą paprastam kūrėjui ir poezijos mūzai.
Beje, vasarį gimė ir dar du šaltiniečiai – Valentina Kašauskienė ir Albinas Pavasaris. Visiems jiems – pavasarinio kūrybinio polėkio.
Irena BŪTĖNAITĖ
--------------------------------------------------------------
Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ
Sielos sodas
Širdį klojai, nieko negailėjai,
Vienas paskui kitą eina... Jų – gedi.
Ilgesys tuščioj Draugų alėjoj,
Atmintis – elegija graudi.
Skiautę nuo dangaus atkirpus,
Paukščiai meldžiasi už juos, aure,
Mintį girgždini, lyg seną svirtį:
Praradimai – metų gelmėje.
Kai sapne aplanko, jiems šypsaisi:
Nepamiršote – geru šalia, –
Kas mylėjo, myli... ir neteisia,
Skatinimas augs viltim žalia.
Tad nusilenki sapne: kaip gera,
Nepamiršote manęs, laukiau ilgai, –
Staltiese balta apkloji stalą,
Pakvieti – vaišinkitės, draugai.
Šnekos liejasi, ir tau atrodo
Nė nebuvot išsiskyrę jūs visai.
Nes draugai juk – tavo sielos sodas.
Net iškirstą jį atsimeni ilgai.
--------------------------------------------------------------
Nijolė SMOLINA
Dienos negrąžina
Pavargusi diena į vakaro įkrito glėbį.
Užtiško ant širdies šalti lietaus lašai.
Įsismelkė šaltis į sielą. Galvoji –
Tiek visko būta, o mažai.
Kad išminties lyg duonos atsiriekt galėtum
Ar tarsi vandenio iš šulinio pasemt.
Kaltė suaimanuos, lyg skaudulį palietus,
Suskubs kartėlis seno šulinio dugnan panert.
Genys pušies kamiene kala morzės abėcėlę,
Lyg vinį jau pavargusion širdin,
Norisi laiką sulaikyt už blyškios rankos.
Protas migdo jausmus. Sustok, mintie, nedink…
Kaip blogas skolininkas dienos nieko negrąžina.
Gal aš ne tiems dievams meldžiuos?
Kada mintis žodžiu pralenkia,
Noris likimui ranką pabučiuot.
--------------------------------------------------------------
Albina JEFIMENKO
Grįžtu namo
(Vyšnialaukiui)
Čia gimiau, čia užaugau,
Ir takai mano čia išbėgioti,
Baravykų gojelis, kurį pats
Kažkada suradau,
Alksnis upėn labiau
Dar palinkęs,
Kuriam godas vaikystės
Slapčia išsakiau.
Ir berželis –
Atradau aš jį sunkiai,
Išbujojęs, išaugęs,
Pažint negali,
Tai jis mano slapčiausias
Svajones saugo,
Kai jaunystėje salo
Iš meilės širdis.
Takas vedė į kelią,
Kelias – į miestą,
Kažkada (jau seniai)
Aš iš čia išėjau,
Dabar vėlei aš
Tako to ieškau,
Kad į savąjį kaimą
Sugrįžčiau atgal.
