Spaudos draudimo laikotarpis (1864–1904 m.) mums atrodo labai tolimas, bet jo užmiršti negalima. 40 metų okupantai bandė sunaikinti ir ištrinti iš žmonių atminties lietuvių kalbą, o paskui reikėjo įdėti daug pastangų, kad lietuviškas žodis sugrįžtų į gyvenimo kasdienybę – valdžios vyrai leistų įstatymas, lietuviai bendrautų gimtąja kalba. Tautinio atgimimo laikotarpiu bažnyčia taip pat turėjo didelę įtaką. Klebono autoritetas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis buvo pavyzdys ir siekiamybė pažinti tai, kas buvo uždrausta. Daugelis kunigų platino uždraustą spaudą tuo metu, kai nebuvo leidžiama rašyti ir skaityti lietuviškai. Jie geriausiai pažinojo savo parapijos žmones ir žinojo, kam paduoti draudžiamus leidinius, kas slapta moko ar studijuoja tokius raštus. Panaikinus draudimus, ir toliau klebonams teko raginti parapijiečius atsisakyti svetimų kalbų ir sugrįžti prie savo gimtosios kalbos.
Poteriavo dviem kalbomis
Per 40 spaudos draudimo metų jau buvo užaugusi nauja karta, kuri poterius kalbėjo lenkiškai. Tai galima laikyti savotišku protestu prieš rusinimą, nes okupantai norėjo, kad bažnyčios taptų cerkvėmis, o liaudis perimtų jų tikėjimą. Bažnyčių sulenkėjimas leido išsaugoti katalikybę, bet vėliau prireikė daug metų, kol jos tapo vėl grynai lietuviškos. Išmokę poteriauti lenkiškai, daugelis iki gyvenimo pabaigos nematė reikalo su Dievu šnekėti kita kalba, nors namuose bendravo lietuviškai. Net Šv. Mišios būdavo laikomos dviem kalbomis: vieną sekmadienį lenkiškai, kitą – lietuviškai. Žinoma, tai nulemdavo tautinė vietovės sudėtis.
Mūsų kraštų dvaruose daugiausiai šnekėjo lenkiškai, nes ir patys Jonavos miesto įkūrėjai Kosakovskiai buvo lenkai. Tokiuose lenkuojančiuose kraštuose kunigų kaita taip pat buvo įprastas reiškinys. Dvarininkai skųsdavosi, kad klebonas per dažnai ragina pereiti prie lietuvybės, tad valdžia, vengdama priekaištų, juos pakeisdavo. 1905–1910 m. Kulvos bažnyčioje teko dirbti ir žinomam lietuviškos spaudos platintojui, slaptų mokyklų mokytojui, klebonui Juliui Norkui-Narkevičiui.
Kelias į kunigystę
Julius Feliksas Pranciškus Narkevičius-Norkus gimė1865 m. gruodžio 3 d. Žarėnuose–Latveliuose, Šakynos parapijoje, Šiaulių r., dvarininkų Juliaus ir Celinos Liutikaitės šeimoje. 1866 m. tėvui gavus darbą Latvijoje, visi persikėlė į Mintaujos miestelį. Ten būsimas kunigas įgijo išsilavinimą: 1873–1877 m. mokėsi Mintaujos Dannenburgo paruošiamojoje gimnazijos mokykloje, po to iki 1885-ųjų – Mintaujos klasikinėje vokiškoje gimnazijoje. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Studijų metais priklausė įvairioms lietuvybę puoselėjančioms organizacijoms, Lietuvos mylėtojų draugijoje slapta padėjo platinti uždraustą spaudą.
Tęsti studijų buvo išsiųstas į Romos Gregorianumo universitetą, bet dėl sveikatos persikėlė į Šveicariją. Liucernos licėjuje baigęs dvimetį filosofijos kursą, buvo priimtas į Liucernos Tomo Akviniečio akademiją, tačiau grįžo į Kauną tęsti mokslų Žemaičių kunigų seminarijoje, kurią baigė 1890 m. 1890–1891 m. studijavo Rusijoje, Sankt Peterburgo dvasinėje akademinoje.
1892 m. liepos 5 J. Narkevičius-Norkus buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Raudondvario parapijos (Kauno r.) vikaru. Būdamas dvasininku, jis dirbo ir mokytoju vietos liaudies mokykloje.
Neramus laikotarpis
1893 m. perkeltas į Klaipėdos r. Vieveržėnų parapiją, kur taip pat nenutraukė pedagogo darbo. 1895 m. sielų ganytojas perkeliamas į Latviją – darbuojasi Alsungoje, o nuo 1896 m. gruodžio grįžta į Lietuvą – Telšių r., Tirkšliuose, paskiriamas altarista, 1900 m.– Raguvos parapijos kunigu filialistu. O 1905 m. spalio 8 d. pradeda eiti filialisto pareigas Jonavos r. Kulvos bažnyčioje, nuo 1910 m. gegužės 1 d. paskiriams kuratu Šventybrastyje (Kėdainių r.) vėliau – Apytalaukyje filialistu,
1913–1916 m. perkeliamas į Mažeikių r. Pievėnų bažnyčią kuratu, kunigu filialistu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916–1922 m. kunigas pasitraukė į Rusijos gilumą, tarnavo dvasininku Staroje Rusijoje, Aleksandrovske, Taganroge. Tame mieste iš Mintaujos buvo perkelta lietuvių moksleivių gimnazija, veikė lietuvių pabėgėlių draugijos, į kurias įsijungė ir Julius. Draugijos skyriai steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas (1917 m. ten buvo daugiau kaip 250 mokymo įstaigų, jose mokėsi apie 7000 )vaikų, kūrė amatų mokyklas, dirbtuves. Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius.
Baudos už tiesos siekį
1922-aisiais sugrįžęs į Lietuvą, J. Narkevičius-Norkus paskirtas Kretingos r. Mikoliškių bažnyčios kuratu, iki 1927-ųjų tarnavo Skuode, kur dirbo vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoju. 1927–1929 m. gyvenimas Skuode tapo paskutine parapija, kurioje jis mirė. Palaidotas Grustės kapinėse (Mažeikių r.).
Kaip liudija kunigo biografija, dėl savo veiklos jis dažnai buvo kilojamas iš vienos parapijos į kitą. Už draudžiamos spaudos platinimą ir lietuvybės puoselėjimą carinės Rusijos valdžios buvo ne kartą baustas įvairiomis nuobaudomis, kurių sąraše – ir piniginės baudos.
Kulvos bažnyčioje J. Narkevičius-Norkus tarnavo beveik penkerius metus. Šiandien negalime papasakoti apie jo nuopelnus mūsų kraštui, bet, žvelgdami į jo gyvenimo faktus, galime tvirtai teikti, jog jo viduje degė lietuvininko dvasia.
Dėl nuo ano meto skiriančio didelio laiko atstumo, negalime pakalbinti senolių, kurie jį pažinojo, bet galime didžiuotis, kad kurį laiką šis laisvės šauklys dirbo mūsų rajone. Tokių žmonių dėka turime Lietuvą, kurioje galime drąsiai reikšti savo mintis, žodžius, skaityti gimtąja kalba...
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
