Rugpjūčio pabaigoje Vyšnialaukio kaime (Upninkų sen.) surengta vasaros palydų šventė dar kartą patvirtino, kad šios bendruomenės vadovams ir nariams neįgyvendinamų idėjų nėra. Miško apsuptame, vos kelias sodybėles teturinčio sodžiaus aikštėje skambėjo muzika, kvepėjo kepama duona, garavo pagal vietos gyventojų receptą verdama sriuba, susirinkusieji džiaugėsi, radę progą pabendrauti ir praturtinti savo sielą kultūrinėmis vertybėmis.
Laisvės pojūtis
Antrą dešimtmetį besitęsiančią vasaros palydų tradiciją gerbia ir vertina ne tik aplinkinių kaimų, bet ir viso rajono žmonės. Daugelis prisipažino, kad kaimo aikštėje rengiama sueiga tapo atsisveikinimo su rugpjūčiu data.
„Tas, kuris Vyšnialaukio bendruomenės organizuojamoje šventėje pabuvo vieną kartą, kvietimų į būsimas nebereikia – pats neatsispirs pagundai dalyvauti ir kitose, nes tie suėjimai yra keistas stebuklas, gebantis pakylėti nuo realybės į visiškos laisvės pojūtį, kaip ligi šiol nesuvoktą pasaulį, kuriame meno mėgėjų dainuojamos melodijos susilieja su paukščių balsais ir medžių šnaresiu. Tai atgaiva, poilsis, nauji potyriai ir bendravimas“, – sakė Jonavoje gyvenanti moteris.
Ne tik pats renginys, bet ir kelionė važiuojantiesiems į Vyšnialaukį dvelkia paslaptimi. Šią vietovę neklysdamas gali pasiekti tik dažnas miško viduryje įsikūrusio kaimo lankytojas. Tačiau apdairūs šventės organizatoriai prie kiekvieno posūkio pastatė laikinas nuorodas su vyšniomis ir taip padėjo išvengti klaidžiojimų gūdaus miško keliukais.
Kaimo aikštėje
Įvažiavus pro medinius vartus, ant kurių iš toli matyti vietovės pavadinimas, galima pasidairyti po delno didumo kaimą, pasivaikščioti po kiemus, pakalbinti jų šeimininkus, pasiklausyti pasakojimų apie sodžiaus istoriją ir t. t.
Sklindant Romaldo Žilinsko saksofono garsams, atvykusieji būriavosi prie metalo gaminių ekspozicijos, kurioje savo kūrinius eksponavo Ramūnas Vaičaitis, įmonės „Kalviška liepsna“ skulptorius. Smalsuoliams autorius maloniai pristatydavo savo dirbinius, pasakodavo apie tai, kaip gimė vienas ar kitas sumanymas. Daugelio šventės dalyvių dėmesį patraukė didžiulis kūrinys su metalinėmis rožėmis. „Šį darbą skyriau Ukrainai. Prasidėjus karui, atidėjau visus darbus į šalį ir sumaniau padaryti kažką tokio, kas atspindėtų valstybę ištikusią tragediją. Tos metalinės rožės – tai tarsi padėka tiems, kurie aukoja ar paaukos gyvybę, kovodami už savo žemę ir žmones“, – kalbėjo menininkas.
Kiti dar kartą norėjo pamatyti Upninkėliuose gyvenančio Broniaus Sedlecko sukurtą ir po stiklu saugomą šio kaimo muliažą, tretieji skubėjo pasigėrėti į tekančio Lietavos upelio vandenį. O prie duonkepės tešlą minkė ir čia pat į krosnį šovė Oksana, Vyšnialaukio sriubą virė Virginija, vyriausiojo kulinaro pareigas ėjo čia gyvenančio Mindaugo Karalevičiaus sūnus Šarūnas.
Virsmo laikmetis
Tiek Vyšnialaukio bendruomenės pirmininkas Valdas Bagdonas, tiek ir šio sambūrio narė, renginio vedėja Gražina Grigaravičienė prisipažino, kad, kasmet ruošdamiesi šventei, pagalvoja apie tai, ar nevertėtų sustoti, nutraukti įsisenėjusią ir itin gyvybinga tapusią tradiciją. Bet taip padaryti nelengva. Juolab kai nuo pavasario šventės gerbėjai skambina ir teiraujasi, kada planuojamas susibūrimas Vyšnialaukyje.
„Tai ir einame pirmyn – rašome scenarijus, deriname kolektyvus. Mums patiems smagu, malonu ir tiems, kurie pas mus atvažiuoja. Svarbiausia juk džiaugtis šia diena, šia žaliuojančia Vyšnialaukio aplinka, kur traukia paslaptingi kaimo takai, kur nuo saulės kaitros saugo didingi lapuočiai. Čia vyrauja tokia gera aura – pasidalykime vasaros įspūdžiais, džiaukimės taikiu dangumi, palaikykime Ukrainos žmones ir palinkėkime Dievo palaimos jiems ginant savo šalį“, – paskelbdama šventės pradžią sakė G. Grigaravičienė.
V. Bagdonas neslėpė nuostabos, neseniai sužinojęs, kad Vyšnialaukio kaimo nėra Registrų centro sąrašuose. „Keliolika metų veikia kaimo bendruomenė, o, kaip paaiškėjo, mūsų kaimas net neįregistruotas. Buvau priblokštas, – pasakojo sambūrio pirmininkas, šį laikmetį įvardydamas „virsmu“. – Šiame virsme įsiklausykime vieni į kitus, pajuskime šokio ir dainos dvasią, visa savastimi suvokime tariamą žodį. Tegul žemei bus lengviau.“
Glėbys linkėjimų
Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis neslėpė pasididžiavimo Vyšnialaukio bendruomenės iniciatyvumu ir energija. Pasak parlamentaro, sunku rasti naujų žodžių linkėjimams išsakyti. Net ir nedidelėje erdvėje gyventojai moka prasmingai išnaudoti kiekvieną kertelę – kasmet, žiūrėk, „išdygsta tai scena , tai virtuvėlė, tai kitoks kaimui reikšmingas statinys“. „Tai pasidžiaukime žmonių geranoriškumu, veiklumu, linkiu ir ateityje gražių švenčių, garsinant šį jaukų ir nuošalų kampelį“, – kalbėjo LR Seimo narys.
Linkėjimams pritarė jo padėjėja Audronė Bagdonavičienė. O Jonavos savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė akcentavo, kad rugpjūčio pabaiga asocijuojasi su vasaros sezono uždarymu. „Vasara sugrįš, bet mūsų dienos, mūsų laikas ir mūsų patirtys bus kitokie. Nesvarbu, kad metai mus keičia, kad esame vis kitokie kiekviename metų laike, ši vietovė tegul lieka laukianti ir telkianti, ši graži tradicija tegul tęsiasi dešimtmečius, nepaisant to, ar mes dar būsime, ar mus pakeis kita karta“, – akcentavo vicemerė.
Rajono Savivaldybės Tarybos narė Marijona Širvelienė stebėjosi bendruomenės entuziazmu ir idėjomis keičiant ir puoselėjant aplinką. „Net sunku patikėti, kaip visą aplinką pakeitė gyventojų darbščios rankos ir mylinčios širdys. Dėkui visiems už darbštumą, grožį ir gėrį, kurių neužsidarote savo širdyse, bet dovanojate visiems mums“, – dėkojo politikė.
Jos kolegė Birutė Platkauskienė neslėpė – Vyšnialaukio tradicinė vasaros palydų šventė asmeniškai jai esanti pati ryškiausia, tarsi riba, už kurios prasideda nenuspėjamas ruduo. Tarybos narė, dėkodama iniciatoriams už gražią tradiciją kelių sodybų kaime, pabrėžė, kiek daug jėgų ir širdies reikia įdėti, organizuojant šventę. „Ačiū už tai, kad puoselėjate kaimiškas ištakas. Jūsų idėjos ir veikla visiems mums teikia daug džiugių akimirkų ir malonių prisiminimų. Tad džiaukimės tuo, ką turime šiandien“, – pasidalijo mintimis B. Platkauskienė.
Daug gražių žodžių Vyšnialaukio bendruomenei skyrė svečias iš Batėgalos, Šilų seniūnas Valeras Mikalauskas, politikė Vijolė Šadauskienė, Liepių bendruomenei vadovaujanti Neringa Kukarinienė, kiti svečiai. Kaip ir visose kitose šventėse savo kūrybą skaitė rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai Albinas Pavasaris ir Irena Nagulevičienė.
Dainų ir šokių pynė
„Džiaugiamės savo kaimo žmonėmis, kaimynais, kurių čia nėra daug, tačiau esame vieningi, įsiklausome į visų pasiūlymus ir idėjas. Visi šie žmonės kuria grožį ir draugystę darbštumu ir meile savo kampeliui. Dėkui Kristinai ir Borisui Morozovams, Irenai ir Mindaugui Karalevičiams, Vidai Miškinienei, Lolitai Nekrošienei, Upninkų bendruomenės pirmininkui Valerijonui Šemetai, kepėjams, kulinarams, menininkams, visokeriopai padėjusiems atsisveikinti su 2022-ųjų vasara“, – vienas kitą papildydami vardijo Gražina ir Valdas.
Tądien Vyšnialaukyje skambėjo moterų ansamblio „Barupėlė“, Žeimių daugiafunkcio centro kolektyvo „Žavesys“, „Aidijos“ dainininkių iš Bukonių kultūros centro dainos, nuotaiką kėlė Jonavos kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvas „Varūna“. Šventę baigė Vilimo ir Virginijos Verikų dueto „Banga“ koncertas. Anot V. Verikienės, „Vyšnialaukis – tai antros Rumšiškės, žmonių, ieškančių lietuvybės, meka“.
Etnografinio kaimo idėja
Irena Kuršatienė – išeivė iš Vyšnialaukio krašto. Jos atmintyje atgyja ano meto kaimas su prie atidarytų langų rymančiais gyventojais. „Tas sodybas ir dabar matau, prisimenu šeimininkų vardus, jų pasakojimus, norą bendrauti. Mes su seserimi į mokyklą turėdavome keliauti per mišką, kelias buvo netrumpas. Dabar būtų baugu ir, tiesą sakant, nesinorėtų, kad vaikams reikėtų per miškingą teritoriją tokį atstumą įveikti “, – prisiminė pašnekovė.
Jos nuomone, kaimas atgijo tada, kai gražius namus pasistatė Karalevičiai. Jie kviesdavo neaplenkti šio kampelio, užsukti, pasidairyti, pasikeisti nuomonėmis.
Lankydamasi viename Olandijos etnografiniame kaime, jonavietė pasigedo tokį statusą turinčios vietovės Jonavos rajone. „Tada į galvą šovė mintis, kad Vyšnialaukis turi nemažai kriterijų, kurie leistų svarstyti tokį klausimą. Čia dvelkia ramybe, kaimas nutolęs nuo miestų ir kitų gyvenamų vietų, jame puoselėjamos lietuviškos tradicijos. Primirštas kampelis sulauktų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio svečių dėmesio. Būtų smagiau ir gyventojams, ir jų giminėms. O Jonava galėtų didžiuotis nedidele etnografine vietove. Ateityje būtų galima nutiesti lieptą per Lietavos upelį, sumanyti taką į mėlynių ar bruknių lauką, rasti kitokių įdomių dalykų, susijusių su senove. Suprantu, kad klausimo neįmanoma išspręsti dabar, bet į šią idėją nederėtų numoti ranka“, – samprotavo buvusi Šilų seniūnė Irena.
Irena BŪTĖNAITĖ
