Praėjusių metų gruodžio 24-ąją Jonavos rajono poezijos klubą „Šaltinis“ sukrėtė kolegos, mokytojo, kūrėjo Albino Pavasario netektis. Šių metų vasario 20 dieną jam būtų sukakę 70-imt. Žinia buvo tokia netikėta, kad net ir dabar, praėjus keliems mėnesiams po Albino mirties, tebegyvename laukimu, tarsi jis būtų per ilgai užtrukęs tolimoje kelionėje. 

Šis žmogus dažnai užsimindavo apie artėjantį jubiliejinį Gimtadienį, ketindamas paminėti jį draugų apsuptyje. Tad klubo bendraminčiai, padedami Išėjusiojo šeimos narių, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje surengė prisiminimų vakarą „Laimingas aš...“, skirtą asmeninio Jubiliejaus nesulaukusiam sambūrio nariui.

Ekrane – gyvenimo akimirkos

Į prisiminimų vakarą susirinko gausus būrys žmonių, vienaip ar kitaip bendravusių su Išėjusiuoju. Renginys prasidėjo Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Styginių skyriaus vedėjos Virginijos Verikienės smuiko melodijomis, į kurias įsiliejo Vytauto Riaubiškio ir Viliaus Plytniko parengta literatūrinė kompozicija pagal Albino eiles. Montažo leitmotyvu nuskambėjo eilėraščio „Laimingas aš...“ posmai. Būtent šį eiliuotą kūrinį ir pats autorius įvardydavo kaip vienu labiausiai pasisekusių.   

O kai užsižiebė ekranas ir viena kitą pradėjo keisti nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje užfiksuotos A. Pavasario gyvenimo akimirkos, ne vieno atėjusiojo skruostus sudrėkino ašaros.

Štai Albinas su klubo bičiuliais skaito poeziją Užusaliuose, Šveicarijoje, Vyšnialaukyje, Čičinuose, šit, jis su Aloyzu Vaznaičiu deklamuoja eilėraščius Pakruojo sinagogoje, savo kūryba įprasmina Sausio 13-osios datą Jonavos kultūros centro Meno galerijoje. Čia jis – respublikinių poezijos ir muzikos  švenčių, kolegų knygų pristatymo vedėjas. Besikeičiančiuose vaizduose atsiveria jo pedagoginė veikla, bendravimas su auklėtiniais, kolegomis, vedamos treniruotės senjorams, kopimas į  kalnus. Regis, niekas nepasikeitė – Albinas šypsosi, kalba, deklamuoja savo eiles, vaikšto po tėviškės laukus, bendrauja su sodiečiais, palydi saulėlydį...

Per pusvalandį prabėgo visas jo Gyvenimas, o paskutiniame kadre pasigirdo Albino balsas: „Laimingas aš,/kad žemę šią išvydau/ ir kad keistai švelnumą jos jutau...“ Užgesus ekranui, susirinkusieji atsistojo ir ėmė ploti. Ilgai plojo, pagerbdami tą, kuris neberanda kelio sugrįžti... 

Šilti prisiminimai     

„Šaltinio“ klubo pirmininkė  Galina Plytnikienė sakė, kad Albiną teko pažinti neilgai, tačiau jis paliko malonių prisiminimų. „Kai perskaičiau savo pirmus eilėraščius, Albinas buvo tas žmogus, kuris teigiamai įvertino mano kūrybą, ir tai paskatino kurti toliau, ieškoti savęs poezijos kloduose. Bendraudama su juo, pastebėjau jo nuoširdumą ir, kas labai svarbu, tvirtą jo nuomonę. Esu dėkinga likimui, kad galėjau, nors ir neilgai, būti šalia jo. Esu tikra – šis žmogus visada bus mūsų širdyse ir prisiminimuose“, – kalbėjo pirmininkė.

Petras Zlatkus prisipažino netekęs geriausio savo draugo, su kuriuo bendravo kelis dešimtmečius – dažnai susitikdavo, aptardavo naujus eilėraščius, kartu keliaudavo į šventes įvairiuose Lietuvos kampeliuose

„Niekada nebebus taip, kaip buvome įpratę. Ir jo namuose kitaip girgždės durys, kitaip „kalbės“ daiktai, kuriuos lietė jo rankos. Betgi toks yra tas gyvenimo dėsnis... Mumyse visada išliks tas Albinas, kurį pažinojome“, – jausmingai kalbėjo Nijolė Smolina.    

Šiltais prisiminimais apie Išėjusįjį pasidalijo Aloyzas Vaznaitis, kiti poezijos sambūrio nariai, Seimo narys Eugenijus Sabutis, kuris dar taip neseniai spaudė ranką Jonavos krašto kūrėjui, įteikdamas jam Padėkos raštą už gilias kūrybines mintis, ilgametę pedagoginę ir politinę veiklą.

Pasidalyti prisiminimais atvažiavo buvusios pedagogo auklėtinės Miglė ir Rasa,  klasės draugas Arvydas Šikšnys, mintimis pasidalijo buvęs A. Pavasario kolega, Justino Vareikio progimnazijos kūno kultūros mokytojas Otas Graudinis.  „Mes abudu jau esame senjorai. Tačiau pasiskambindavome, susibėgdavome, pasėdėdavome, turėjome apie ką pasikalbėti. Ir temų nepritrūkdavome... Ar tai, kas įvyko, yra tiesa? Nesinori tikėti šia netikėta realybe...“ – teigė pedagogas. 

Sližių kaimo (Ukmergės r.) bendruomenės etnografinio ansamblio „Siemanys“, vadovė Stasė Novikienė pasakojo, kad Albinas buvo jų siela – skaitydavo eiles, parašė tekstą himnui, dalyvaudavo renginiuose ir buvo tarsi viso kolektyvo dalis. „Nuoširdžiai tikime, kad šiandien dainuojamos mūsų dainos pasieks Albino sielą – tebūna toks mūsų susitikimas“, – sakė S. Novikienė.

Maestro Edvardo Ratauto, kuris kadaise grojo Albino vestuvėse, muzikos grupė atliko tuos kūrinius, kurie atspindėjo renginio temą – skambėjo melodija „Be tavęs“, muzika iš kino filmo „Mano mielas, švelnus žvėris“, Reginos ir Jurgitos atliekama malda gyvenimui „Santa Marija“.

Rinktinė po mirties

Dar taip neseniai jis dalijosi mintimis apie naują poezijos rinkinį, tikėdamasis leidiniu nudžiuginti klubo narius, auklėtinius, draugus ir kolegas. Eilėraščius knygai rinko neskubėdamas, kartais mėnesiui ar net ir ilgesniam laikui atidėdamas šį darbą. Anot jo, iki gimtadienio laiko pakaks, tai skubėti nereikia. Deja, realybė, pasirodo, nebuvo jam palanki. Mat rinktinės turinį Albinas sudėliojo tada, kai iki Išėjimo buvo likę labai nedaug.

„Mano buvimas žemėje“ – tokį pavadinimą trečiajam leidiniui užrašė jis pats. „Mano buvimas nežemiškas –/ žemės laukuos augintas,/ jos keliuose brandintas,/ gal tik dabar prasideda...“ – tokį eiliuotą posmą randame paskutiniame rinktinės viršelyje, kur, be kita ko, kūrėjas prisipažįsta esąs „mokytojas iš pašaukimo, politikas iš reikalo, kūrėjas iš lemties“. Paskutinėmis gyvenimo valandomis sudarydamas eilėraščių leidinį, jis tikrai negalvojo, kad pačiam jo sklaidyti nebeteks. Šią rinktinę šeimos nariai išleido po poeto mirties. Simboliška tai, kad knygos viršelį puošia autoriaus pavardę atitinkantys žydinčios vyšnios šakos...

Be to, prieš kelerius metus A. Pavasaris tituluotas respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“, organizuojamo Vepriuose, laureatu. Albinas buvo visų poezijos švenčių gerbėjas ir dalyvis, mėgdavo bendrauti su kitų rajonų kūrėjais. Mirus Ukmergės krašto poetui, „Šaltinio“ klubo artimam draugui Vincui Lukšai, A. Pavasaris prisipažino, kad jam labai trūks šio bičiulio, kurį vadino savo Mokytoju.

O nuo šiol mums, šaltiniečiams, trūks aktyvaus, paslaugaus ir kūrybingo A. Pavasario, kelis dešimtmečius ėjusio klubo pirmininkės pavaduotojo pareigas, kurio pavardė sušildydavo susirinkusiuosius net ir žvarbiausią rudens ar žiemos dieną.

Klubas dėkoja visiems

Albino žmona Irena su sūnumi ir dukra daugeliui atėjusiųjų padovanojo po ką tiktai išleistą A. Pavasario eilėraščių rinktinę „Mano buvimas žemėje“, kurios  pirmasis puslapis paženklintas ne autoriaus autografu, bet jo asmeniniu antspaudu, išryškinančiu vardą ir pavardę.   

„Šaltinio“ klubas dėkoja visiems, kurie atėjo pasidalyti prisiminimais apie mus palikusį kolegą A. Pavasarį, – kalbėjusiems, grojusiems, dainavusiems. Tariame ačiū jo šeimai, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos darbuotojai Rimantei Tarasevičienei, sukomponavusiai vizualinę medžiagą, visai įstaigos bendruomenei už pagalbą, organizuojant renginį.

Irena BŪTĖNAITĖ

Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos nuotraukos.

------------------------------------------------------------------------------------ 

Albinas PAVASARIS

Malda

Baigiasi šventės

Baigiasi kančios

Regis telieka būtis

Miršta legendos

Laiką pralenkę

Tik neužgęsta viltis

Ji tarsi žvakė

Sielą gaivina

Kūnui smilties pasmerktam

Kad pakylėtų

Ten amžinybėj

Iki artumo kitam...

Pelenai           

Užpilkuos pelenai

mano karštą buvimą šioj žemėj

ir galbūt niekada negalėsiu

liepsna prasimušt

ar paguost šiluma

Iš dangaus ar gelmės pasisėmęs

tepajėgdamas šiltą ramybę sudrumst.

Gal buvau per dosnus

o galbūt vis jaučiuosi skolingas

kad tvirtumą akmens

ar ramybę melsvų debesų

tebenoriu dainuot.

Kad dar niekas

Ir niekur nedingo

Pelenų tik pilkumas užklojo

O aš tebesu...