Jonavoje gyvenantis rajono poezijos klubo „Šaltinis“, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Mykolas Kručas, kovo mėnesį pasitikęs garbų 95-erių metų jubiliejų, išleido naują knygą „Visko po truputį“. Naujo leidinio pristatymo ir asmeninės sukakties paminėjimo šventę Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje surengė šaltiniečiai, senjorų klubas „Polėkis“, vadovaujamas Reginos Lukoševičienės, ir knygų šventovės bendruomenė.

„Kitokia“ kūryba

Sunku rasti žodžius, kurie charakterizuotų šį energingą, gyvybingą, turintį kūrybinių planų ateičiai, žmogų. Vertinant Jonavos krašto plotmėje, jis yra fenomenas, stebinantis jonaviečius naujais sumanymais, kuriuos puikiai įgyvendina ir paverčia realybe.

Jo septintoji knyga „Visko po truputį“  rodo autoriaus gebėjimą persiorientuoti į „kitokią“ kūrybą, proza parašytas pasakas paverčiant eiliuotais kūriniais. Kaip tai galėjo atsitikti? Kas paskatino garbaus amžiaus kūrėją imtis tokio sudėtingo darbo?

Renginio metu Mykolas buvos tiesus: tai jo proanūkiai „užvedė“ ant pasakų eiliavimo kelio. „Vieną pasaką sueiliavau, perskaičiau, o vaikams labai patiko, tai paprašė ir daugiau tokių kūrinių. Neliko kur dėtis, turėjau kurti. Matote, kas išėjo – tegul skaito, gėrisi, randa jiems patinkančius personažus“, – šmaikštaudamas aiškino jubiliatas.

Nemažai dėmesio knygoje skiriama legendoms apie akmenis. Kūrėjas, rinkdamas medžiagą, aplankė daug rajonų, savo akimis pamatė tuos  milžiniškus riedulius, o paskui, atsižvelgdamas į vietovių reljefą, geografinius ypatumus, sukūrė legendas. „Daug papasakojo garbaus amžiaus gyventojai, nemažai medžiagos ieškojau literatūroje, žinoma, ir pats esu kažką pridėjęs. Gal skaitytojui bus įdomu sužinoti, kaip viename ar kitame rajone  atsirado tie paslaptingi akmenys“, – susirinkusiesiems pasakojo knygos autorius.

Įamžinta istorija

Bene šmaikščiausiais naujame leidinyje derėtų laikyti M. Kručo proza pateiktus kadaise girdėtus pasakojimus ar jo paties sukurtas istorijas. Šis žodžio meistras yra respublikinio pasakorių konkurso laureatas, tad jo talentas ir gebėjimas pateikti klausytojams humoristinius pasakojimus, matyt, turėjo įtakos ir  kūrybiniams sumanymams. Senjorui ne kartą buvo patikėti įvairūs humoristiniai vaidmenys Miesto šventėse, jis sukūrė „Joškės monologą“, sceninius vaizdelius „Senbernio piršlybos“, „Linksmos kiaulystės“, kuriuose ir pats vaidino.

Daugelis pasakojimų parašyti Panevėžio tarme, tad nereikia stebėtis, kad pasitaiko tam kraštui būdingų tarmiškų žodžių. Knygos pabaigoje pateikiamas  jų paaiškinimas.  Eiliuotuose tekstuose pastebima, kad autorius, siekdamas eilučių galūnių sąskambio – rimo, nukrypsta nuo lietuvių kalbos kirčiavimo taisyklių ir kirčiuoja pagal buitinės kalbos tartį. Tokia pozicija priartina skaitytoją prie kasdienės kalbėsenos, kuria bendravo (ir bendrauja) lietuviai. 

Garbaus amžiaus sulaukęs senjoras savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilėraščių rinkinio „Saulėlydžiai prie Šventosios“ (2002), paskui mintis sudėliojo į poemas „Senas ąžuolas“, „Paliūnės sodžius“, eiliuotą leidinį „Pavasario želmenys“ („Lyrika su pašmaikštavimais“), parengė dokumentinę apybraižą „Giminės takais“ (2019), pareikalavusią penkerių metų intensyvaus darbo, atskleidusią autoriaus pagarbą ir meilę tėviškei, giminei bei gyvenime sutiktiems žmonėms. Paklaustas, kuri knyga jam yra brangiausia, kūrėjas nedvejodamas atsakė, jog tai „Giminės takais“.

„Rinkdamas dokumentinę medžiagą, aplankiau daugybę archyvų, prašiau giminaičių ir buvusių kaimynų pasidalyti prisiminimais. Svarbiausia tai, kad knyga primins plačią Kručų giminę, atvers vartus į buvusių kaimynų kiemus, įamžins istoriją, kurios niekas ir niekada nebus pajėgus ištrinti. Tokia buvo mano nuostata. Ir aš ją įgyvendinau“, – sakė M. Kručas.

Antroje vietoje jis įvardijo leidinį „Paliūnės sodžius“, kuriame vaizduojamas senovinis Lietuvos kaimas. „Net ir dabar atsiranda žmonių, kurie klausia, ar tik ne apie jų tėviškę aš rašau? Aiškinu, kad Paliūnė – tai mano gimtojo Mackonių kaimo prototipas. Bet žmonių atmintyje išlikę prisiminimai neleidžia pamiršti savo gimtųjų sodų, savos kamaros ar tų miškelių, kuriuose grybauta bei uogauta“, – mintijo knygų autorius.

„Ataskaita“ jonaviečiams

Ruošdamasis naujos knygos pristatymui, autorius teigė, kad tai būsianti jo gyvenimo „ataskaita“ jonaviečiams. Todėl demonstruojama vaizdinė medžiaga „papasakojo“ beveik visą senjoro biografiją – nuo aštuoniolikmečio jaunuolio iki aktyvaus LNRS, „Šaltinio“ ir „Polėkio“ klubų dalyvio.

Tądien bibliotekos skaitykla buvo perpildyta – atėjo ne tik jonaviečiai, bet ir atvyko svečių iš Kauno bei Prienų. Ne vienas klausytojas sužinojo, kad Mykolas, daugiau kaip dvidešimtmetį gyvenęs Upninkuose ir tik pernai įsikūręs Jonavoje, arčiau dukters, pats pasigamino savo butui baldus, o paskui susidomėjo kanklių gamyba – susirinkęs reikiamą informaciją apie jų gamybą, apsilankęs pas šiuos muzikos instrumentus gaminusius meistrus, išdrožė ir sukonstravo šešerias kankles, kurias  padovanojo Kauno muziejaus fondams. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleistame kataloge „Kanklės Lietuvos muziejuose“ įrašyta ir jonaviečio pavardė.

Lyrikas ir humoristas

Šventę pradėjo Vilius Plytnikas ir Vytautas Riaubiškiis ištrauka iš naujos kūrėjo knygos. Skaitovai, pasirinko eiliuotus pamąstymus „Mano fantazijos“, išryškinančius autoriaus charakterio bruožus – šmaikštų jo požiūrį į savaip gyvenimą keičiančias naujoves. „Moterims vaikų nereiks gimdyti,/ Juos iš ląstelių pradės daryti./ Nebus to skausmo, ilgų dejonių,/ Dainuodamos dainą lauks palikuonių./ Naktimis vyrai galės drunyti,/ Nereikės vargti, vaikų daryti“, rašo kūrėjas vienoje savo „fantazijoje“. Garsiais aplodismentai susirinkusieji palydėjo ir kitą šmaikštų ketureilį: „Gamtoje radus rojaus kampelį,/ Pavėsy slepias saldi porelė./ Nori, bet bijo pasimylėti –/ Skraidantys dronai gal nužiūrėti.“ 

Zita Riaubiškienė perskaitė eilėraštį „... ir pavasaris“, kuriame į gyvenimą autorius žvelgia per lyrikos prizmę. Čia jis stebi, kaip atgyja gamta, beržyne čiulba paukšteliai, palaukės ir miškų paklotė apsikloja mėlynų žibuoklių kilimais. „Kaip gražu! Gyventi miela.../ širdimi meldžiuos, dainuoju,/  Kad pavasarį dar vieną/ Viešpats man padovanojo“. Šis posmas, išspausdintas knygos „Visko po truputį“ viršelio atvarte yra svarbiausias Mykolo gyvenimo akcentas  – noras gyventi,  pasitikti auštantį rytą ir vėl sėsti prie tuščio popieriaus lapo, kuriame netrukus bus užrašyta būsimos knygos pirma eilutė.

V. Riaubiškis perskaitė legendą „Juozapavos akmuo“, pasakojančią apie Ukmergės rajone Veprių seniūnijoje dunksantį milžinišką riedulį, O V. Plytnikas, sukūrė smagią melodiją pagal M. Kručo humoristinį eilėraštį „Kermošius“.

Linkėjimų lietus

Gražią ir prasmingą padėką jubiliatui parašė Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis. Kadangi parlamentaras dalyvauti negalėjo, jo linkėjimus pagarsino padėjėja Audronė Bagdonavičienė. Daug gražių žodžių nuo rajono Savivaldybės vadovų ir administracijos perdavė Tarybos narė Vijolė Šadauskienė.

„Šaltinio“ klubui vadovaujanti Galina Plytnikienė dėkojo aktyviam kūrėjui už jo veiklumą, meilę gyvenimui, širdies šilumą, kurią jis sukaupia kas penkmetį pasirodančiuose savo leidiniuose.

Trečiojo amžiaus universiteto Teatro studijos dekanė Vitalija Kraučelienė į šventę atėjo lydima aktorių, kurie pastatė spektaklį pagal M. Kručo humoreską „Senbernio piršlybos“. Teatralai, įsijausdami į spektaklyje vaidinamus personažus, padovanojo kūrėjui po rožę.

Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė, atvykusi su bendruomenės nariais Danguole Vasiliauskiene ir Romualdu Pelecku, apgailestavo, kad „dėdė Mykolas“  (taip jis buvo vadinamas Upninkuose) persikraustė į Jonavą. „Mes visada lauksime Jūsų atvykstančio į Mykolinių šventę Upninkuose, nepamirškite to gražaus kampelio“, – kalbėjo L. Nekrošienė.

Linkėjimų glėbį atnešė Kurčiųjų draugijos atstovės Inga (Jonava), Jūratė (Prienai) ir Justina (Kaunas). Visos moterys džiaugėsi senjoro energija, aktyvumu ir draugiškumu. Kūrėją sveikino Jonavos rajono neįgaliųjų draugija, individualūs asmenys.

Sveikinimų seriją vainikavo senjorų klubo „Polėkis“ vadovė R. Lukoševičienė, linkėdama sveikatos, stiprybės ir naujų knygų. Sambūrio ansamblis M. Kručą pagerbė gražiomis dainomis, o koncertą baigė bendru visų susirinkusiųjų linkėjimu „Ilgiausių metų!”

Tardamas padėkos žodį, jubiliatas nedaugžodžiavo: „Ačiū už tokį šiltą dėmesį man. Džiaugiuosi, kad esame drauge. Jūsų linkėjimus stengsiuosi išpildyti. Dėkoju visiems.“

Irena BŪTĖNAITĖ