Paskelbtas Laisvalaikis

Algimantas nori būti ore

Trečiadienis, 04 November 2020 13:55 Parašė 

Akrobatinio skraidymo istorijoje Algimantas Žentelis žinomas kaip aukštos klasės pilotas, sporto meistras, Lietuvos čempionas (1996, 1998), tautinės akrobatinio skraidymo federacijos ir Kauno aeroklubo vadovas. Mums, jonaviečiams, jis – savo 60-metį pasitinkąs kraštietis, svajonių bendražygis, kurio tėvas, mama lig šiol ne vienam atmintyje išlikę kaip geri kaimynai, šviesūs jau nutolusios kartos atstovai.

VAIKYSTĖJE LĖKTUVAIS NESIDOMĖJO

Mama – vaikų lopšelio – darželio pedagogė, tėvas – profesine kompetencija ir sąžiningumu garsėjęs buhalteris, stiprus šaškininkas, kandidatas į sporto meistrus, galvočių sporto teisėjas. Tokioje šeimoje augo, dairėsi į padangę raižančius lėktuvus mažasis padauža, svajojęs tapti tai staliumi, tai mokytoju, tai krepšininku. 1968-aisiais tapęs Jonavos vidurinės mokyklos pirmaklasiu, rado čia puikius pedagogus, kurie nedyla iš atminties lig šiolei. Nuo šeštos klasės Algimantui teko lankyti dabartinę Justino Vareikio, tada 5-ąją, vidurinę mokyklą, kur galutinai išryškėjo jo polinkiai į tiksliuosius mokslus.

1979-aisiais Algimantas tapo Vilniaus universiteto studentu, jis pasirinko taikomąją matematiką. Deja, deja...  Nors džiugu buvo dalyvauti universiteto jubiliejaus renginiuose, malonu klausytis rektoriaus Jono Kubiliaus dėstomos tikimybių teorijos ir gauti jo rankomis pasirašytas įskaitas, jonaviečio mintyse vis įkyriau ėmė keroti nauja svajonė – pasikinkyti lėktuvą, aprėpti iš paukščio skrydžio ne tik S. Dariaus ir S. Girėno žygį neužmiršusią šalį, bet ir platesnes erdves. Tuo metu senoji Alma mater kėlė iš užmaršties tautines idėjas, čia reiškėsi studentų tautinio atgimimo dvasia, tad po antro kurso Algimantas tvirtai pasiryžo tapti reaktyvinius lėktuvus valdančiu aviatoriumi. Netrukus įsigijo bilietą į Kijevą, pravėrė aukštus ir sunkius Zaporožės aviacijos centro duris. Čia jo laukė ilgos teorinio pasirengimo paskaitos ir skraidymo pradžiamokslis. Lietuvis palyginti greitai pramoko pažaboti naikintuvą „Delfi“, o perkeltas į Kalugoje veikusius dar platesnio pasirengimo kursus, perprato ir Mig 15, Mig 17, Jak 40 „charakterius“.

ROMANTIKOS ANT ŽEMĖS NEUŽTEKO

Grįžęs į Lietuvą, Algimantas ne iškart susirado sau išsvajotą vietą, net Paluknio aerodrome jaunam instruktoriui nesiūlė etato. Kurį laiką nutarė atsipūsti nuo aukštojo pilotažo, įsidarbino Jonavos chemijos statybos treste staliumi, o netrukus išvyko statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Jaunam vyrui tai buvo savotiška romantika. Po kurio laiko Jonavos 5-ojoje vidurinėje atsirado fizikos ir darbų mokytojo vieta, ten susidarė net 72 savaitinės valandos. Kam daugiau, jei ne jam, lakūnui su pedagogo gyslele, jų imtis?   Taip Algimantas tapo mokytoju, o direktoriaus pavaduotojos Birutės Sinkevičienės dėka net klasės auklėtoju, abiturientų vadovu. Vis tiktai po trejų metų jonavietį pasiekė žinia, kad Kaune, aviacijos sporto klube, reikia technikos inžinieriaus. Vasaros atostogų dienomis jaunas pilotas neretai ten lankydavosi, tad ilgai nedvejojęs, ten link ir pasuko. Netrukus jį aplankė sėkmė, rezultatai. 1988-aisiais A. Žentelis puikiai pasirodė Mažajame Ukrainos čempionate, įvykdė sporto meistro normą. Ypač šiltai Algimantą, grįžusį tada iš Donecko, sveikino kiti du jonaviečiai – Stepas Artiškevičius ir Aloyzas Cibarauskas, kai kas net pajuokavo, kad dabar padangėje vienoje eskadrilėje riaumos trys muškietininkai – Stepas, Algimantas ir Aloyzas. Šis, kiek jaunesnis, jau 1985 -aisiais buvo tapęs akrobatinio skraidymo meistru, pusmetį vadovavo ir akrobatinio skraidymo federacijai. Gaila, netikėta žūtis jį atskyrė nuo svajonės bendražygių. 1997-aisiais, treniruotės metu Aleksote atlikdamas aukštojo pilotažo privalomąją programą, narsuolis susidūrė su žeme. Beje, jonaviečių grupė neretai transformuodavosi į „beveik jonaviečių“ (Eugenijus Raubickas, A. Cibarauskas, A. Žentelis arba E. Raubickas, Stanislovas Narvilas, S. Arbačiauskas), kuri tęsė grupinio skraidymo tradicijas, užmegztas su šių dienų ANBO grupe, skridusia aplink Europą.

PO SPARNAIS SUPLAZDĖJO TRISPALVĖ

Nuo 1995-ųjų vasaros pabaigos A. Žentelis perima iš A. Cibarausko organizacines pareigas federacijoje, jis tampa ir Kauno aeroklubo, vieno iš trijų ir dabar gyvuojančių, vadovu. Gražiu prisiminimu tampa įvykis, kada 1988-aisiais jonaviečiai, nusiėmę nuo sparnų penkiakampes žvaigždes, išskleidė tris spalvas – raudoną, žalią ir geltoną. Tai buvo šiek tiek šelmiška ir nutrūktagalviška, tačiau įspūdinga. Nieko smerktino šiame poelgyje neįžvelgė nei FAI (tarptautinė akrobatinio skraidymo federacija), nei septintą dešimtmetį bebaigiąs senasis federacijos prezidentas Vladas Drupas , beje, net 96-erių metų amžiaus dar lipęs į lakūno kabiną.

Šiandien ir jis, Algimantas, sulaukęs gražaus jubiliejaus, nevengia erdvėje su riaumojančia mašina suregzti kilpą, imelmaną, aštuoniukę ar kitą kokią nors figūrą. Kaip kadaise pirmasis Lietuvos lėktuvų konstruktorius Antanas Gustaitis savo sparnuotį buvo pavadinęs santrumpa ANBO („Antanas nori būti ore“), taip dabar ore trokšta būti garsiojo tautiečio pasekėjas Algimantas. Panašų troškimą savyje nešioja ir Rolandas Paksas, prieš kelis dešimtmečius „sucementavęs“ Vilniaus aeroklubą ir dabar retkarčiais vis sparnais pamojuojantis klubų, miestų šventėse. Be abejo, gaila, kad lėktuvų akrobatika – superbrangus sportas, jis patraukia tik pasiturintį, galbūt mecenatų turintį jaunimą, tad klubų vadovai aiškesnės perspektyvos čia neįžvelgia.  Atsiskyrę nuo sovietinės DOSAAF organizacijos, klubai turi savo mokyklas, ugdo piliečius, deja, nėra kam, anot Algimanto, perduoti kvalifikaciją, klubas investuoja į valstybinius lėktuvus, nes tik vienas kitas pilotas išgali įsigyti nuosavą metalinį paukštį.

Jau istorija tapo ir 1996- aisiais nuaidėjusios S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybos, atnešusios jonaviečiui pirmąją vietą, ir 1999-aisiais vykusios Europos varžybos, kuriose pirmąkart dalyvavo ir Lietuvos komanda, 2004-aisiais Kaune vykęs Europos čempionatas, Pasaulio aviacijos sporto žaidynės (2001), kur Algimantas vadovavo mūsų komandai, pasirodymai Čekijoje, JAV, Ispanijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, kitur. Vienas po kito į padanges nerdavo sakalai broleliai, tobulėjo juos nešantys sparnai – nuo vienviečio Jak 50 (jame Maskvoje treniruotės metu žuvo S. Artiškevičius) iki perspektyvaus SU 26 (šis buvo patikėtas Jurgiui Kairiui), dar patikimesnio „Extra“, kurį sukonstravo vokiečių inžinieriai.

„Lėktuvai tobulėja, skrydžiai jais, kaip ir treniruotės, brangsta, tad į pasaulio akrobatų elitą teprasimuša vienas kitas. Panašiai kaip dailiajame čiuožime“,- mąsto su giliu rūpesčiu kraštietis.

TROFĖJAI PRIMENA IR ŠEIMOS GARBĘ

Žentelio trofėjų rikiuotėje – S. Dariaus ir S. Girėno medalis, kurį jam įteikė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, II ir III laipsnio klubo garbės ženklai, sidabro medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Pasaulio tarptautinės aeronautikos (FAI) organizacijos aviacijos sporto medalis, kiti apdovanojimai, kuriuos retkarčiais pavarto dukros , sūnus. 1980-aisiais pradėjęs skraidyti Paluknio aerodrome ir, atrodo, savo svajonei įgyvendinti atsisakęs net aukštojo mokslo, šiandien lakūnas instruktorius gali pasididžiuoti dar viena įveikta kliūtimi – 2015-aisiais Kauno technologijos universitete jam įteiktas transporto inžinieriaus bakalauro diplomas. Gaila, šeimos rate jau nėra tėvo, anūkams - senelio Kazimiero, kuris jau brandžiame amžiuje plušėdamas Azotinių trąšų gamykloje išdrįso prakalbinti kompiuterį, exel programoje pats susikūrė patogią buhalterinę programą, lavino savo humanitarinę erudiciją: domėjosi kalbotyra, užrašinėjo pasakojimus apie Trakų kaimo (Kulvos sen.) žmones, stebino sūnų savo žiniomis apie Abraomą Kulvietį, Martyną Mažvydą, kitus tautos švietėjus. Visa tai – jau irgi praeitis. Dešimtmečiai, kurie, tikėkimės, bylos tauriausius mūsų sporto istorijos puslapius.

Marius GLINSKAS

logo srtrf

Atnaujinta Ketvirtadienis, 12 November 2020 15:38
Web Analytics