Paskelbtas Laisvalaikis

Pabartonių paslaptis: nacių auka – trisdešimtmetis žurnalistas

Trečiadienis, 21 October 2020 08:25 Parašė 

Žurnalistė Irena NAGULEVIČIENĖ

Per laiko tėkmę

Važiuodami Lietuvos kaimų keliais, tai vienur, tai kitur matome senas, prie žemės kniumbančias sodybas. Dažniausiai jas supa tankūs alyvų, akacijų krūmai, kitur dar matyti galbūt neužakęs šulinys ar per atstumą nuo gyvenamo namo nutolusi pakrypusi pirtis.

Kartais dėmesį patraukia išlikusio pastato pamatai, o pamiškėje ar palaukėje buvusius vienkiemius mena tik ošiantys šimtamečiai medžiai. Jie – tai gyvoji atmintis apie kadaise ten gyvenusius žmones – dirbusius, mylėjusius, gimdžiusius vaikus, auginusius paukščius, gyvulius, daržus saugojusius nuo piktžolių. Juk reikėjo maisto šeimai, kuri dažniausiai buvo gausi, ir pašaro į tvartus suvarytiems galvijams. Reikėjo staklių, kuriomis guvios šeimininkių rankos ausdavo milą, ratelių, suverpiančių avių vilną – reikėjo visko, kad gyvenimas tekėtų ramia vaga.

Matant tuščių namų akiduobes, širdin įsivelia graudulys, kad nebeliko giminių, galinčių pasirūpinti merdėjančiomis sodybomis ir prikelti jas. Taip atgytų ir artimųjų atminimas. Tada nuo vaikiškų balsų vėl suklegėtų kiemai, vėl noktų serbentai ir vyšnios, o aukšto medžio viršūnėje savo džiaugsmą kleketuotų gandrai. Ar tai nūdienos sąlygomis dar įmanoma? Manau, kad taip, jei dar kuriame nors pasaulio kampelyje yra likusių, tegul ir tolimų giminaičių. Jeigu ne, visagalis laikas sulygins statinius su žeme, nepalikdamas nė pėdsako apie jų pėdas toje ar kitoje vietoje. Išnyks ne tik vienkiemiai, bet ir atminimas apie jų šeimininkus. Žole apeis ir prieš dešimtmečius jiems supilti kauburėliai ant kalvelių vis rečiau lankomose kapinėse.

Tokia gyvenimo realybė, toks tas mūsų gyvenimo dėsnis – vieni išeina, o jų vietas užima kiti. Taip didėja atstumas tarp praeities ir dabarties, mėginantis išblukinti pavardes, vardus ir nepajudinamu skląsčiu užsklęsti vartus į mūsų kasdienybės istoriją.

1

P. Dovalga. Praha, 1939 m.

Sūnėno iniciatyva

Tačiau atsiranda žmonių, siekiančių nutraukti šydą nuo paslaptingos istorijos ir sužinoti tiesą apie savo artimuosius, kurių, deja, net ir kapavietės Lietuvoje nėra, nes jų gyvybė buvo atimta toli nuo tėviškės. Toks yra inžinierius Vytautas Davalga, užsimojęs sukaupti kuo daugiau medžiagos apie savo dėdę Praną Dovalgą (pavardė skiriasi viena raide), kurio 110-ųjų gimimo metinių sukaktį minėsime ateinančiais metais. O 2021-ųjų lapkričo 17 dieną sukaks 80 metų, kai trisdešimtmetis lietuvis – vertėjas, tarptautinis žurnalistas, kilęs nuo Čičinų krašto, Jonavos r., nacių buvo nužudytas Čekoslovakijoje, Ruzynės kareivinėse.

Nužudytojo sūnėnas teigia, kad domėtis Prano likimu pradėta per vėlai, nes liudininkai jau išėję į Anapilį, tad nebėra ko paklausti prisiminimų ir išgirsti gyvų liudijimų. Vytautas pastebi, kad prieš kelerius metus žmonės, pažinę dėdės tėvus, žinoję jų gyvenimo būdą, matę net smagiai nusiteikusį Praną, dėl garbaus amžiaus ar dėl nenoro prabilti nebuvo visiškai atviri – akys rodė, kad jie galėtų atskleisti gilesnę paslapčių kraitę. O šiandien, pasak Vytauto, „nebėra ką paklausti“. Užtat pas jį esančiame archyve gausu labai tvarkingai į albumus suklijuotų nuotraukų, nemažai dėdės straipsnių, spausdintų įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Jis dėkoja žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktoriui ir leidėjui Petrui Algiui Mikšai, surinkusiam gausią archyvinę medžiagą apie P. Dovalgą, kuri išspausdinta autoriaus lėšomis leidžiamuose šio istorijos, kultūros ir politikos žurnalo 22–29 numeriuose. V. Davalga kartu su pusbroliais J. Ir A. Martynaičiais leidėjui nuvežė visą turimą archyvą – tegul atsirenka, kas jam reikalinga, ir naudoja rengdamas studiją.

Šios apybraižos tikslas – remiantis inžinieriaus V. Davalgos pamąstymais, pažvelgti į Prano gyvenimo, trukusio tik tris dešimtmečius, užkulisius, plačiai neanalizuojant prieškario Europos politinės situacijos. Tai bus pasakojimas apie žmogaus santykį su Lietuva, su joje likusiais artimaisiais, gebėjimą įsilieti į Europos kultūrinę ir politinę veiklą.

Anot didelių ambicijų turinčio V. Davalgos, reikia ieškoti įvairių dokumentų,  asmenybių, pažinojusių ar bent ką nors girdėjusių apie dėdę Praną ten, Čekoslovakijoje, kur jis ir paaukojo savo gyvybę. „Būtina nuvažiuoti į tą valstybę, nufotografuoti, pasiklausinėti. Kol jėgos leidžia, negaliu nusiraminti – ieškosiu ir galbūt ką nors dar rasiu. Esu tikras – dar ne viskas surasta“, – įsitikinęs jis.

Vaikystės laikotarpis

Su V. Davalga stovime prie paminklo Abraomui Kulviečiui, pastatytame Kulvos seniūnijoje, Smičkių kaime, ant aukščiausios kalvos Jonavos rajone. Už jo, kiek akys užmato, – rudenio vėsa alsuoja Laikiškių kaimo platybės. Gyvenamų pastatų jame beveik nelikę, tad visuose plotuose, tarsi jūra, banguoja javai.

2

Prie Laikiškių pradinės mokyklos. P. Dovalga sėdi antras iš kairės. Brolis Mykolas stovi ketvirtas  iš dešinės. Sesuo Stanislova sėdi pirmoje eilėje ketvirta iš kairės, 1930 m.

Būtent čia, šiame Jonavos valsčiui priklausiusiame kampelyje, buvo įsikūrę  Kazimieras ir Ona Dovalgos. Šioje šeimoje pasaulio šviesą išvydo būsimasis aštraus proto tarptautinis žurnalistas, vertėjas Pranas. Šeima buvo gausi: vyriausiasis sūnus Kazys gimė 1907 m., po ketverių metų sukrykštė Pranas, 1915-aisiais tėvai sulaukė Mykolo (Vytauto tėvo), o praėjus dvejiems metams, vyrišką atžalų kompaniją papildė duktė Stanislova. 

„Kaip rodo istoriniai dokumentai, Laikiškiuose buvo 13 trobesių. Ten, kiek kairiau nuo išlikusių trijų medžių, po 1923 m. Prano tėvai pasistatė sodybą. Teko girdėti, kad ją ketino palikti vyriausiajam sūnui Kaziui. Kažkur, netoli sankryžos, veikė Laikiškių pradinė mokykla, kurioje mokėsi ir mano dėdė. Diedukai (taip Prano tėvus vadina V. Davalga), radę norinčiųjų parduoti žemę, pirkdavo naujus plotus ir taip plėtė savo ūkį, o 1913-aisiais persikėlė gyventi į netoliese esantį Pabartonių kaimą“, – pasakoja Vytautas.

3

Tėviškėje Pabartoniuose. Kairėje –Jonavos valsčiaus sekretorius D.Valiūnas, dešinėje  – P.Dovalga.

4

Jonavos jaunimas Vytauto Didžiojo kuopos sodelyje, 1931m. rugsėjis. P. Dovalga – pirmas iš dešinės

Baigęs Laikiškių pradinę mokyklą, Pranas ir jo vyresnysis brolis Kazys mokslą tęsė Jonavos vidurinėje, kuri tuomet buvo įsikūrusi Plento gatvėje. Tada apie moksleivio mokymąsi liudydavo ne tik pažymiai, bet  ir stropumo įvertinimas. Kuomet Pranas mokėsi Jonavos vidurinėje, jo stropumas buvo vertinamas ketvertu arba trejetu penkiabalėje  sistemoje.

Vadinasi, berniukas nelabai stengėsi gauti gerus pažymius. Galbūt ne visada paruošdavo namų darbus, gal per mažai dėmesio skyrė kai kuriems dalykams, todėl ir būdavo sumažinamas stropumo balas.

Mokiniai visada privalėjo ir privalo laikytis mokyklos vidaus tvarkos taisyklių, būti mandagūs ir kultūringi. Prano elgesio pažymys dažniausiai svyravo apie keturis ar tris balus, jis buvo laikomas ne itin mandagiu, nepaklusniu vaiku. Elgesio balas buvo sumažinamas už savavališkumą, nemandagumą, nepaklusnumą, kitokius nusižengimus. Kokių pokštų yra iškrėtęs šis Pabartonių vienkiemyje gyvenęs berniukas, galima tik spėlioti. Visai tikėtina, kad jis pavėluodavo į pamokas, nes kelionė iš namų iki Jonavos užtrukdavo daugiau kaip pusvalandį.

Jau tada, pradinėse klasėse, formavosi Prano charakteris – būti savarankišku, nesižeminti ir nepataikauti kitiems. To meto Pedagogų taryba, žvelgdama iš savo pozicijų, be abejo, nebuvo linkusi taikstytis su mokinio išsišokimais, tad jį nubausdavo, sumažindama klusnumo įvertinimą.

Berniuko drąsa, užsispyrimas ir tiesos skleidimas taps jo kertiniais stulpais ir jam išvykus į Čekoslovakiją.

5P. Dovalga – Kauno suaugusiųjų gimnazijos mokinys.

Savęs ieškojimas

Įgijęs keturių klasių mokslo baigimo pažymėjimą, Pranas  buvo priimtas mokytis  į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) Kauno vidurinę mokyklą, nuo 1923-iųjų pervardytą į LMPS Kauno gimnaziją suaugusiems. Gimnazistui iš Jonavos krašto mokslai sekėsi neblogai, jau tada rašė publikacijas spaudai, dirbo dienraščio „Lietuvos aidas“ ekspedicijoje. Tai rodo jaunuolio neramų ir dinamišką charakterį – norą įsilieti į visuomeninę  veiklą.

Gavęs gimnazijos baigimo atestatą, vaikinas nedelsdamas dokumentus pateikė Lietuvos universiteto rektoriui, prašydamas jį priimti į Technikos fakulteto statybos studijas. Tačiau iki šiol neaišku, kodėl tais pačiais metais atsisakė savo pasirinkimo ir paprašė būti perkeliamas į Teisės fakultetą. Studento argumentas – suprastėjusi finansinė būklė.

6

P. Dovalga – Žemės ūkio akademijos studentas.

Tačiau ir šiame fakultete mokslas tęsėsi neilgai – jau po metų Pranas studijas universitete nutraukia ir užsimoja tapti žemės ūkio specialistu, pereidamas mokytis į Žemės ūkio akademiją. Tuo laikotarpiu daugelis įsigijusiųjų agronomo specialybę buvo skiriami vadovauti žemės ūkio mokykloms ar dirbti mokytojais jose. Be žinių, susietų su žemės ūkiu, akademijoje buvo privalu išklausyti psichologijos bei pedagogikos disciplinas ir jų įsisavinimą pasitikrinti egzamino metu.

P. Dovalga studijavo agronomijos sekcijoje, tačiau mokslų nebaigė – likus porai metų iki akademijos baigimo, įstaigos vadovybę paprašė išbraukti jį iš studentų sąrašų. Konkrečios išstojimo priežastys liko neaiškios. Ir vėl galima tik spėlioti: gal susidarė sunkios ekonominės sąlygos šeimoje, gal pristigo laiko mokslams, nes jis aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, jaunalietuvių veikloje, ruošdavosi paskaitoms, kurias skaitydavo šaulių susiėjimuose, rašė straipsnius į spaudą, buvo itin aktyvus dalyvis studentų bendruomenėje. Studijuodamas Žemės ūkio akademijos antrame semestre, jis gaudavo 60 litų stipendiją kiekvieną mėnesį. Tai būtų lyg ir materialinė paskata, tačiau kas dabar galėtų atsakyti į šį klausimą?

Tiek mokydamasis gimnazijoje, tiek ir studijuodamas aukštosiose mokyklose, Pranas savo gyvenamąją vietą nurodė Pabartonius. Kaip jis pasiekdavo mokymosi įstaigas, nežinia. „Šalia Neries, kur gyveno Prano tėvai, ėjo vieškelis. Tai tikriausiai į užsiėmimus jis kasdien važinėjo. Nemanome, kad būtų samdęs butą mieste“, – mintimis dalijasi sūnėnas Vytautas.

Gyvendamas Lietuvoje, Pranas aktyviai bendradarbiavo su spauda. Nemažai straipsnių parašė žemės ūkio tema, skirdamas dėmesį studentų gyvenimui, palygindamas kaimo ir miesto jaunimą. Jaunasis korespondentas neigiamai vertino jauno žmogaus lengvabūdiškumą, modernių apraiškų vaikymąsi, girtavimą, kitus negatyvius reiškinius. Jį piktino, kad Lietuvos šaulių sąjungos veikloje dalyvauja nedaug narių, ir laikėsi tokios pozicija, jog kiekvienas žmogus privalo savo pavyzdžiu kurti saugią ir gražią Lietuvą. Studento publikacijos pasirodydavo „Lietuvos aido“, „Vairo“, „Kario“ puslapiuose dažniausiai ne P. Dovalgos pavarde, bet slapyvardžiais Ramutis, Pr. Ramutis, M. P. Ramutis, Pr. Tauras, Pr. Virpstas, Pr. D., kt. Vėliau, siųsdamas straipsnius iš Čekoslovakijos, dažniausiai pasirašinėdavo Grataus slapyvardžiu.

Metęs studijas akademijoje, vaikinas išvyksta iš Lietuvos ir pradeda veiklą Čekoslovakijoje. Tai naujas, paslaptimis ir įvairiomis versijomis apaugęs gyvenimo kelias. Deja, pasibaigęs tragiškai.

Ryšys su Lietuva

Kyla pagrįstas klausimas: kodėl jaunuolis pasirinko būtent Čekoslovakiją, o ne kurią nors kitą Europos valstybę? Spėjama, kad ši šalis jo dėmesį patraukė dar besimokant Kauno suaugusių gimnazijoje, kurios pedagogų bendruomenė domėjosi ir kitų šalių kultūra, švietimo reikalais, o įstaigos direktorius atostogų laikotarpiu buvo gavęs leidimą išvykti į Vokietiją, Austriją ir Čekoslovakiją susipažinti su užsienio šalių pedagogine patirtimi. Galbūt vėliau įspūdžiais iš šių valstybių jis pasidalijo su studentais? Smalsiam Pranui tai galėjo būti paskatinimas planuoti savo ateitį būtent Čekoslovakijoje.

Matyt, apsisprendimui įtakos turėjo ir glaudūs Lietuvos santykiai su čekais. „Lietuvos karininkai palaikė gerus santykius su čekų karo mokyklomis, tuo metu mūsų valstybė iš Čekoslovakijos pirko nemažai karo inventoriaus, priešlėktuvinių pabūklų, kitokios amunicijos. Toje šalyje karinius mokslus ėjo daug Lietuvos karininkų. Žinome, kad Pranas buvo labai aktyvus, dalyvavo įvairiose veiklose Lietuvoje, be abejo, domėjosi reikalais Europos valstybėse ir žinojo apie abiejų šalių geranoriškus santykius bei bendradarbiavimą. Taigi lietuvių ryšiai su čekais galėjo taip pat būti viena iš Čekoslovakijos pasirinkimo priežasčių“, – samprotauja  V. Davalga.

Pranas į užsienio valstybę išvažiavo turėdamas vos 22-ejus metus. Būdamas poliglotas, mokėdamas vokiečių, anglų, lenkų, rusų, slovakų, čekų, prancūzų kalbas, jis turėjo galimybę bendrauti su įvairių sluoksnių ir tautybių atstovais.

8

Su viešnia seserimi Stanislava     

9       

Su seserimi Stanislava. Ji buvo tas tiltas su tėviške.                                                                                                                                           

Teigiama, kad, nuvykęs į Prahą, Pranas vėl tapo studentu, tačiau, ką šiame mieste konkrečiai studijavo lietuvis iš Pabartonių, tiksliai nėra žinoma. P. A. Mikša parengtoje studijoje „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje „ („Čekija ir Lietuva“, Nr. 22–24) atkreipia dėmesį, kad 1938–1939 m. jis „gyveno ir filosofijos studijas tęsė Bratislavoje“, kur, manoma, norėjo parengti antrąjį čekoslovakų prozos antologijos tomą, skirtą slovakų literatūrai. Be to, net ketverius metus praleido Austrijos sostinėje Vienoje.

10

Pirmi metai Čekoslovakijoje. Ekskursijos metu.

Pirmaisiais gyvenimo Čekoslovakijoje metais jaunuolis pasinėrė į žymių čekų rašytojų vertimą į lietuvių kalbą. Taip Lietuvos leidykloje „Sakalas“ atsirado Ivano Olbrechto romanas „Plėšikas Nikola Šuhaj“. 1936-aisiais vertėjas pristatė čekų prozos antologiją „Besišypsanti mergaitė“, kurioje surinkta šešiolikos čekų autorių kūriniai, pateikiama čekų literatūros apžvalga nuo seniausių laikų iki amžiaus pradžios. Abiejų vertimų autorius prisistato Pr. Ramučio slapyvardžiu. P. Dovalgos vertimų sąraše – Josefo Koptos knyga „Trečia kuopa“, Karelo Čapeko „Karas su salamandromis“, Aloiso ir Vilemo Mrštikų pjesė „Maryša“, FrantišekoLangerio neoromantinė komedija „Kupranugaris pro adatos skylutę“, kurią žiūrėjo ir Lietuvos žiūrovai, nes 1936 m. ji buvo vaidinama Kauno valstybės teatre, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai.

Deja, ne visi vertimai pasiekė mūsų šalies skaitytoją.  P. Dovalga buvo pirmasis vertėjas, išvertęs K. Čapeko romaną „Krakatitas“. Jis parengė ir antrą čekoslovakų prozos antologiją, šį kartą skirtą slovakų rašytojams. Tačiau prieškario laikotarpio neramumai sutrukdė „Sakalo“ ir „Spaudos fondo“ leidykloms juos išspausdinti. Giminės visus dešimtmečius saugojo kelis laiškus, Prano rašytus seseriai Stanislovai, kuri neretai atlikdavo kurjerio vaidmenį – lankydavosi leidyklose, tardavosi dėl rankraščių išspausdinimo mašinėle, vykdydavo įvairius kitus brolio prašymus vertimų leidybos tema. Štai vieno jų ištrauka.

„O dabar einu stačiai prie reikalo, kuris man nemažiau rūpi, kaip ir Tavo atvažiavimas. Rašai, kad Spaudos fondas grąžino Tau rankraštį. Bet katrą? Krakatitą ar antologiją? Arba abudu? Aš manau, kad Tau grąžino tiktai Krakatitą.

Klausyk, kol kas nedaryk su tuo nieko. Aš manau, kad antologijai patsai leidėją parūpinsiu. Tau beliks vien nuvykti paskui į Kauną ir perduoti leidėjui rankraštį ir tą raštą, kurį Tau atsiuntė.

Tačiau jei būsi dabar Kaune, tai užeik paskutinį kartą pas Matekonį, parodyk jam minėtą raštą ir pasiklausk, ar jie nori antologiją išleisti, ar ne. Jei nori, tai reikalauk tuojau pasirašyti sutartį, o jei nenori – tai pasakyk, kad pasiieškosi kito leidėjo. Šitaip mandagiai, bet nedvejojamai jam viską pasakyk. Ir tegul Tau duoda arba sutartį, arba rankraštį atgal. Rankraštį paskui pasidėk kur nors Kaune, kad nereikėtų be reikalo su savim vežiotis, kol Tau pranešiu, kam jį turi įteikti.

Jei gavai atgal Krakatitą, tai padaryk tokį dalyką: užeik į perraš. biurą „Plunksna“ (Vasario 16 d. g. 2, šalia Sp. Fondo, III aukšte) ir pasiūlyk jiems perrašyti rankraštį mašinėle. Pasiklausk, kiek jie norėtų už darbą? Jei sutiks perrašyti po 25 ct už spausdintą (maš. rašytą) puslapį, tai jiems rankraštį palik. Tegul padaro su vienu nuorašu. (Už nuorašo puslapį po 5 ct.) Taigi iš viso išeitų po 30 ct už puslapį (su nuorašu). Jei už tą kainą sutiks darbą atlikti, tai jiems duok. Pinigų mokėti iš kalno nereikia. Tegul pagamina darbą vėliausiai per savaitę, porą savaičių laiko. Paskui užmokėsi pinigais, kuriems Tau pasiųsiu įgaliojimą.

Matai, aš tam romanui turiu leidėją, bet jam turi būti patiektas tiktai mašinėle rašytas rankraštis. Už šį romaną gausi mažiausiai 600,- litų. Kai bus gatavas, tuomet jį nuneši „Dirvos“ b-vei, ir įteiksi p. direkt. A. Dundzilai. Tiesa, jei b-vė „Plunksna“ nenorėtų sutikti pasiimti perrašymą už tokią kainą, tąsyk užeik pv. Į Šv. Kazimiero dr-jos knygyną ar į kurį nors kitą knygyną (Spaudos Fondą ar kt.) ir pasiteirauk, ar nežino gero ir prieinama kaina perrašinėjančio mašininko. Manau, jie Tau patars.“

Laiškas rašytas 1939 m. vasario 27 d.

Iš teksto turinio akivaizdu, kaip svarbu abu šiuos darbus išspausdinti Lietuvoje. Antra vertus, vertimų autorius tikriausiai jautė artėjančio karo grėsmę, gal kažkokį pavojų seseriai ir išverstiems kūriniams, tad liepė geriau jų nesinešioti su savimi. „Kaip matyti, Pranas jau buvo paruošęs „Krakatito“ ir antologijos vertimus spaudai, nes seseriai davė atitinkamus nurodymus – kur eiti, ką sakyti, kokiu tonu kalbėtis, pavyzdžiui, „mandagiai, bet neabejojamai“. Neaišku tik, kuris vertimas buvo jai grąžintas. Mes manome, kad „užkliuvo“ antologija. Iki šiol niekur jų išspausdintų neradome. Gal jie neprapuolė per karą? Nepraraskime vilties, galbūt, kaip sako Petras Algis Mikša, juos galima surasti Bratislavos ar Prahos archyvuose, o gal guli užslėpti kur nors Lietuvoje?“ – mąsto Vytautas.

Tikėtina, kad tarp Prano rankraščių buvo ir daugiau Pr. Ramučio pravarde išverstų knygų, veikalų, nekalbant apie jo ateities planus.

Įvykių apsuptyje

Atvykęs į Čekoslovakiją, vaikinas iš Lietuvos pateko į grėsmingų politinių įvykių sūkurį, tapdamas jų liudininku ir dalyviu. Apie tai, kas vyksta Europoje, Pranas, turėdamas oficialų „XX amžiaus“ dienraščio korespondento užsienyje statusą, rašė daug straipsnių, kurie pasiekdavo mūsų šalyje leidžiamą laikraštį. Iš rašinių paaiškėja, kad net ketverius metus jis gyveno Austrijos sostinėje Vienoje. Jo nostalgiškai pavadintame straipsnyje „Kur dingai, žavingoji Viena?“ atskleidžiama šiurpi 1938 m. situacija – politiniai įvykiai skaudžiai palietė miestą nuo to laiko, kai Hitleris, būdamas austrų kraujo vokietis, tų pačių metų kovą šią šalį prijungė prie Vokietijos. Pasikeitęs režimas gąsdino žmones. P. Dovalga prisipažįsta buvęs sukrėstas, kai geras jo bičiulis, medicinos daktaras papasakojo, jog Vienos žydai jį prašo nuodų gyvenimui baigti ir jis negalįs jiems atsakyti... Straipsnis pasirašytas Grataus pseudonimu.

Tai tik vienintelis pavyzdys, liudijantis apie lietuvio domėjimąsi besikeičiančiais įvykiais.  Straipsnių autorius nuolat perteikdavo analitinį požiūrį į tai, kas vyksta ir kitose Europos valstybėse. Pavyzdžiui, 1938 m. liepos 19 d. „XX amžiaus“ laikraštyje Grataus slapyvardžiu išspausdintoje publikacijoje „Gestapo Šveicarijoje“ atvirai kalbama apie nacistų judėjimą šioje šalyje.

12

Štai kelios citatos iš specialaus laikraščio bendradarbio Centrinėje Europoje parašyto straipsnio: „Berno vyriausybė turi labai daug patikimų įrodymų, liudijančių, kad nacistų veikla ir propaganda, kuri yra aiškiai nukreipta prieš demokratinę Šveicarijos santvarką, yra finansuojama svetimos valstybės“; „Visi Šveicarijos vokiečiai, be išimties, yra organizuojami visiškai panašiai, kaip ir pačioje Vokietijoje: turi stoti nariais į vokiškas organizacijas ir ten pasiduoti griežtai drausmei“; „... vokiškieji Šveicarijos kantonai /.../ yra išraizgyti nepaprastai tankiais Gestapo agentų tinklais“ ir t. t.

Tikslios ir pranašiškos P. Dovalgos įžvalgos buvo jo individuali kova prieš nacizmą. Atrodo, kokią reikšmę mūsų šaliai galėjo turėti šio lietuvio publikacijos iš svetur? Į klausimą galima atsakyti vienu žodžiu: milžinišką. Artėjančio antrojo pasaulinio karo grėsmė šliaužė ir į mūsų kraštą, todėl straipsniai aiškiai parodė Hitlerio planuojamus žygius per valstybes, kurių tikslas užgrobti ne tik Čekoslovakiją ar jos kaimynes, bet ir užvaldyti Lietuvos teritoriją.

Derėtų prisiminti, kad vaikinas iš Pabartonių dar 1933 m. straipsnyje „Ką mačiau ir girdėjau Vilniuje“, kuris dienos šviesą išvydo „Kario“ laikraštyje, pergyveno dėl nykumos, užklupusios Lenkijos pilsudskininkams okupavus sostinę. „Naujoji Romuva“ išspausdino Prano straipsnį „Nepasisekimų priežastys Klaipėdos krašte“, „Lietuvos aidas“ pristatė publikaciją „Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinis gyvenimas“, „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė jo įžvalgos švietimo temomis, tai: „Mokyklos progr. reformos belaukiant“, „Lietuvos moters inteligentės teismas“, „Prad. mokyklų mokytojų konferencija Jonavoje“. Tais pačiais metais „Laišką iš Čekoslovakijos“, pasirašytą Ramučio slapyvardžiu, išspausdino „Vairo“ laikraštis. Jame atsispindi, kaip autorius brangina Čekoslovakijos ir Lietuvos ryšius, didžiuojasi, kad dr. Jonas Basanavičius pirmąjį „Aušros“ numerį suredagavo Prahoje, kad Lietuva ir Čekoslovakija 1918 m. vėl atgavo nepriklausomybę, atkreipia dėmesį, jog čekoslovakų dvasia yra artima lietuviams, o tenykštė spauda džiaugiasi Lietuvos sėkme ir jautriai reaguoja į joje patiriamus sunkumus ir t. t.

Tai tik dalelė jo straipsnių, atspindinčių autoriaus meilę tiek Lietuvai, tiek ir Čekoslovakijai.

Nematomoji pusė

Apie lietuvio aktyvią žurnalistinę veiklą liudija jo parašyti straipsniai, atskleidžiantys to meto Čekoslovakijos kultūrinį bei politinį gyvenimą. Tačiau, kur ir kuo jis dirbo, tikslių žinių nėra. Archyvinės medžiagos pagalba, žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktoriui ir leidėjui P. A. Mikšai pavyko rasti faktų, bylojančių apie svečios šalies vadovybės pasitikėjimą lietuvių studentu P. Dovalga. Pavyzdžiui, 1938-ųjų rudenį jam Hradas (Prahos vadovybė) suteikė teisę (o gal įpareigojo) atlikti Slovakijos gyventojų sociologinį tyrimą dėl slovakų autonomijos, esant federacijoje su Čekija. Tų pačių metų spalio 6 d. slovakų liaudies partijos suvažiavime turėjo būti numatyta paskelbti Slovakijos autonomiją.

„Išvakarėse spalio 5 d. 00 val. 10 min. į 5-tos apygardos štabą Trenčine (miestas vakarų Slovakijoje netoli Čekijos sienos) prisistatė inž. Dovalga, Bratislavoje gyvenantis lietuvis žurnalistas. Štabo vadui Generalinio štabo papulkininkiui Jiržiui Kosinai jis pateikė du dokumentus: Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos išduotą žurnalisto akreditaciją Nr. M-11117 ir Filosofijos fakulteto Bratislavoje studento pažymėjimą. Kitų dokumentų Dovalga  neturėjo, paaiškino nemanęs, kad prireiks. Lietuvis pareiškė, kad jis redaktoriaus Ferdinando Peroutkos paskirtas – su Čekoslovakijos prezidento Edvardo Benešo žinia – išsiaiškinti Hlinkos slovakų liaudies partijos poziciją ir reikalavimus dėl būsimo Čekijos-Slovakijos valstybės valdymo. Tie slovakų partijos principai būsią patvirtinti spalio 6-ąją suvažiavimo metu. /.../  Prisistatydamas Generalinio štabo papulkininkiui J. Kosinai, Dovalga pareiškė, kad jo asmenybę galįs patvirtinti dr. Palivecas, Užsienio reikalų ministerijos III skyrius arba pati ministerija. Prašąs kuo greičiau apie jo surinktą medžiagą informuoti redaktorių F. Peroutką ir dr. Palivecą, tos žinios nedelsiant turi pasiekti Hradą, t. y. Prezidentūrą. Iki prasidėsiančio Liaudies partijos suvažiavimo spalio 6 d. liko pusantros paros laiko, tad „autonomininkams“ dar galima pasiūlyti kai kurių nuolaidų ir taip gal pavyktų išlaikyti čekoslovakų vienybę.“ („Lietuva ir Čekija“, Nr. 25–27, 199 psl.).

Šis faktas yra tarsi nuoroda į tai, kad P. Dovalga dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (URM) arba buvo jos padalinių darbuotojas. Juolab kad turėjo išduotą Čekoslovakijos URM pažymėjimą.

Atrodytų, jog lietuvio reikalai klostosi puikiai. Apie tai kalba ir Prano laiškai seseriai Stanislovai, kuriuose brolis kviečia jį aplankyti. Verčiame nuo laiko kiek pageltusius lapus, ant kurių apvaliomis raidėmis sudėlioti skirtingi tekstai. Tam, kad geriau suprastume P. Dovalgos nuotaiką ir jį supančią aplinką, pažvelkime į jų turinį. Pirmas laiškas rašytas 1939 m. vasario 17 d.

„Brangioji Stasiut!

Negavau dar jokio atsakymo į abudu paskutinius savo laiškus, tačiau manau, kad Tu arba visai nebuvai pašte, arba gal labai esi užimta, tai ir neprisirengei man parašyti. Nesinori man tikėti, kad atsitiko kas nors bloga, arba gal liga kokia bei kita nelaimė pasipainiojo?.. 

Pas mane didelių naujienų nesama. Klojasi viskas kaskart geriau ir geriau, dirbu, studijuoju, rašau.“

Laiško pradžia rodo, kad brolis negavo atsakymų net į du savo laiškus. Ir čia pat pateikia savo nuomonę – gal ji nesilankė pašte, o gal buvo labai užimta, atmesdamas nelaimės atvejį („nesinori tikėti“). Žinodamas situaciją valstybėje, jis galbūt ir pagalvojo, kad atsakymų iš sesers nesulaukė dėl pašto cenzūros, bet apie tai neužsimena.

Sudomina jo džiaugsmingi išsireiškimai – „klojasi viskas kaskart geriau ir geriau, dirbu, studijuoju, rašau“. Apie studijas ir straipsnius jau yra žinoma iš jo aktyvaus dalyvavimo spaudoje, bet apie konkretų darbą ir pareigas nutylima. Ar toji sėkmė negali būti susijusi su slapta mūsų tautiečio misija Užsienio reikalų ministerijoje ir paaukštinimu pareigose? Tačiau apie tai sužinoti kol kas sudėtinga. Dar įdomesnis tolesnis laiško turinys, kuriame pateikiamas kvietimas Stanislovai atvykti į Čekoslovakiją.

Jis pradedamas gana įdomia intriga: „Bet ar žinai, dėl ko sumaniau parašyti Tau šį laišką? Manau tikriausiai nustebsi...

Žinai ką? Jau ir vėl artinas pavasaris. Namuose dabar darbo mažiausiai (vasario mėnuo – I. N.), o mudu vienas antro tikrai nežmoniškai išsiilgome. Taigi, noriu, brangute, pakviesti Tave, kad atvažiuotum pas mane paviešėti. Ką?“

Šie sakiniai dvelkia nepaprastu artumu ir nuoširdumu seseriai. Jausdamas, kad netikėta žinia nustebino Stanislovą, jis nedvejodamas pateikia ganėtinai valiūkišką klausimą: „Ką?“. Tolimesnis sakinys tik dar labiau sustiprina mintis apie Prano karjerą: „Pas mane viskas tiek pasitaisė, kad visą šį reikalą sutvarkysiu pats, be mažiausios kieno nors pagalbos. Tu turėsi pasirūpinti tiktai pasu“. Šie žodžiai reiškia ne ką kita, kaip pasitikėjimą ir jo ypatingas galimybes – „be mažiausios kieno nors pagalbos“.

Tolesnėje laiško dalyje išsamiai išdėstoma, kokių dokumentų reikia ruošiantis kelionei, į ką kreiptis, ką sakyti ir t. t.

„Pirmiausiai nueik į valsčių išsiimt liudijimą, kad nėra kliūčių išvykti į užsienį. Su tuo liud. nueisi į apskr. mok. inspekciją Kaune ir tenai gausi – pagal valsčiaus liud. – naują liudijimą, kurį turėsi pridėti prie prašymo apskr. v-kui. Ištikimybės liudijimo, manau, Tau nereikės. Gausi pasą. Tenai jiems pasakyk, kad vizą Tau duos užs. reikalų m-ja. Prašymui gauti nurodyk sekančią priežastį: kad nori išvykti keliems mėnesiams į Italiją ir kt. Europos valstybes madų meną pastudijuoti (išskirta  – I. N.), nes nori paskui atidaryti Kaune madų salioną. Už pasą mokėsi 32,- lt. Vizą gausi paskui, aš tą reikalą sutvarkysiu pats.“

Šiandien galime pasvarstyti, kodėl Pranas seseriai nurodė pasirinkti ne Čekoslovakiją ar, tarkime, Austriją, bet Italiją, garsėjusią madomis? Matyt, tokia nuoroda jis nenorėjo, kad Lietuvos valdininkija suprastų, pas ką važiuoja Stanislova Dovalgaitė. Prano sprendimas rodo jo įžvalgumą ir atsargumą bei slypinčius pavojus.

„Tau duosiu įgaliavimą, pagal kurį atsiimsi honorarą iš „XX amžiaus“. Gausi tenai apie porą šimtų litų. Paskui dar apie šimtą litų iš „Židinio“. Jie mane pažįsta vardu: stud. Br. Šimonavičius (išskirta  – I. N.) ir slapyvardžiu Gratus (išskirta  – I. N.). Jei ko nors tave klaustų, pasakyk jiems savo tikrą pavardę ir kad esi mano sužadėtinė. Kol kas to įgaliavimo dar nesiunčiu. Kai gausiu tavo laišką, tuomet parašysiu administracijai pranešimą, kad pinigus Tau paruoštų, o Tau pasiųsiu įgaliavimą.“

Sesers prisistatymas sužadėtine – tai dar vienas patvirtinimas, kad šios Lietuvos įstaigos nežinojo tikrosios straipsnių autoriaus pavardės. O galbūt ir apskritai niekas neturėjo žinoti apie P. Dovalgos išvykimą į užsienio valstybę.

„Labai norėčiau, kad atvažiuotum pas mane bent kokiam mėnesiui. Atšvęsime drauge Velykas, gerai? Kai turėsi pasą, aš Tau atsiųsiu išpirktą (apmokėtą) bilietą kelionei per Lenkiją ir Čekoslovakiją iki Bratislavos ir atgal. Tau niekas nekainuos nė skatiko. Čia paskui galėsi visko pigiai nusipirkti, svarbiausiai batų, drabužių, šilko – visko Tau parūpinsiu pakankamai. Susitarsime paskui Tavo atvykimo datą ir aš atvažiuosiu prie Lenkijos sienos Tavęs pasitikti.

Trumpai sakant, viskas, manau, sutarta. Padaryk taip, kaip Tave prašau ir pasirink, kada norėtum pas mane atvažiuoti. Juo greičiau, juo geriau! Man rodos, jog būtų geriausiai taip maždaug kovo mėnesį išsiruošti.“

Šioji ištraukėlė atskleidžia Prano gerą finansinę padėtį, nes seseriai garantuoja, kad jai „nekainuos nė skatiko“, be to, bilietas bus išpirktas, parūpinta XX amžiaus pradžioje itin populiaraus šilko, gražių ir madingų drabužių, batų, kurie, Čekoslovakijoje kainavo pigiai. Atkreipkime dėmesį: bilietas bus nupirktas kelionei per Lenkiją ir Čekoslovakiją iki Bratislavos, bet brolis seserį pasitiks prie Lenkijos sienos? Kodėl? Konspiraciniais sumetimais?

„Taigi rūpinkis pasu! Būdama Kaune, užeik į Apskr. v-ko įstaigą, užs. Pasų skyrių (Laisvės al. 6) ir pasiteirauk, ar Tau reikalingas ištikimybės liudijimas? Jei taip, tai tučtuojau paduok jiems prašymą (trumpas tekstas: noriu išvykti į užsienį studijuoti madų meną. Malon. prašau išduoti man ištikimybės liudijimą. Esu gimusi ten ir ten, gyvenu ten ir ten. Su pagarba) – nes kol gausi, tai užtruks nemažai laiko.

O pirmiausiai parašyk man laišką ir pasakyk, ką galvoji apie tai Tu ir ką namiškiai? Ar sutinki?

Bučiuoju.

P. S. Nepamiršk to Spaudos Fondo!“

Laiške Pranas pateikia net trumpą prašymo turinį Ištikimybės liudijimui gauti. Tokie žodeliai „maloniai“, „su pagarba“ rodo jo intelektą, kultūrą bei pagarbą institucijai ir joje dirbantiems žmonėms. Taip kalba tik išsilavinęs, nuovokus ir kitą gerbiantis asmuo. Kiekvienas žodis yra apgalvotas ir turi atitinkamą prasmę. Pranui rūpi ne tik sesers, bet ir namiškių nuomonė apie Stanislovos būsimą kelionę pas užsienyje gyvenantį brolį.

Po dešimties dienų, tų pačių metų vasario 27 d., Pranas vėl rašo Stanislovai laišką, kurį giminės taip pat išsaugojo. Jo dalį, kurioje kalbama apie „Krakatitą“ ir literatūros antologiją, skirtą slovakų rašytojams, jau išspausdinome skyriuje „Ryšys su Lietuva“.

„Brangiausioji Stasyte!

Mudviejų laiškai apsilenkė kelyje. Tačiau manau, kad manąjį jau būsi gavusi. Labai lauksiu nuo Tavęs atsakymo, ypačiai teigiamo atsakymo dėl atvažiavimo! Būčiau nepaprastai laimingas, jei galėtai aplankyti mane apie Velykas ir praleisti su manimi šventes.  /.../

Pranešk man, ar nebūtų geriau rašyti tau per Kulvą? Rasi būtų patogiau dabar, kai susisiekti jums su Kaunu pasidarė sunkiau? Ką?

Kai tik galėsi pranešti man, ką padarei ir kaip tau pavyko (su „Krakatitu“ ir antologija –  I. N.), parašyk!

Mano širdingiausi sveikinimai Kaziui. Vedė. Kur dabar gyvena, ką vedė ir kaip esate patenkinti? Parašyk man, jei galėsi, bent trumpai.

Bučiuoju.“

Šio laiško nuotaika kiek liūdnesnė nei rašyto prieš dešimtį dienų. Galbūt Pranas susierzino dėl grąžintų vertimų, o gal abejojo susitikimo su Stanislova tikrumu? Artėjant antrajam pasauliniam karui, kiekvieną dieną situacija keitėsi ir darėsi grėsmingesnė. Juolab kad pradėjo streikuoti kai kurių įmonių darbininkai, į demonstracijas, nukreiptas prieš fašistinį režimą, stojo studentai, lietuvis dalyvavo savo bičiulio, nušauto demonstracijos metu, laidotuvėse. Judėjimas, rodantis visuomenės nepasitenkinimą, nacių valdžiai nepatiko. P. Dovalga, jei tikrai dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, be abejo, stebėjo įvykius, juos analizavo ir, būdamas aštraus proto, galėjo numanyti apie artėjančias represijas.

Laiške kartojama, kad jis laukia atsakymo apie atvykimą ir galimybę Velykų šventes praleisti drauge. Pranas santūriai pasveikina brolį Kazį, sukūrusį šeimą. Nostalgija ir tarsi pavydu dvelkia vieno žodžio sakinys „Vedė“. Nors ir toli nuo šeimos esantį brolį domina, kas ta Kazio pasirinktoji, kur jie gyvena, pagaliau, ar patenkinti tėvai ir kiti Pabartoniuose likę gentainiai. Trumpas, bet ganėtinai iškalbingas paskutinis sakinys, ne raginantis skubėti ar primygtinai reikalaujantis atsakymo, o tarsi uždengtas kažkokia tylia abejone: „Parašyk man, jei galėsi (išskirta autorės), bent trumpai“. Ir tai viskas. Nebėra to, kas prieš keletą dienų džiugino Prano gyvenimą. Ir tas jungtukas „jei“ tarytum prigesina buvusį brolio užsidegimą susitikti, tarsi prislopina visas duotas kelionės pasiruošimo nuorodas, o viso laiško nuotaikai suteikia netikrumo dvasią. Gal jauną inteligentą kamavo negera nuojauta, gal neramiu laikotarpiu nerimą kėlė abejonės savo žodžiais?

Netrukus, lygiai po mėnesio, iš Bratislavos rašytas laiškas patvirtino  – intuicija neapgavo.

„Brangute! Mano laiškai, kuriuose kviečiau Velykoms pas mus, savaime atpuola. Kelionėn nesiruošk. Aš esu sveikas. Man nerašyk! Nesirūpink taipgi, jei ilgesnį laišką (laiką – I. N.) negausi laiškų – mat dabar vėl nenormalūs tarpvalstybiniai santykiai. Tačiau visa tai manęs neliečia. Parašysi man tiktai tada, kai gausi nuo manęs naują laišką.

Karštai bučiuoju ir linkiu visiems laimės.“

Trumpi sakiniai dvelkia pavojumi, paslėpta grėsme ir artimųjų raminimu: „esu sveikas“, „visa tai manęs neliečia“, „nesirūpink, jei ilgesnį laiką negausi laiškų“ ir perspėjimas „Man nerašyk!“ . Žinia artimiesiems, matyt, buvo rašoma skubotai, tai atspindi ir žodis „laiką“, parašytas su klaida – „laišką“.

Kas atsitiko, kad tvirtas ir savimi pasitikintis trisdešimtmetis vyras buvo priverstas atšaukti taip lauktą susitikimą su seserimi? Dar daugiau – pats jautė, kad tikriausiai nebegalės siųsti laiškų. Matyt, okupavus Čekoslovakiją, Hitlerio pakalikai dėmesį nukreipė į aktyvius žmones, kurie priešinosi okupacijai ir jos režimui. Tarp jų buvo ir P. Dovalga, mylintis ne tik savo kraštą Lietuvą, bet ir atsidavusiai stojęs už vieningą ir taikią Čekoslovakiją, galbūt kartu su studentais dalyvavęs demonstracijoje ir drauge su jais skandavęs antinacistinius šūkius. Ar kas nors šiandien tai gali patvirtinti ar paneigti?

1939 m. pavasarį Stanislova gavo Prano nuotrauką su užrašu kitoje pusėje: „Sakysi labai rimtas... O iš tikrųjų dabar jau išmokau būti labai rimtas! (Ši nuotrauka yra iš 1939 metų pavasario.) Ką slepia žodžiai, kad jis jau „dabar išmoko būti labai rimtas“? Ar tai reiškia, kad jį užklupo bėdos darbe? Gal pajuto esąs sekamas? O gal tyko ir dar didesni pavojai? Atsakymo nėra. 

Nutylėti areštai

Siekdamas sukaupti kuo daugiau archyvinės medžiagos apie dėdę, Vytautas, padedamas giminių, aptiko dokumentų, liudijančių, kad Pranas buvo patalpintas į vokiečių psichiatrinę-neurologinę universiteto kliniką. Tačiau pats P. Dovalga nė žodeliu laiškuose neprasitarė apie tai savo artimiesiems. 1940 m. vasario 4 d. jis parašė Stanislovai atvirlaiškį iš šios gydymo įstaigos vokiečių kalba. Vokiškai rašytame laiške tikinama, kad esąs sveikas.

„Tikriausiai Tu ilgą laiką negavai jokios žinios. Aš Tau pranešu, kad esu sveikas ir viskas klostėsi gerai. To turėtų tuo tarpu Tau užtekti! Prašau, parašyk man iškart, ar pas mus viskas tvarkoje, ar jums viskas gerai? Tu gali tikėtis, kad po trumpo laiško Tau parašysiu išsamiau! Neužmiršk man rašyti! (Tik vokiškai!). Širdingiausi linkėjimai tėvams ir broliams! Apkabinu ir bučiuoju Tave tūkstantį kartų.

Tavo Pranas.“

Įspėjimas apie galimybę rašyti tik vokiškai rodo, jog P. Dovalga pateko į vokiečių akiratį, o teiginys, kad esąs sveikas, visiškai neatitinka tikrovės. Greičiau – paguoda artimiesiems, kad šie nesirūpintų ir būtų ramūs – vis tiek jam padėti negali. Ką reiškia žodžiai „viskas klostėsi gerai“? Kodėl rašoma būtuoju laiku – klostėsi, o ne esamuoju – klostosi? Negarantuojama, kad jis greit parašys, bet nusakoma tik tokio veiksmo tikimybė – „gali tikėtis“. Laiško tonas pusiau oficialus, tarkime, žodis „pranešu“ dvelkia šaltuku. Matyt, emocijų ir šiltų jausmų atvirlaiškyje vokiečių kalba jis buvo priverstas atsisakyti. Kelių sakinių tekste skausmą ir neviltį nusako penki šauktukai.

13

Bene paskutinis laiškas iš jau okupuotos Čekoslovakijos.

Trumpa žinutė iš Prahoje esančios ligoninės verčia susimąstyti: kiek stiprybės slypėjo jaunuolio širdyje, kad, rašydamas patiems artimiausiems žmonėms, kuriuos labai mylėjo, turėjo prisidengti melu? Nenorėjo jaudinti sodžiuje gyvenančios sesers Stanislovos, tėvų, brolių? O gal galvojo, kad fašistinis režimas tėra laikinas reiškinys, kuris greit baigsis, ir įprasta kasdienybė sugrįš į buvusias vėžes?   

Bet tiesa paaiškėjo, kai tų pačių metų vasario mėnesį Pabartoniuose gyvenantis Prano tėvas K. Dovalga gavo laišką iš minėtos klinikos gydytojo prof. dr. Albrechto. Jame nurodoma, kad sūnus ligoninėje guli nuo sausio 30 d. „dėl trumpalaikio nervinio  susirgimo“, kurį išprovokavo „areštas dėl nepakankamo asmeninio pažymėjimo“. Keista diagnozė. Profesorius, kreipdamasis į tėvus, prašo atsiųsti sūnaus gyvenimo aprašymą, apimantį laikotarpį iki išvykimo iš Lietuvos, ir prašymą pasiimti jį iš ligoninės, kai bus iš jos išrašytas. Gydytojas žada Pranui surasti sanatoriją, teiraujasi tėvų nuomonės dėl tolesnio sūnaus gydymo.

Menką vilties kibirkštėlę sugrįžti Pranui į Lietuvą užklojo laiko tyla. 1940-ųjų pavasarį artimieji dar gavo vieną jo nuotrauką, kurioje jis atrodė liūdnas ir ganėtinai pasikeitęs. Paskui ryšiai nutrūko. Kitų metų lapkričio 17 d. P. Dovalga buvo sušaudytas.

Kelis dešimtmečius slėgusią nežinomybę nutraukė 1985-aisiaisčekų istorikų leidinyje paskelbtas 1941 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais Ruzynės kareivinėse sušaudytų asmenų sąrašas, kuriame buvo ir P.Dovalgos pavardė. Žuvusiojo sūnėnas Vytautas prisipažįsta dabar jau ir nebeatsimenąs, kokiu keliu susiieškojo nužudytųjų sąrašą.

„Jame išvardyti 243 žmonės, kurie buvo sušaudyti tada veikusiose Ruzynės kareivinėse. Įdomu tai, kad kasdien naciai sušaudydavo po 3–4 vyrus. Prie kiekvieno nurodyta mėnuo, diena ir profesija. Eilutėje ties Prano Dovalgos pavarde parašyta: „Litewsky žurnalista“. Daugiau nieko, jokios priežasties, kodėl jis pasmerktas mirti. Iš neoficialių šaltinių teko girdėti, kad Prahoje, kur anuomet veikė kareivinės ir buvo vykdoma ši egzekucija, pastatytas obeliskas nužudytiesiems atminti. Labai norisi ten nuvažiuoti ir nufotografuoti tą paminklą. Patekus į Prahos archyvus, gal rastume ir bylą ar kitus kažkokius dokumentus, kur būtų nurodyta susidorojimo su dėde priežastis. Manau, kad vokiečiams nepatiko jo griežti ir atviri straipsniai, iš kurių dvelkė nusistatymas prieš nacius. Juk savo straipsniuose apie tai Pranas pasakojo visai Europai. Tie jo straipsniai atspindėjo tikrąją padėtį Čekoslovakijoje, Austrijoje, kitur, buvo atskleisti nacistinės Vokietijos, kuriai vadovavo Hitleris, grobuoniški tikslai. Dėdės įžvalgumas bei realios situacijos atskleidimas vokiečiams kėlė nerimą, tad jie, norėdami užgniaužti tiesą skelbiantį balsą, matyt, jo rašinius laikė agitacija ir dėl to nužudė. Labai knieti pasiekti Prahą ir įsitikinti, ar tikrai ten iškilęs obeliskas, pasiknaisioti archyvuose ir galbūt ką nors surasti. Vis tiek ką nors atkapstytume“, – vilties nepraranda nužudytojo sūnėnas V. Davalga.

Prano šeimos likimas

Iki 1940-ųjų Prano tėvų valdos aprėpė Laikiškių ir Pabartonių kaimų platybes – 44 ir 70 ha. Šeimos galva laukus dirbdavo arkliais traukiamais plūgais kartu su sūnumis ir keliais samdomais vyrais. Vytautas girdėjęs pasakojimus, kad ūkininkai, pavalgę atneštus pietus, čia pat, laukuose, snūstelėdavo ir vėl stodavo prie arklų.

Sovietai, 1940-aisiais užėmę Lietuvą, atėmė žemę ir dalį pastatų, palikdami prie namų penkis hektarus. Tačiau 1943-iaisiais Lietuvoje laikinai šeimininkavę vokiečiai K. Dovalgai grąžino rusų okupantų nusavintą žemę ir nekilnojamąjį turtą. Surinktoje archyvinėje medžiagoje šį faktą patvirtina vokiečių generalinio komisaro Lietuvai T. Adriano Rentelno pasirašytas nekilnojamojo turto nuosavybės grąžinimo dokumentas. Bet karo pabaigoje atėjusi tarybų valdžia antrą kartą išbuožino Dovalgų šeimą – žemę bei ūkį nacionalizavo ir išdalijo naujakuriams.

Vyriausiasis sūnus Kazys, kaip ir brolis Pranas, aktyviai dalyvavo šaulių sąjungos veikloje, ėjo Čičinų seniūno pareigas. Tai nepatiko sovietams, tad jis pirmas iš Dovalgų giminės patyrė tarybinės vadžios nemalonę – 1944-aisiais dešimčiai metų išvežtas į lagerį Komių ATSR.

Jo bendravardis tėvas buvo Jonavos valsčiaus tarybos narys, žinojo, kas dedasi aukštesniuose sluoksniuose, suprato bolševizmo tikslus. O 1948-aisiais, didžiojo trėmimo metu, į Pabartonių kaimo sodybą įsuko „palutarka“, sumetė daiktus, įsodino šeimininką K. Dovalgą ir išdardėjo. „Močiutė Ona sugebėjo valtele nuplaukti pas kaimynę į kitą Neries krantą. Tai ji taip ir liko, – pasakojo inž. Vytautas. – Matyt, buvo gimusi po laiminga žvaigžde, nes ir kitą kartą, kai 1951 metais bolševikai atvažiavo išvežti mano tėvą Mykolą su vaikais, ji sugebėjo pasislėpti. Neištrėmė. Užtat praėjus metams po tėvo tremties, sovietų pakalikai ieškojo aštuonmetės mano sesers Aldonos, kurios pirmąkart neišgabeno, bet Gaižiūnų geležinkelio stotyje kažkokiu būdu pavyko „išsiderėti“, kad ją paliktų Lietuvoje. Į ištremiamųjų sąrašą buvo įtrauktas ir Pranas, nors, kaip paaiškėjo po daugelio metų, jis jau buvo sušaudytas Ruzynėje“, – pasakoja V. Davalga, gimęs 1954-aisiais tremtyje.

Vartydamas senelio Kazimiero ištrėmimo bylą, jis rado daug įdomių dalykų. „Nereikėjo būti kažin kokiu patriotu ar turėti šimtus hektarų žemės. Sovietai, norėdami kuo daugiau lietuvių ištremti iš Lietuvos, trėmimo priežastimi įrašydavo paprasčiausius menkniekius, net ir posakius. Pavyzdžiui, Prano tėvo byloje radau įrašus, kad „jis savo šunis vadino partijos ir vyriausybės narių vardais“. Kai pradėjau klausinėti giminių, jie patvirtino, kad senelis iš tiesų keturkojus šaukė Leninu ir Stalinu. Byloje įrašytas jo atsakymas į klausimą, ar nebijo potvynio, mat gyveno ant Neries kranto. Senelis atsakęs: „Jei vanduo nuneš, tai dar pusė velnio, bet jei bolševikai...“ Jo aštrus liežuvis tapo viena iš priežasčių išrašyti „kelialapį“ į tremtį, iš kurios grįžo 1958-aisiais. K. Dovalga pasirašydavo esąs Ievos sūnus. Visada ir visur. Tik tada, kai 1954 metais mirė, Kulvos klebonas nurodė tėvavardį – Jurgis. Tai liko mūsų giminės mįslė“, –  sako Vytautas.

Stebina inžinieriaus Vytauto, jo pusbrolių didžiulis susidomėjimas gimine, o tuo pačiu ir XX a. tautos istorija. Spaudoje aptikęs P. Dovalgos pavardę, Vytautas negaišdamas kibo į paieškas. „Apėjau pažįstamus antikvarus, susirinkau originalius prieškario leidinius, nuotraukas straipsnius. Daugiausia jų radau „XX amžiaus“ leidinyje. Mirus vyriausiajam dėdei Kazimierui ir tetai Stanislovai, jų archyve aptikome visą krūvą fotografijų ir dokumentų. Mes, buvę tremtiniai, negalėjome turėti nuotraukų, išskyrus užfiksuotas tremties akimirkas. Iniciatyvos tvarkingai sudėlioti visas aukso vertės fotografijas į albumus ėmėsi mano žmona Birutė. Aš didžiausią dėmesį skyriau dėdės kūrybinio palikimo paieškoms. O gal dar kada nors pravers, gal rasime naujų žinių apie Čekoslovakijoje nužudytą Praną?“ – svarsto V. Davalga.

Atminimo erdvė

Su pašnekovu dairomės po Pabartonių kaime esančią P. Dovalgos tėviškę. Abipus įvažiavimo į sodybą dar tebeošia kadaise sodintų liepų alėja, pastatų – gyvenamojo namo, svirno, tvarto, pirties – vietoje nelikę nė pamatų. Vytautas, prisimindamas giminių pasakojimus, teigia, kad statiniai buvę mediniai, su šiaudiniais stogais. Dideliame kieme stovi vienas, dabar apmūrytas pastatas, kuriame šeimininkauja Dovalgų giminaičiai, prižiūrintys lysves braškių ir puoselėjantys kitokią veiklą. Čia pat, nusileidus nuo šlaito, teka Neris, kurioje, matyt, ne kartą  maudėsi Pranas, o jo mama sugebėjo valtele ištrūkti nuo tremties. Beje, upės vagos viduriu ėjo K. Dovalgos valdų riba.

Išsaugoti dokumentai patvirtina, kad šią sodybą Kazimieras nupirko iš joje gyvenusių šeimininkų. „Prieš pirkdamas šį ūkį, diedukas dirbo jame arba Čičinų dvare – į Kauną vežiojo parduoti pieną, sūrius, sviestą, grietinę. Tokiu būdu užsidirbo, susitaupė pinigų, nusipirko namus ant Neries kranto, įsikūrė ir visiškai puikiai prasigyveno“, – dalijasi mintimis Vytautas.

Jam tekę girdėti, kad Prano tėvas buvęs ganėtinai taupus, drausdavęs medines grindis plauti vandeniu, atseit, gali supūti, o reikia, kad „iki grabo lentos pakaktų“. Tuomet tik virtuvėje buvusi asla, kuriai pakakdavo šluotos šiukšlėms nubraukti.

Čia pat, šioje erdvėje, nacių sušaudytam dėdei atminti Vytautas įrengė atminimo kampelį, atspindintį Prano literatūrinę veiklą. „Tiesiog sumaniau įrengti kertelę anksti žuvusiam dėdei atminti. Iš nupjautos kriaušės sugalvojau padaryti savotišką medį, ant kurio išvardijau jo išverstų čekų klasikų kūrinių pavadinimus. Ilgai dairiausi po laukus, ieškodamas akmens, tinkamo atminimo įamžinimui. Pabartonių karjere aptikau net šešis riedulius, vienas jų man pasirodė tinkamiausiais. Atsivežiau į kiemą, o ant jo užrašiau tokį tekstą: „Šioje tremtinių sodyboje užaugo žurnalistas, vertėjas Pranas Ramutis, Gratus, savo akimis matęs ir aprašęs dienraštyje „XX amžius“ nacių fašizmo nusikaltimus. Sušaudytas Prahoje 1941 m. 11 mėn. 17 d.“ Šiek tiek pablukusios raidės, bet kasmet jas atnaujinu, kad išryškėtų tekstas“, – pasakoja Prano giminaitis.

Aikštelėje lankytojų laukia keli suolai, ant kurių prisėdus galima atsikvėpti ar medžių pavėsyje prisiliesti prie XX amžiaus pradžios istorinių įvykių, į savo sūkurį įsukusių ir nė trisdešimties neturintį Praną.

Neįmintos mįslės

Šiandien nebėra ko paklausti apie Prano išvykimą ir jo darbą Čekoslovakijoje. Vytautas apgailestauja, kad galbūt ką nors galėjo sužinoti iš sesers Stanislavos, kuri buvusi labai kalbi ir smagi moteris. „Studijuodamas Kaune, dažnai lankydavausi pas tetą Stasę, tada dirbusią parduotuvėje, pasikalbėdavome apie šį bei tą, bet nesusipratom nei aš, nei kiti giminės pasidomėti Prano gyvenimu. Teta mirė 1979-aisiais. Šiandien liudininkų, galinčių bent žodeliu prasitarti apie dėdės aktyvią veiklą, jau nebėra. Ką paklausi?“ – apmaudžiai kalba V. Davalga.

Nuo 1940-ųjų ryšiai su Pranu nutrūko visiškai – artimieji nebegaudavo nei laiškų, nei atvirlaiškių. Iki maždaug 1939-ųjų vaikinas kartais aplankydavo Pabartonius, pabendraudavo su giminėmis. Paskui suspengė tyla – jokios žinios ar kokios užuominos nebesulaukdavo ir jo mylimiausioji sesuo Stanislova. Grįžę iš tremties, Dovalgos ieškojo dingusio Prano, Stanislovos klausimai Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui liko be atsako, rezultato nedavė brolio Kazio pastangos ką nors sužinoti. Motina Ona iki pat mirties (1962 m.) tikėjosi, kad į duris pasibels jos prapuolęs sūnus. Tėvas nežinią išgyvendavo savyje slėpdamas skausmą, tačiau ne kartą yra išsakęs abejonę, kad Praną, dažnai aplankydavusį Lietuvą ir „kursavusį“ per kelių valstybių sienas, tokiu neramiu laikotarpiu galėjo pasieniečiai nušauti. „Per vėlai sužinojome apie jo sušaudymą Ruzynėje, per vėlai“, – linguoja galvą sūnėnas Vytautas.

V. Davalga iki dabar ieško atsakymo įklausimą, kodėl jo dėdė Pranas nuvyko į Čekoslovakiją, o ne kur nors kitur?

„Kaip jis atsidūrė Čekoslovakijoje, sunku pasakyti ir verčia svarstyti tam tikras jo išvykimo versijas. Neatmetu, kad jis turėjo reikalų su Lietuvos saugumu, ar mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Čekoslovakijoje. Tuo neramiu laikotarpiu reikėjo slapto agento, ryšininko, kuris galėtų pranešti apie tenai vykstančius įvykius. Taip galvoti verčia ir labai kuklūs artimųjų pasakojimai apie kartais tėviškėje pasirodydavusį Praną. Jei jis būtų buvęs tik paprastas, eilinis studentas, uždarbiaujantis spaudoje, šeimos nariai tikrai būtų daugiau žinoję. Vadinasi, dėdė saugumo sumetimais nieko nepasakojo apie savo užduotis svetur, nes jos buvo slaptos, – samprotauja sūnėnas. – Tik pagalvokite: Lietuvoje metė studijas net trijose aukštosiose mokyklose. Kodėl? Galbūt kažkas atkreipė dėmesį į aktyvų, perspektyvų ir gana gabų jaunuolį, užverbavo ir išsiuntė atlikti slaptą misiją užsienyje? Be to, net ir išvykęs į Čekoslovakiją, jis studijavo ne tik Prahoje, bet ir Bratislavoje, nežinia kokiais sumetimais gyveno Austrijoje, važinėjo į Vokietiją, net ir seserį buvo pasikvietęs. Jis turėjo Čekoslovakijos aukščiausios valdžios pasitikėjimą, atliko socialinę apklausą, vykdė nurodymus, kurių paprastam žurnalistui šalies valdžia tikrai nepatikėtų. Laiškai seseriai apie vis gerėjančius jo reikalus, visų kelionės dokumentų sutvarkymą taip pat rodo, kad dėdė buvo susijęs su Užsienio reikalų ministerija, gal dirbo kokį diplomatinį darbą, o gal net ėjo aukštesnes pareigas? Tokią versiją paliudija ir seserų Vokietaityčių iš Palangos išsiųstas atvirlaiškis Pranui Lietuvos pasiuntinybės Berlyne adresu.“

Paslapties šydas dengia ir jaunatviškus širdies jausmus. Vytauto nuomone, dėdė, dar mokydamasis Lietuvoje, visada buvo supamas merginų ir vaikinų draugijos, tai matyti iš turimų nuotraukų. Ne vienoje fotografijoje, atsiųstoje iš užsienio, Pranas įsiamžinęs su slovakų rašytoja Zuzka Dvoržakova-Šimonovičova, pasirinkusia Zuzkos Zguriškos pseudonimą. Vytauto pusbrolio motina pasakojo, kad Pranas ne vienerius metus yra gyvenęs šios moters namuose. Gal jis su ja artimai draugavo? O gal juos siejo vienodas istorinių įvykių vertinimas ir požiūris į literatūrą? Prisiminkime: „XX amžiaus“ laikraščiui jis prisistatydavo kaip stud. Br. Šimonavičius. Labai panašu į Zuzkos mergautinę pavardę Šimonovičova.

„Jo užrašų knygutėje galima aptikti padrikų sakinių, suprantamų tik jam vienam. Ant vienos  nuotraukos, kurioje įamžinta privačios ekskursijos akimirka, Prano ranka užrašyta: “... Vaizdelyje šalia manęs – Z. Kitoje pusėje – jos vyras ir dar dvi ponios, geros jų šeimos draugės.“ Kas toji Z.? Gal ta pati Zuzka?  Kyla minčių apie judviejų širdžių draugystę. Dar daugiau pamąstymų atsiranda, žiūrint į seseriai atsiųstą nuotrauką, kurioje matyti ir Zuzka, ir Pranas. Vėl įtarimų kelia užrašas: „Švenčiame mūsų vestuvių sukaktuves ir siunčiame nuoširdžiausius linkėjimus. Apsilankyk po 22 06 Žaliakalnyje. Bučiuoju. Zuzka, P.Dovalga...“ (kitų vardai neįskaitomi – I. N.). Ką reiškia „mūsų vestuves“? Niekas niekada nėra užsiminęs apie Prano draugę ar žmoną. Gal jis  apie savo šeiminį gyvenimą nėra pasakojęs? Nesinori tikėti, kad vyras pačiame jėgų žydėjime būtų gyvenęs kaip atsiskyrėlis. Taip negali būti. Bet daugiau, išskyrus Zuzkos vardą, užuominų apie moteris lyg ir neaptikome“, – mintija Vytautas.

Iš studento užrašų

Tarp artimųjų išsaugotų ar archyvuose surastų dokumentų yra ir dvi Prano užrašų knygelės. Jose gausu pavardžių, adresų, telefono numerių, lietuvių dainų tekstų. O vienas eilėraštis sukurtas, matyt, jau žinant apie artėjantį išvykimą iš Lietuvos, atskleidžia ne tik publicistinius, bet ir poetinius Prano sugebėjimus. Galima numanyti, kad jis skirtas draugei, kurią teks palikti:

Iš Reginos akių tai dangus, tai naktis,

Jų gelmė – amžina paslaptis,

Pasakyk, pasakyk, kas per galia – dvasia

Tavo žavinčios akyse?

Ir vėlei tavo liūdno veido

Neberegėsiu aš ilgai!

Likimas vėlei nebeleido

Kad slinktų mums išvien vargai.

Ar susitiksim? Dievas žino...

Ne vygė supa mus minkšta!

Ar maž svajonių nuslopino

Skaudi gyvenimo našta?..

Sudiev! Neverk!.. Lig kol alyvos

Žydės pavasarį baltai,

Ir kolei širdys plaks mums gyvos,

Manoji plaks vien tau tiktai...

Pr. D.

  1. 1933. II. 11 d.

Užrašuose dėmesį patraukia skyrelis „Mintys: 17 d. 17.00“: „Būki balčiausias kaip sniegas, skaisčiausias kaip ledas, vis tiek žmonės tave apkalbės“, „Sunku žmogui gyventi, jei jis neturi tylios, ramios ir jautrios širdies“, „Gražios kiekvieno žmogaus ašaros, kada jis verkia gryna kūdikio širdimi“ ir t. t. . Ant nedidelio formato lapelių konspektuodamas paskaitas, jaunas studentas pasižymėdavo svarbiausias mintis, atskiras frazes apibraukdamas, o beveik kiekvieną sakinį pradėdamas rašyti iš naujos eilutės.

Knygelėje, užpildytoje esant Čekoslovakijoje, mirgėte mirga užsiėmimų laikas, straipsnių leidiniui „Lietuvos studentas“ išsamus planas, įvairios čekiškos pavardės, paskaitų, užrašytų čekų ir lietuvių kalbomis, konspektai, spektaklių pavadinimai. Yra ir praleistų tuščių lapelių, o kartais ant jų matyti tik vienas sakinys, pavyzdžiui: „Ne limonado mums reikia, bet rasos“. Užrašuose ganėtinai daug skaičių, sutrumpinimų, kurių reikšmę žinojo tik pats autorius. Trumpi dramos žanrą menantys įrašai, tokie, kaip „III veiksme“, „Ir užbaigia: „Juk baisiai nepatogus“, minimas personažas Piratas, rodo galbūt Prano sumanytos pjesės užuominas. Galima tik spėlioti, ką reiškia toks oficialus įrašas:

„Ministerijoj.

Įvesti kooperatinė savigalba. Inteligentai visiškai nesirūpina visuomenės reikalais ir turtu. (Bendrovių bankrotas.)“

P. Dovalgos knygelės – ne dienoraštis, bet dalykiniai užrašai, skirti kasdienei jo veiklai, studijoms ir malonioms kūrybinėms akimirkoms.

Archyviniai dokumentai, kuriuos surado arba išsaugojo Prano artimieji, verti atskiro aptarimo, o gal ir viso leidinio, kuriame būtų galima išanalizuoti ir palyginti ano meto įstatymus su šiandienos gyvenimo reikalavimais bei taisyklėmis. Sužinotume labai daug įdomių dalykų apie tai, kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai – atsivertų puiki sodžiaus gyvenimo panorama.   

Pilietiška asmenybė

Likimas P. Dovalgai atseikėjo tik 30 gyvenimo metų. Bet ir to pakako, kad lietuvis iš Pabartonių viensėdžio taptų žinomas ne tiktai Lietuvoje, bet ir Europoje. Rašydamas straipsnius apie tuometę ekonominę, politinę, kultūrinę situaciją Čekoslovakijoje, Austrijoje, kitur, atskleisdamas nacistinės Vokietijos kėslus, jis pasirodė esąs pilietiška asmenybė. Studijos užsienyje neapsiribojo vien žinių troškimu ir siekiu įsigyti aukštąjį išsilavinimą bei tapti diplomuotu filosofu, jo žvilgsnis siekė daug toliau. P. Dovalga, įsiliedamas į antifašistinį judėjimą, nekėlė sau klausimo: kam man to reikia? Jis gyveno taip, kam jam liepė širdis, kaip kalbėjo protas, kaip diktavo pareigos jausmas.

Prasidėjus neramumams, daugelis lietuvių studentų, siekdami išvengti pavojų, pasirinko ramybę Lietuvoje ir dar 1938-aisiais pasitraukė iš Čekoslovakijos. Pranas liko toliau šalyje, kurioje vis giliau šaknis leido valstybės okupacija ir žiaurus režimas. Tokio apsisprendimo paslaptį mūsų kraštietis nusinešė į amžinybę. Jam rūpėjo šalies ateitis, jautė pareigą apie besiklostančius įvykius atsiųsti žinią savo gimtajam kraštui. P. Dovalga, veikdamas toli nuo Lietuvos, buvo savo šalies patriotas ir savo mintimis bei širdimi gyveno su ja. Neneigsime – lietuvis buvo idealistas. Bet galbūt tai ir turtino jo žurnalistinius gebėjimus, rūpinimąsi taikiai nusiteikusių valstybių ateitimi.

Prisiminkime jo aktyvumą Lietuvoje – jaunalietuvis, Šaulių sąjungos narys, drąsiai reiškiantis savo nuomonę agrariniais, švietimo, kultūros klausimais. Būdamas 21-erių, šaulių susirinkime skaitė paskaitą apie Rusijoje keliamas ir įgyvendinamas komunizmo idėjas, kurios santrauką aptinkame ir vienoje jo užrašų knygelėje. Tai galėjo padaryti tik unikalus individas, gerai suprantantis ir kūrybiškai vertinantis istorines sąlygas bei valdžios poziciją.

Ir vis tiktai ramybės neduoda klausimas: kokias užduotis vykdė jaunuolis Čekoslovakijoje? Pirmą kartą jo pavardė šmėstelėjo tik 1985-aisiais, kai viename čekų istorikų leidinyje paviešintos  nužudytųjų Ruzynės kareivinėse pavardės. Iki tol jo dingimą gaubė visiška tyla. Bet net ir po šios žinios Lietuvoje jo praeitimi niekas nesusidomėjo. Sūnėno Vytauto nuomone, tokį mūsų šalies atitinkamų institucijų  abejingumą nulėmė tai, kad Prano šeima ir artimieji patyrė tremtį – neatsirado drąsuolių, kurie tarybiniais laikais keltų į viešumą tremtinio sūnaus veiklą vardan šalies laisvės. Bet juk 30 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje! Ir per šiuos kelis dešimtmečius niekas iki P. A. Mikšos nedrįso prisiliesti prie šio žmogaus pavardės.

Širma nukrito, tačiau liko daug neatsakytų mįslių, į kurias atsakymus rasti žada didvyriškai žuvusio dėdės Prano sūnėnas Vytautas. „Yra archyvų, į kuriuos prisibelsime ir prikelsime tai, kas vis dar likę paslaptyje“, – akcentuoja sustoti neketinantis Vytautas.  

                                                          ------------- ***----------------

14

Nuotraukoje: Davalgų giminė ir svečiai Atminimo akmens atidengimo dieną  Pabartoniuose, 2015 05 31.

Ateinančių metų spalio mėnesį minėsime P. Dovalgos 110-ąsias gimimo metines, o lapkritį sukaks 80 metų nuo jo žūties. Pabartoniuose įrengtame Atminimo kampelyje atgims pasakojimai, prisiminimai apie jaunuolio drąsą ir pasiaukojimą vardan kiekvieno teisės gyventi laisvoje šalyje.

 15                                       

Per visą šį laikotarpį nenustojo augti žolė, nenutilo ošti sodybą supantys miškai, neužgeso Neries srovė, bet prireikė kelių dešimtmečių, kad galėtume savo širdimis prakalbinti mūsų tėvynainio Prano sielą. Tikiu – ji papasakos daugiau, negu žinojome iki šiol.

Atnaujinta Trečiadienis, 21 October 2020 09:01
Web Analytics