Galinos ir Viliaus Plytnikų šeimą globoja ne tik meilės deivė Venera, bet ir kelios meno mūzos. Todėl vakarais Bartonių kaime esančioje sodyboje suskamba gitaros akordai, į naktį išsiveržia poezijos posmai, o dienomis prabyla šeimininko vyriškomis rankomis sukurtos akmeninės ir medinės skulptūros. Anot sutuoktinių, tai esąs veiklus gyvenimas, dovanojantis tiek, kiek pats žmogus jam gali atiduoti. Tad ir stengiasi abudu kasdienybei suteikti tokią pilnatvę, kurioje nepristigtų vietos buičiai, kūrybai, visuomeninei veiklai ir beveik keturiasdešimtmetį juos lydinčiai meilei.
Iš pirmo žvilgsnio
Neretai tenka girdėti, kad pats žmogus yra savo laimės kalvis. Vieni tuo tiki, kiti abejodami palinguoja galvą, nes kitąsyk pasirinktą kelią pakoreguoja nuo asmens nepriklausančios aplinkybės. Tad reikia ieškoti kompromisų ir su aplinka, ir su pačiu savimi.
Viliaus ir Galinos gyvenime būta įvairių sudėtingų, gal net skausmingų slenksčių, kuriuos peržengiant reikėjo priimti teisingus sprendimus. Šiandien, turėdami netrumpą šeiminio gyvenimo patirtį, abu mano, kad susidoroti su sunkumais padėjo pasiryžimas ir noras būti šalia mylimo žmogaus.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Vilius, atitinkamų Lietuvos institucijų siuntimu, studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje Priešgaisrinės ir saugumo technikos mokykloje, vėliau tapusioje universitetu, paraleliai krimto skulptūros pradmenis. Leningradietė Galina, pasirinkusi tiksliųjų mokslų sritį, žinių sėmėsi Finansų ir Ekonomikos universitete. Jau tuomet abudu aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje – lankydavosi kultūros renginiuose, klubuose, kur neretai nuskambėdavo ir jų solinės dainos.
Galinos dėmesį patraukė aukštas, šviesus, gražų balsą turintis jaunuolis. Moteris prisipažįsta – jaunystėje buvusi ganėtinai kukli, bet labai išranki mergina, kuri vaikinų reiškiamas simpatijas nuleisdavo juokais ir atmesdavo. Bet Vilius buvo kažkuo ypatingas, kitoks, nei kiti jo bendraamžiai. Ne kartą teko girdėti jo atliekamas dainas, deklamuojamas eiles, pasisakymus įvairiomis temomis, gebėjimą išreikšti savo nuomonę, diskutuoti.
Ir atsitiko taip, kad lietuviui į akį krito ta pati gražiai dainuojanti studentė. Kažkokia vidinė jėga traukė prie nepažįstamosios, norėjosi ją pakalbinti, apkabinti, priglausti prie savęs. Ir Vilius pakluso širdies balsui. O kai abu susipažino, tą pačią akimirką pajuto, kad jie vienas kitam skirti. Tai įvyko 1986-aisiais.
„Vilius buvo labai romantiškas. Būdavo, dainuoja ar skaito savo eiles, dažniausiai lietuvių kalba, skamba taip gražiai, klausausi jų, bet nesuprantu nė vieno žodžio... Tik tiek, ką kalba jo deginantis žvilgsnis... Tai buvo meilė, kuriai atsispirti negalėjau, – po metų, spiginant 1987-ųjų sausio šalčiui, abu atvykome į Lietuvą“, – prisimena ji.
Noras kalbėti lietuviškai
Sankt Peterburgas – Galinos tėviškė. Ten gyveno jos seneliai, tame mieste savo lizdą buvo susukę ir tėvai. Antrojo pasaulinio karo metais leningradiečiai, tarp kurių buvo ir Galinos mama, patyrė žiaurų ir tragišką blokados laikmetį. Atsisveikinti su artimaisiais ir išvažiuoti į tolimą kraštą nebuvo taip paprasta. „Bet mane užplūdęs noras gyventi su mylimu žmogumi, būti šalia jo, įveikė visas kitas abejones. Antra vertus, tuomet žinojome vieną Tarybų Sąjungą, kurios sudėtyje buvo ir mano gimtasis milijonus gyventojų turintis miestas, ir Lietuva. Tuomet maniau, kad toji TSRS yra kaip viena šalis, taigi į Lietuvą važiavau tarsi į savo namus, kur gyvena tokie pat žmonės. Manęs negąsdino svetima kalba. Nė minties neturėjau, kad neišmoksiu kalbėti lietuviškai. Prisimenu Viliaus dėdės žodžius: „Kai suprasi, ką lietuviškai dainuoja, tada ir kalbą mokėsi“, – prisiminimais dalijasi Galina.
Atvykę į Lietuvą, Plytnikai apsigyveno Kaune. Patekusi į naują aplinką, moteris pradėjo domėtis lietuvių papročiais, vis drąsiau plėtė pažintis su šalia gyvenančiais žmonėmis. Kartais užklupusį liūdesį dėl toli likusių artimųjų išsklaidydavo dažnos kelionės į Sankt Peterburgą. „Tiek to kelio: viena naktis traukiniu – ir mes jau vietoje. Tad turėdami laisvą savaitgalį dardėdavom pas mano giminaičius ir draugus. Mūsų dukrelė pirmą kartą Sankt Peterburgą aplankė, kai teturėjo vos pusę metų. Paskui buvome ir tėtį atsivežę pas mus“, – pasakoja G. Plytnikienė.
Pašnekovė akcentuoja, kad lietuviškai kalbėti išmoko bendraudama su žmonėmis. Ji įsigijo vadovėlį, mokydavosi taip, kaip mokykloje ruošiami vaikai – nuo vaikiškų eilėraštukų, dainelių iki sudėtingesnių dalykų – sakinių sudėliojimo, kirčiavimo ir t. t. „Kiekvieną dieną savo išmoktas pamokėles parodydavau Viliui, jis tikrindavo, taisydavo, visaip man padėdavo. Sunkiausia buvo tada, kai pradėjau dirbti Panemunės butų ūkyje vyriausios buhalterės pavaduotoja. Va, tada susidūriau su dideliais iššūkiais! Reikėjo ir skaityti, ir aktus rašyti, ir kitokius dokumentus pildyti. Juk kompiuterių tuo metu dar nebuvo. Tai pirmiausiai pasirašydavau rusiškai, paskui versdavau į lietuvių kalbą. Vilius tikrindavo, taisydavo klaidas ir stilistiką. Išmokau ir išlaikiau lietuvių kalbos valstybinį egzaminą aukščiausiajai kategorijai“, – tęsia pasakojimą moteris.
Galina sako esanti imli užsienio kalboms, tad jai nesudėtinga išmokti ne tik lietuvių, bet ir kitų valstybių kalbas. Norėdama išplėsti savo pasaulėžiūrą, ji baigė specializuotą italų ir prancūzų kalbų mokyklą. Su kai kuriais bendramoksliais, gyvenančiais užsienyje, ryšiai nenutrūko iki šiol.
„Lietuva man – savas ir mylimas kraštas, nors tai nėra mano gimtinė. Žmonės – didžiausias pasaulio turtas ir didžiausia paslaptis. Lietuviai – didinga tauta, turinti turtingą istorinę patirtį, savitą kultūrą, papročius. Įsitikinau, kad šioje šalyje gyvena nuoširdūs ir geri žmonės, gal kiek uždari, bet svetingi ir, esant reikalui, linkę padėti, – savo pažiūras dėsto Galina. – Jeigu čia gyvenu, tai ir turiu jausti šalį taip, kaip ją jaučia mano mylimas žmogus, privalau Lietuvą gerbti ir mylėti tokia meile, kurios jai reikia. Tiesiog tai matau ir jaučiu. Nesuprantu tokių žmonių, kurie, daug metų gyvendami šioje nuostabioje šalyje, nesimoko kalbėti lietuviškai, nesidomi šalies kultūra, nesuvokia, kas vyksta aplink juos, nebendrauja su žmonėmis ar nemyli vaikų. Toks gyvenimas praranda prasmę.“
Aktyvus gyvenimo būdas
Pirmąjį savo eilėraštį ji, įkvėpta filmo apie Leningrado blokadą, Galina parašė mokydamasi ketvirtoje klasėje. Tai buvo liūdnas ir itin jausmingas eiliuotas kūrinys. Mama, džiaugdamasi savo dukra, nunešė jį mokytojai, kuri perskaitė visiems mokiniams ir pagyrė. Negana to, pedagogė paragino mažą mergaitę neatsisakyti kūrybos, bet ir toliau dėlioti sakinius, rimuoti ir, kas žino, galbūt kopti į poezijos aukštumas.
Būdama paauglė, mergina kūrė eilėraščius, skaitė rusų ir užsienio poetų kūrybą, domėjosi pasaulio literatūra. Apsigyvenusi Lietuvoje ir išmokusi lietuvių kalbą, apie porą dešimtmečių ji nedrįso kurti eiliuotų lietuviškų tekstų. Postūmiu tapo vieno pažįstamo žmogaus, nesukūrusio nė vienos eilutės, atsainus požiūris į poeziją. Anot jo, pakanka imti rašiklį ir sėsti prie stalo. „Tiesą sakant, gal įsižeidžiau, o gal supykau. Tai ėmiau ir sukūriau eilėraštį jo pasiūlyta tema. O jis, tas poezijos „žinovas“, iki šiol neparašė nė vieno posmelio...“, – juokiasi ji.
Po pasisekusio bandymo, moteris įsidrąsino versti vaikiškus eilėraščius anūkėlei, paskui ėmėsi žinomų rusų poetų vertimų, vis dažniau savo mintis išdėliodavo eiliuotai.
„Jeigu ne Vilius, matyt, tų eilėraščių ir nebūtų. Jis mane privertė pasitikėti savimi, savo gabumais, aiškino apie eilėdarą, padėdavo surasti tinkamą žodį, pagerinantį rimą. Dabar jis yra pirmas mano sukurtų eilių klausytojas ir vertintojas“, – nusišypso kūrėja.
Vilius kurti eilėraščius pradėjo mokydamasis mokykloje. Mūza jį lanko ir dabar, bet, būdamas kuklus, daug metų neviešino savo kūrybos. Jo vyriški tekstai verti dėmesio, o temos dažniausiai pagrįstos gyvenimiškais pastebėjimais, patirties detalėmis. „Rašau tada, kai ateina įkvėpimas, kai mintys gali tiesiog išsilieti ant popieriaus. Kurti man patinka, bet to nelaikau kasdienybe – laukiu tinkamo momento, jausmų ar minčių antplūdžio“, – juokiasi Vilius, pastaraisiais metais palinkęs į dainuojamąją poeziją. – Renkuosi ir vietos kūrėjų, ir Lietuvos poetų eiles. Labai patinka Pauliaus Širvio poezija, tai kelias dainas esu sukūręs šio aukštaičio tekstais.“
Vilius savo muzikiniu instrumentu pasirinko gitarą, mat groti ja išmoko dar vaikystėje. Galina skambinti gitara pradėjo būdama subrendusi mergina. Užtat dabar dažnai suskamba abiejų duetas, o klausytojų širdis suvirpina jautrios sutuoktinių dainos.
Šeimos galva jau seniai lanko Šveicarijos kultūros namų kapelą „Varpena“ ir folkloro ansamblį „Jendrelė“, o jo žmona nuo praėjusių metų vadovauja rajono poezijos klubui „Šaltinis“. Energingi sodiečiai randa laiko veiklai ir Šveicarijos klubo „Prie kavos“ veikloje. Abudu vienu balsu sutaria: gera jausti, kad esi kažkam reikalingas ir gali duoti moralinės naudos kitiems. „Mes manome, kad reikia gyventi prasmingai, nes laikas labai greit bėga, visi senstame. Tad kol dar yra galimybė, nesėdime užsidarę namuose – visur dalyvaujame, dainuojame, deklamuojame, rašome scenarijus, deriname muzikines scenas ir patys tuo džiaugiamės“, – mintija Plytnikai.
„Praeityje visko pasitaikė, neslydo taip, kaip sviestu patepus. Juk įsilieti į svetimos šalies gyvenimą labai sudėtinga. Sunkiausia būdavo išgyventi vienišumo jausmą. Neslėpsiu: buvo ir ašarų, ir graudžių akimirkų, bet suprasdavau, kad kelias atgal būtų dar sunkesnis, o gal net ir nepakeliamas. Tokiais momentais ieškodavau tvirto peties šalia. Ir visada rasdavau. Dėkoju Viliui už supratimą, už jo plačią širdį, paguodą, palaikymą ir meilę. Džiaugiuosi, kad likimas man jį skyrė“, – nusišypso UAB „A grupė“ finansininkė Galina, Jonavos kraštą pavadindama „antra savo tėviške“.
Irena BŪTĖNAITĖ
