Kasmet apie kovo 20–21 d. visuose Žemės rutulio kampeliuose, išskyrus poliarines sritis, dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Saulė keliaudama dangaus skliautu atsiduria pavasario lygiadienio taške – dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio) susikirtimo taške. Pavasario saulė tą dieną pateka tiksliai rytuose, tada 12 valandų keliauja dangumi ir nusileidžia tiksliai vakaruose. Visoje mūsų planetoje (išskyrus ašigalių sritis) lygiadienio metu diena ir naktis trunka po 12 valandų. Nuo šiol prasideda astronominis pavasaris. Po to Saulės kelias dangumi kils vis aukštyn iki vasaros saulėgrįžos – Rasos šventės.
Lygiadienis ir Velykos
Pavasario lygiadienis yra ypatingas laikotarpis, kai dienos ir nakties trukmė yra vienoda – tai senovinė, jau primiršta, tačiau vėl atgimstanti tradicija, lydima dainomis, gamtos žadinimo apeigomis bei tradicijomis. Senovės lietuvių baltų kultūroje, pavasario lygiadienis buvo svarbus laikotarpis, švenčiantis gamtos atgimimą, šviesos pergalę prieš tamsą ir atėjusį pavasario šventimą. Pavasario lygiadienis – labai svarbi senovės lietuvių baltų kultūros paveldo dalis.
Ši šventė susijusi su pavasariu, žalčiais ir vandeniu. Renginio vieta būdavo pasirinkta gamtos apsuptyje – miško, pievos ar upės pakrantėje, kad būtų galima pajusti ryšį su gamta, vandeniu – kaip gyvybės atgimimo simboliu.
Senovės lietuvių baltų kultūroje yra daug mitų ir legendų apie gyvūnus, kurie turėjo ypatingą reikšmę, o vienas iš jų yra žaltys. Žalčiai laikyti šventais gyvūnais, susijusiais su gamtos ir gyvybės ciklų simbolika. Remiantis senosiomis tradicijomis, žalčių žadinimas simboliškai būdavo laikomas gamtos atgimimo apeigos dalimi.
Manoma, kad kitados ši data sutapdavo su Didžiąja, arba Velykų, švente. Kad Velykos turėjusios nesikeičiančią datą, rodo ir toks paprotys: Velykų rytą, saulei tekant, reikia nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų, – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė tiksliai iš rytų pateka tik per lygiadienį! Vadinasi, abi šventės tikrai turėjo sutapti.
Pavasaris Lietuvoje neateina be tradicinių žemės budinimo apeigų. Nuo senų senovės čionykščiai žmonės stengėsi budinti gamtą ir išsijudinti iš žiemos stingulio patys. Tuo metu brinksta pumpurai, teka sula, skleidžiasi pirmieji žiedai. Kaime būdavo sakoma, kad nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.
Etnologai pasakoja, kad senoliai lygiadienio dieną aruoduose ranka pažarstydavę grūdus – tikėję, kad juos reikia pažadinti.
Dainos – pagal saulės ratą danguje
Gamtos mokslų daktaras ir etnologas Libertas Klimka dėsto, jog gamtoje per metus vyksta keturi tokie dideli virsmai: du lygiadieniai, pavasarį ir rudenį; vasarą – trumpiausios nakties, o žiemą – saulėgrįžos (ilgiausios nakties).
„Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia. Juk tos tradicijos išnyko, ištrintos iš kultūrinės atminties. Mūsų protėviai daug dainuodavo - ne bet ką dainavo. Dainuodavo tas dainas, kurios vienu ar kitu metų laiku buvo tinkamos, reikalingos. Ir darbus dirbo ir dainas dainavo pagal saulės ratą danguje.
Pavasario šventėse buvo pagerbiamas vanduo: žmonės lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi. Netgi labindavosi su vandeniu. Šaltinius mūsų protėviai puošdavo žilvičių šakelėmis, apkaišydavo kačiukais, berželiais”. Būdavo, skamba senovinės dainos žodžiai:
Pavasaris pavandenis,
Sėmė vanduo kalnus klonis.
Sėmė vanduo kalnus klonis,
Tik nesėmė vieno kalno.
Tik nesėmė vieno kalno,
Ant to kalno putinėlio.
Ant to kalno putinėlio.
Po putinu šaltinėlį.
Tam putine gegulė kukavo.
Visas šalis vesalino.
Visas šalis vesalino,
Mažus vaikus balavino.
„Prie to šaltinio žmonės pasilabina ir kyla ant piliakalnio, kur užkuria naują pavasario ugnį, nes pavasarį, per lygiadienį, bočiai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi. Tada tos ugnies senovėje parsinešdavo į namus ir toliau ją kūrendavo”, - pasakoja L. Klimka.
Mūsų protėviai nieko nedarydavo be reikalo; visos apeigos – pagrįstos, prasmingos, per tūkstančius metų prie mūsų gyvenimo būdo ir aplinkos priderintos.
Mergelės anksčiau per pavasario lygiadienį stengdavosi kuo aukščiau sūpuoklėse pakilti, kad jų lineliai ilgesni užaugtų. Dainuodavo Mergų sūpuoklines dainas:
Supkie meskie
Jūs, sasutės,
Jūs, sasu(tės),
Aukščiau aukščiau
Už medelių,
Už mede(lių),
Drūcau drūcau
Už ųžuolų,
Už ųžuo(lų).
Ųžalalia
Žali lapai,
Žali la(pai).
Žali lapai
Nubyrėjo,
Nubyrė(jo),
Per upelį
Nutekėjo,
Nutekė(jo).
Pasak, etnologo, metų ciklas panašus į kelionę, pusiaukelė čia – lygiadienyje, kuris svarbus ne tik Žemei, bet ir šviesos išsiilgusiam žmogui. „Pavasario lygiadienis yra žemės kūrinijos šventė, jos gyvastingumo galios pažadinimo metas. Baltai tikėjo, kad pavasarį po žiemos sąstingio Žemė Motina, prieš priimdama sėklą, turinti būti atidaryta griaustinio. Tada lietaus sudrėkinta, saulės sušildyta, visų žmonių paprašyta Žemyna Motinėlė pasipuoš nematytais žiedais.
Po nakties visada išauš rytas, o po žiemos visada ateis pavasaris, skelbiantis šviesos pergalę prieš tamsą, ir pavasaris ateis pas dainuojančius žmones.
Žiema gamtoje gali trukti ilgiau ar trumpiau, o bendruomenės, šalies gyvenime, kaip rodo mūsų istorija, ji gali tęstis ir ne vieną dešimtmetį ar net šimtmetį. Tačiau viskas ir gamtoje, ir žmonių gyvenime vyksta ratu. Ir po ilgai trukusios žiemos anksčiau ar vėliau vėl ima rastis daugiau šviesos, ima atgyti gamta ir savo gyvybės syvais maitinti visus alkstančius. Alkstančius bendrystės, šviesos, tiesos ir savasties. Dėl to ir traukiančius prie alkų. Norinčius pasisemti jėgų iš praeities taip, kaip medžiai semiasi jėgų iš savo šaknų. Norinčius, kad ugnies šviesa per žiemą susikaupusias „tamsumas prašalintų“ ir norinčius įsikvėpti nauja ugnimi.
Tokie sambūriai sutvirtina ryšį tarp žmonių, susieja juos su gimtąja žeme, su protėvių galiomis, su tautos dvasine patirtimi. Jeigu norime kaip žmonės ir kaip valstybė būti stiprūs, atsparūs ir gajūs, turime remtis tais dvasiniais turtais, kuriuos turėjome ir kurie buvo mūsų savastimi tada, kai kaip tauta ir kaip valstybė buvome tvirti ir tvirčiausi, gyvybingi ir gyvybingiausi. Klausimas, kada tai bus suprasta ir imama įgyvendinti valstybės lygmeniu, bet tai jau kitas – politinės, valstybinės valios reikalas.
Gali iškilti mintis, gali kas nors paprieštarauti, kad tai, kas kadaise buvo – jau pražuvo. Kad tai jau seni, praėję laikai, kad kas jau tapę istorija, istorija ir gali telikti. Tačiau…
Pabuskime iš žiemos miego. Domėkimės, susižinokime, kas buvome ir kas esame. Ne globalumas mus išgelbės, o tapatybės susižinojimas. Ta pati tapatybė. Tapati tapatybė. Lieta sulieta tapatybė”, - būties esmę perteikia etnologas L. Klimka.
Sugrįžusios Pempės diena
Kitados žemdirbių kultūros kraštuose buvo priimta ir visus kalendorinius metus nuo pavasario skaičiuoti. Betgi senovėje neturėta nei tikslių laikrodžių, nei astronominių prietaisų. Tik iš paprasčiausių stebėjimų, tarkime, sulaukus saulės tekos tiksliai rytuose, o laidos – tiksliai vakaruose, būdavo skelbiama žinia, kad pavasaris jau atėjo. Pasitikti jį, be abejo, reikėjo džiugiomis apeigomis. Gal tokių ritualų atminties kažkiek yra užsilikę kovo 19-sios, mūsų tradiciniame kalendoriuje įsitvirtinusios kaip Pempės dienos, papročiuose bei tikėjimuose. Iš laukų, pabalių ataidi pempės, dar ir knyve vadinamo paukštelio balsas, po žiemos sveikinantis žemdirbius – „gyvi, gyvi!“
Nesunku ją atpažinti ir iš charakteringo skrydžio, ir iš gražaus kuodelio, suteikiančio išdidžią išvaizdą. Kaip patarlė sako: „Pempelė tuo ir bagota, kad jos galvelė kuoduota“. Patinka kaimo žmonėms pempė tuo, kad gyvena netoliese, ir dar savo bendruomeniškumu. Jos – vieningos ir narsios; plėšikę varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Patarlėse vėlgi girdim: „Klykia kaip pempė ant dirvono“, „Gena kaip pempė nuo savo lizdo“, „Margas kaip pempės kiaušinis“.
Kaimo merginos tądien tvarkydavo savo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, išpurendavo žemę, keisdavosi žolynų sėklomis. Tik štai verpti šią dieną nevalia; subardavo senieji, sakydami, kad nuo to „baroniukams galva kvaista“. O iš tiesų – tai jau audimui metas, kraičio skrynias reikia pildyti. Papročių visuma rodo, kad Pempės diena – prosenoviškos merginų šventės aidai. Ir beveik aišku, kad kitados šios šventės mitinė globėja buvo linų dievybė.
Mitologai mano, kad ir senojoje baltų religijoje, kaip ir kitose pasaulio religijoje, būta augmenijos dievybės, kasmet mirštančios ir vėl pavasarį atgyjančios. Taip būdavo paaiškinama gamtos sezonų kaitos priežastis.
Istoriniai šaltiniai
Senovės lietuviai pavasarį sutikdavo taip pat pasidairydami į dangaus reiškinius ir atlikdami tam tikras apeigas. Apie tai žinome tiek, kiek užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus trečiam tais metais jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų – sveikatos ir derliaus.
Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymėjo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Laimėtojai ilgai didžiuodavosi šia pergale. Tos raitelių varžytuvės primena karingų genčių prosenoviškus papročius. Beje, šios dienos vakaras –tretysis trečiojo jauno mėnulio.
Kovo 20-oji - Žemės diena
Lietuva nuo seno agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis ir didžiausias jos turtas. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia...
Patarlės, priežodžiai sako: „ Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“... Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ paskirti net dvidešimt devyni puslapiai.
Senovės lietuviai kitados turėjo savuosius mitinius žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Šios Žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir net užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Švč. Dievo Motinai.
O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. parašytoje „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų poros – Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei šeimos šventes.
Daugelyje šalių prie jų parlamentų kovo 20 –ąją keliama Žemės vėliava. Nes pavasario lygiadienis kartu yra ir tarptautinė Žemės diena, įvesta UNESCO organizacijos raginimu, primenant, kad žmonijos gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, o Žemės gamtos resursus - nuo beatodairiško naudojimo. Pavasarį gamtai padarytos žaizdos yra ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Tad pats tas metas pasirūpinti savąją gamtine aplinka; mūsų kraštas bus dar mielesnis...
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
