„Dainuos visa Žemė. Skambės ežerai, upeliai, uolos. Griaudės žaibai ir trupės kardų plienas. Iš meilės snieguos pražys gražiausios gėlės. O per visą mano Žemę jus lydės paukščių balsai." Suomių komp. Jonas Sibelijus.

Tas pavasaris šiemet stebina - bunda, bunda ir niekaip visiškai nubusti negali.
Išeinu ryte į kiemą saulės spindulio pasigaut. Žvalgaus, klausaus mažųjų giesmininkų filharmonijos koncerto ir regiu iš tolo dangumi plaukiant juodų taškučių virtinę. Artėdami taškučiai virsta juodų šešėlių paukščiais. Ne bet kokiais – tauriosiomis gervėmis. Ilgi snapai, ilgos kojos. Skrido pro šalį, bet staiga pakeitė kryptį ir savo plačiais sparnais ėmė vasnoti tiesiai man virš galvos. Žiopsau užvertusi galvą, o per kūną vilnija giedra šilumos banga. Sparnuočiai gurgėdami tolo, tačiau dar ilgai „per mano Žemę lydėjo paukščių balsai."

Keliai ir žmonės
Grįžau iš Lokenėlių piliakalnio. Ten, kur Didžioji Motina Lokė, priglobusi savo vyresnįjį lokiuką nesulaukė grįžtant jaunėlio. Tačiau visos mamos ilgisi grįžtant savo vaikų, tad ir Didžioji Lokė su sūnumi pasiliko amžiams laukti. Ilgus šimtmečius begulint, galingi jos keteros šonai sužydo žibuoklių mėliu, pasipuošė alyviniais rūtenių pentinukais. O papėdė nugeltonavo vištapienių kilimu, lyg saulė skaisti...
Keliai jungia žmones ir tautas. Kitoje Lokenėlių piliakalnio pusėje vis dar ryškus senasis Ukmergės - Jonavos kelias. Iki 1835 m. juo plačiai naudojosi žmonės, kol buvo nutiestas naujas traktas Sankt Peterburgas–Varšuva.
Etnologas Libertas Klimka pasakoja, jog „tiesiamo kelio plotis buvo 6 sieksniai (arti 13 metrų), kad lengvai prasilenktų dvi karietos ar keleiviniai diližanai. Ilgis matuotas varstais; nuo Zarasų iki Kauno jų – 193 (205 km). Dar apie 100 km yra iki Suvalkų. Tai buvo kelias su kieta danga, ištiesintas, gerai nužvyruotas, apsaugotas nuo išplovimo giliais grioviais, pavėsiui apsodintas beržais. Kelias ėjo per Zarasus, Uteną, Ukmergę į Kauną. Antruoju etapu jis buvo pratęstas į Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių. Statyba kainavusi apie 6000 rublių vienam kilometrui. Todėl kelionės pašto traktu buvo apmokestintos, ir nepigiai – po 3 kapeikas už varstą.
Lietuvos teritorijoje palei traktą buvo pastatytos 25 pašto stotys. Jos būdavo pirmos ir antros klasės: vienose tik keičiami arkliai ir trumpai ilsimasi, gurkšnojant arbatą iš virdulio, kitose ir pietaujama, ir nakvojama. Laukiamajame kambaryje stovėdavo didelis laikrodis – diližanai važiuodavo pagal grafiką."
Tačiau grįžkime į žilą senovę, kai Lokenėlių piliakalnio papėdėje  vingiavusiu senuoju keliu, žmonės irgi arkliai keliavo. Tačiau jis nebuvo toks patogus, kaip vėliau nutiestas traktas. Senasis kelias ėjo papėde ir kilo gan stačiu šlaitu į piliakalnio viršų. Ir kaip tiems arkliams pavykdavo užtempti vežimą ar karietą, o ypač žiemos slidžiu metu, tai nesuprantama. Tačiau kelio žymė išliko iki šiandienos: juo vis dar kažkam prisireikia riedėti. O dabar, pavasarį, subjurusiu kelio viduriu, kažin kur iš kalno ištryškęs, smagiai alma žemyn upeliukas. Bėga nieko nebodamas ir drėkina papėdės pievas, kuriose taip pat smagiai vienas po kito į viršų stypsta jauni ąžuolaičiai...

Kur ūbauja pelėdos

„Išeik į mišką! Išeik naktį į mišką!“ – virpa balsas giliai manyje. Pastaruoju metu negaliu jo atsikratyti – juk pats pelėdų ūbavimo metas!..

Nurimus vėjui, giedros dienos vėlyvam vakare susiruošiu miškan. Nesvarbu ką išgirsiu, kad tik pelėdinių šeimos! Važiuoju atokiau miesto, Baltromiškių kaimo kryptimi – ten mašinų srauto nesigirdi ir nežybsi jokie pašaliniai žiburiai, išskyrus jaukius dangaus šviesuliukus. O tų žvaigždelių – gyvas galas! Sustoju vidur miško, užgesinu variklį, išlipu iš savo ratų ir užverčiu galvą viršun: o dangau! Kokia nuostabi artėjanti naktis! Belapiai medžiai iškėlę aukštyn nuogas šakas romiai meldžiasi žvaigždėtai galaktikai. Tyluma, tuštuma! Nei pelėdos, nei apuoko, nei pernykštės žolės šiugždėjimo...

Važiuoju toliau, link Šventosios upės. Galbūt ten, atviresnėj erdvėj koks nenuorama naktibalda sugiedos man naktinę lopšinę. Vieškelis veda vis žemyn, duobėtais keliais į tolokai nuo miesto nubėgusios sodų bendrijos pusę. Po namą – kiekvienam sklype, tačiau vakarojanti šviesa dega vos keliuose languose. Matyt nedaugelis trokšta atsiduoti nuošaliam užkampiui ne šiltuoju metų periodu. Siauru keleliu nusileidžiu prie Šventosios – vandens pašviesinta erdvė leidžia įžiūrėti medžių kontūrus. Taukšt! Atrodo, lyg srovėn koks briedis įvirto – garsas nakties tyloje sustiprėja dešimteriopai. O juk tai tik žuvis šoktelėjo įkvėpti gryno oro. Taukšt, taukš dar kartą! Žvelgiu į miško masyvą anapus upės – kur jūs, pelėdos? Žinau, jog miškas ten didelis, gūdus. Tačiau iš tolumos ataidi tik sarginio šuns lojimas. O čia, šiapus sodų? Juk galėtų kokia naminė pelėda pačirpinti man savo balseliu, arba mažasis apuokas šūktelti... Taigi abudu nevengia žmonių kaimynystės, mėgsta garsintis nebodami dvikojų gyvasties. Tačiau ne, nieko negirdėti. Tik žuvų pliaukšėjimas ir žvaigždės mirgančios danguje. Nusivylusi sėdu mašinon.

Grįžtu atgalios. Pakeliui dar užsuksiu poilsiavietėn, kur ne vienerius metus pavasariais veždavau savo atžalėles daboti mėlyno žibuoklės žiedo. Patinka man ta vieta – daug erdvės, miško kelelių sankryža. Iš vienos pusės nuostabus pusamžis beržynas: veria akį tiek žiemą, tiek vasarą. Priešais jį – griovys vandens. Tai miškininkų apsauga gaisro atveju, o kartu – vandens lašas už griovio esančiam medelynui. Kitoj sankryžos pusėj – miškas. Medynas įvairus, ir lapuočiai, ir spygliuočiai. Beržai stori, vos rankom apglėbiami, pušys – dangų remia. Medyne nuolat protamsiai, tačiau palei keliuką pavasariais smagiai purkštauja lazdynų žirginėliai. Ir storuliai skruzdėlynai gal penki puikuojasi pakeliui.

Poilsiavietė netoli pagrindinio kelio, ne daugiau kilometro. Dabar pro siaurėjančią kelelio galo proskyną žybčioja skubantys automobilių žiburėliai. Važiuoju mišku visas viltis sudėjusi į šį paskutinį tašką. Jei vėl nieko neišgirsiu, mausiu tiesiai namo – gana, pasiblaškiau porą valandų.

Tamsiu miško keleliu artėju link poilsiavietės, prie įstabios keturis kvartalus skiriančios miškų sankryžos. Vos tik išnyru į atvirą erdvę ir pamatau... Ką aš pamatau? Ogi poilsiavietės aikštelėje dega laužas! Nieko sau! Ne už kalnų vidurnaktis, paprastas darbo dienos vakaras, o čia laužas! Ir ne rusena, o pilnai dega stambūs nuodėguliai ir dar beržioko šmotas iki pusiau įkištas, kad ilgiau liepsnotų! Negi poilsiautojai naktinėja! Stabteliu, greitomis bandau įžvelgti... Žmones? Mašiną? Palapinę? Pati nežinau ką, nors kokius gyvasties pėdsakus. Ne, regis vis tik tuščia. Įsuku aikštelėn ir sustoju. Laužo šviesa temdo protą – argi įmanoma, kad kažkas pasibuvo ir paliko šalia miško ugniakurą? Kas per žmonės? Kas per mąstymas? Negi sunku buvo užtvatinti ugnį, juo labiau, kad vanduo šalia! Ištraukiu iš ugnies metro ilgumo beržo liemenį ir pražarstau ugniakurą – vis greičiau sudegs, o aš tuo tarpu stebėsiu kylančias dangun kibirkštis ir lauksiu pelėdų koncerto. Vakaras vėsokas, šildausi atsirėmusi berželin ir negaliu atsigrožėti mažyčiais dangaus šviesuliukais tarpu liaunų beržo šakų.

Ir staiga… U-u-u-uh u-u-u-uh! Nors tolokai, tačiau aiškiai girdžiu šaukiant. Pagaliau, mano viltys išgirstos, nusivylimas gęsta lyg kibirkštys ore! Jaučiu, kaip veide driekiasi šypsena. Ūkčiojimas artėja, pelėdukas skrenda artyn. Jokio garso, nė plunksnelės šnaresio! Žinau, kad pelėdos skrenda negirdimai, kitaip visas jų grobis kaipmat išsilakstytų. Paukštis artėja ir aukštoku, retkarčiais padrebinančiu balseliu ūkčioja– taip garsinasi naminė pelėda. Oooo... Mano misija įvykdyta, o pelėda nuskrido link keliu skubančių raudonų žibintų…

Žinoma, norėtųsi ir daugiau pelėdų rūšių išgirsti, tačiau kaip pirmą kartą po ilgos pertraukos, ir tiek užtenka. Gal kitą vakarą, kitoje vietoje vėl mėginsiu laimę.

Betgi ką reiškia klausytis vidinio balso? Tai reiškia – išgirsti, patikėti, išpildyti…

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ