„Kasmetis Jonavos dailininkų parodos tikslas – pristatyti visuomenei menininkų kūrybą, papuošti Meno galeriją naujutėliais, šiltais, gal net šlapiais darbais. Džiugu, kad parodos salės erdvę kūrė skirtingų kartų menininkai, kurie savo entuziazmu įtraukia vis naujų veidų. 30 autorių, savaip reginčių pasaulį, atveria margą įvairių tematikų, įvairaus formato, įvairios stilistikos ir įvairaus meninio lygio vaizdų kaleidoskopą. Regis, kolektyvinės parodos labiausiai mėgstamos žiūrovų, kurie gali rasti darbų, tinkamų patiems išskirtiniams skoniams. Akį traukia menininkų idėjos, medžiagų formos ir spalvos, individualūs darbai tyliai ir trapiai kalba apie Lietuvos praeitį ir dabartį“, – sakė praėjusią savaitę parodą atidarydama Gitana Daugirdienė, Jonavos kultūros centro Meno galerijos dailininkė apipavidalintoja.
Savo darbus šiemet pristatė šie menininkai – Jūratė Jakubavičienė, Aidaras Merkevičius, Vytautas Butas, Violeta Švėgždaitė-Borsevskienė, Ingrida Šešovienė, Eugenijus Lugovojus, Vilija Kvieskaitė, Veslavas Talejūnas, Vytautas Stankevičius, Andrius Šukutis, Auksė Draugelienė, Vaidas Butas, Saulius Sabutis, Vladimiras Nikonovas, Danutė Linkevičienė, Gintarė Tiliūnaitė, Janina Celiešienė, Martyna Jančaitytė, Zita Guogienė, Birutė Gadišauskienė, Gediminas Švėgžda, Tomas Zabarauskas, Eitvydė Pranevičienė, Gintaras Rūkas, Inga Naujokienė, Artūras Rimkevičius, Andrius Knystautas, Edita Danielienė ir Feliksas Paulauskas.
Ši paroda yra viena ryškiausių ir ekspresyviausių jonaviečių parodų. Dinamiškos, spontaniškos, intelektualios dalyvių kūrybinės vizijos, kuriose dominuoja ryškus, netgi drastiškas koloritas ir energinga, gal šiek tiek agresyvi tapybinė gestikuliacija, iškelia parodą kaip unikalų kultūros renginį. Estetiniai menininkų išgyvenimai išties stebina savo įvairove: kai kurių dailininkų kūryboje tarpusavyje sąveikauja ekspresyvus abstrakcionizmas, kaligrafinė tašizmo metafizika, ironiškasis popartas ir siurrealizmo daugiasluoksniškumas, o kituose darbuose galima įžvelgti ir neoekspresionizmo bruožų. Kompozicijose iškyla žmonių ir augalų siluetai, atgimsta natiurmorto atspalviai, didžiulėse drobėse dangaus plokštumoje sustingęs saulės diskas veikia parodos lankytoją kaip jaukas, vedantis į pasaulį, nušviečiamą menininkų vidinių polėkių ir įkarščio šviesa.
Nors parodoje vengiama politinių arba ideologinių apibendrinimų, vis dėlto eksponatai pasižymi paskutinių madų ir naujausių idėjų besivaikančia formalia meno kalba. Imanentinė plastika, spalvų santykiai, potėpio galia, struktūrinė kompozicijos problematika jungia Jonavos dailininkų kūrinius kaip bendras požiūris ir veiksmai.
Šiemet vienu iš pagrindinių renginio akcentų parodoje tapo Andriaus Šukučio skulptūra „Žibinčius“. Nors šis darbas pareikalavo nemažai pastangų (kiekviena atskira skulptūros detalė –veidas, rankos, kepurė, drabužiai – buvo tobulinama ne vieną dieną), pasak A. Šukučio, noras sukurti skulptūrą buvo toks stiprus, kad jau uždaręs dirbtuvės duris ir palikęs nepabaigtą darbą, jis mintyse įsivaizduodavo, jog toliau prie kūrinio dirba. Andriaus teigimu, kūrybos kibirkštį įžiebė, žibinčių istorijos, kurios atskleidžiamos autoriaus baladėse. Skambant gitarai, klausytojai pravėrė dūminės kaimo gryčios duris, kurioje įžiebus ugnelę išryškėja įdomios mūsų protėvių gyvenimo ir buities detalės. O gal ir mūsų dabarties?
Skulptūra nulieta iš metalo ir skardos lakštų. Idėjos autorius ir skulptūros užsakovas – Virginijus Vizbaras. Jo mintis realizavo A. Šukutis, kuris ėmėsi ilgo, pusmetį trukusio darbo, kuris, regis, šiandieną traukia ir žavi ne vieną lankytoją. Skulptūra turi ir antrąją dalį, t. y. kojas, tačiau dėl savo aukščio kūrinys galerijoje netilpo, taigi eksponuojama tik viršutinė jo dalis. Visa skulptūra bus sumontuota ir pastatyta Jonavos senamiestyje.
Galima sakyti, kad Jonava dar niekada neturėjo tokio galingo meninio užtaiso, ašies, apie kurią suktųsi mintys ir jausmai, kūrinio, kuriuo būtų rekonstruojami protėvių buities, papročių, kultūros kontūrai, gamtos ritmu pagrįstas neišvengiamos laiko tėkmės ir gyvenimo dėsnių suvokimas. Žibinčiaus nešama šviesa apšvies ir rodys kelią visiems miestiečiams ir jų svečiams...
Svarbiausias šios skulptūros tikslas – įrodyti, kad menininkai pasižymi ne tik išradingumu, bet ir darbštumu, išmone, gyvenimo patirtimi ir priejauta rankų darbo kūriniams.
Tai kas gi tas žibinčius? Pasidomėjusi, labai nustebau, kad žibinčius, arba diedas, – tai įtaisas žibinamoms skaloms laikyti. Jis sudarytas iš trijų dalių – kojų, stovo (liemens) ir lūpelių. Žibinčiai būna dviejų tipų – reguliuojamo ir nereguliuojamo aukščio. Nereguliuojamo aukščio žibinčius – trinkelė, į kurią įtvirtinta kartelė ir viršuje iš skardos išlenkti laikikliai balanai, arba lūpelės. Reguliuojamo aukščio žibinčius – į kojas įtvirtintos dvi kartelės, sujungtos horizontalia su išpjovomis lentele, per kurios vidurį perkišama trečioji kartelė su išgręžtomis skylėmis. Mediniu kaišteliu fiksuojamas trečiosios kartelės aukštis.
Apie žibinčių daugiau sužinojau apsilankiusi Jonavos krašto muziejuje, kur saugomi pamiršti archeologiniai radiniai, leidžiantys pažinti senovės lietuvių turtingą leksiką: nelieka daikto – miršta ir žodis, kuriuo tas daiktas buvo vadinamas. Ko gero, šiandienos jaunimas negalėtų įsivaizduoti gyvenimo su žvakės šviesa. Tačiau prieš pusantro šimto metų gryčioje mažais aprūkusiais langeliais vakarojo mūsų proseneliai, tuomet populiariausias ir pigiausias būdas apšviesti patalpą buvo balana, o ją laikyti buvo namų karšinčiaus – diedo – pareiga. Senukui eiti žibintininko pareigas nebūdavo lengva, vis dėlto jo dalia palengvėjo, kai XIX a. viduryje buvo išrastas medinis įtaisas su metaliniu kabliu degančiam šakaliui laikyti. Tada diedelis privalėdavo tik pakeisti baigiančią degti balaną kita. Šį darbą puikiausiai galėdavo atlikti ir piemenukas, jei namuose senolio nebūdavo. Žibinčius, kaip ir kiekvienas įtaisas, laikui bėgant buvo tobulinamas, tad atsirado naujesnis jo variantas – žibinčius su žvake. Vėliau buvo naudojami nešiojamieji žibintai, iš kurių bene populiariausi buvo skardiniai žibintai su įpjovomis, pro kurias sklisdavo degančio lajaus arba žvakės šviesa. Šviesos šaltinis būdavo pigus ir paprastas, o skleidžiama šviesa – menka. Tačiau ir tokioje šviesoje virdavo darbų kupinas gyvenimas, o iš lūpų į lūpas keliaudavo sakmės, pasakos ir legendos.
Aš manau, kad kurdamas menininkas apmąsto visas kūrinio interpretavimo galimybes, tai yra užkoduota kūrinio struktūroje. Svarbiausia, kad tai būtų konkretu, nuoširdu, labai asmeniška patirtis, įvykis, giliai „užkabinantys“ reiškiniai. Ir toks sukurtas darbas taps meno „vinimi“.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ