Kadaise patikėjęs lietuviško žodžio skambesiu ir galia, tuo iš kažkur atklystančiu ir juodu ant balto užrašytu dailiu sakiniu, Vytautas Ilonis tarnauja jam iki šiolei. Panašiai su medžio drožyba. Pajutęs rankose vėjų nublokštą, dar gyvą liepos ar pušies nuolaužą, pasitelkia savo išmonę, kad tą medgalį paverstų grakščiu šaukštu, mentele, ornamentuota druskine ar rankšluostine ir pats nustemba, kad tokią išdrožinėjo...
Pomėgius, atrodo, diktuoja gyvenimas, tam tikros aplinkybės. Vis tiktai Vytautui kartais atrodo, kad potraukį į menus jam perdavė genai, senolių patirtis. Gal dar vaikystėje perskaitytų knygų kalnai, nuotykių romanų bei stebuklinių pasakų lentynos...
VAIKYSTĖJE LAIMĖTAS KONKURSAS
O prasidėjo viskas seniai, kai, berods, šeštokas Vytukas per Lietuvos radiją išgirdo kvietimą dalyvauti rašinių apie gamtą konkurse. Ėjo 1957-ieji ar 1958-ieji metai. Žmonės, sulaukę šiokio tokio politinio atšilimo, kibo į gyvenimus, taikėsi prie santvarkos, gaivesni vėjai atskriejo ir į mokyklas, skatino mažuosius talentus. Taigi Vytukas parašė gražų rašinėlį, kaip melioratoriai, lygindami upės skardį, stato Kavarsko užtvanką ir ardo čiurlių lizdus. Po kelių dienų išgirdo neįtikėtiną žinią: jam už kūrinėlį „Kregždutės mirtis“ paskirta pirmoji vieta. Vaikinuką tada pasiekė Lietuvos radijo atsiųsta knyga ir padėkos raštas. Gal būtų ir užmiršęs savo laimėjimą, jei ne „Kauno diena“, paskelbusi jaunųjų talentų literatūrinį konkursą. Čia jis vėl „sublizgėjo“, laikraštis jį, Kauno 22-osios vidurinės ugdytinį, pradžiugino 3-ąja vieta. Jaunąjį kūrėją pasiekė nepaprastas, plunksną ir toliau skrebinraginąs prizas – Juozo Baltušio raštai.
„Tas konkursas nebuvo itin silpnas, atsiųstus kūrinėlius vertino tikri rašytojai. Pamenu, pirmoji vieta už eilėraščius atiteko tada jaunai poetei Violetai Palčinskaitei, kuri šiemet irgi sulaukė savo 80-mečio...“,- dalijasi iki šiol neblėstančiais įspūdžiais Vytautas Ilonis.
ANGELŲ IR KIPŠIUKŲ NELAISVĖJE
Drožinėja nuo paauglystės, nuo Skarulių aštuonmetės mokyklos laikų. „Mano senelis Jonas Gudėnas, mamos tėvas, dar prieš pusantro šimto metų garsėjo kaip itin nagingas stalius. Jo baldai lengvino daugelio Alantos miestelio gyventojų buitį, kai kur dar lig šiolei išlikę“,- atmintyje sugrįžta į vaikystės kraštą Vytautas. Rimčiau užsiėmė, kai vedė, atvažiavo su šeima į Jonavą, gavo čia butą. Sužinojęs, kad galima savo drožinius ne tik eksponuoti, bet ir pardavinėti, pravėrė muziejaus duris, ketindamas išgirsti įstaigos direktorės Reginos Karaliūnienės nuomonę. Ši nustebo ir paskatino drožėją, nors didelių turtų nepažadėjo. Mat turbūt svarbiausias faktorius drožybos amate – darbštumas. Šiandien Vytautas paskaičiavo, kad vien duoninių jau pridrožęs apie devynis šimtus. „Nei angelų, nei šventųjų nedrožinėju, nes jų vietoje, žiūrėk, išlenda koks velniukas. Geriau sekasi Janinai Listvinai. Ji pradeda kokį nors kipšą, o išdailina iki angelo...“ – be jokio pavydo juokauja Vytautas.
O kaip su kryžiais? Juk kiekvienas medžio meistras, pradėjęs nuo šaukšto, svajoja pastatyti aukštą ąžuolinį, tautine ar religine simbolika padabintą kryžių. „Ne, tai ne man,- sako drožėjas. – Buvau sukalęs gal penkis kryžius, bet dalis sunyko, nuvirto. Laikas vis tiktai daro savo...“
Laikas išties nėra kryždirbių draugas. Bet restauruojami, konservuojami statiniai ilgėliau stūkso. Liūdnas likimas ištiko jonaviečio kryžių, statytą Kryžių kalne, netoli Šiaulių, tačiau puikus kryžius saugo Kazimiero Morkūno sodybą Anykščių rajone, kitas – Karmėlavos kapinėse, ant artimųjų kapo.
Drožinių parodos Vytauto kažkodėl nevilioja. Vis dėlto nuolat dalyvauja rajono tautodailės parodose, kartą dalyvavo ir Kauno zonos parodoje. Savo darbais nesipuikuoja, nelaiko savęs „asu“, o tik mėgėju. Gal nujaučia - jo darbų buitinė paskirtis svaresnė už meninę.
Nesvetima Vytautui ir publicistinė kūryba. Daugiau nei penkerius metus aktyviai rašė straipsnius žurnalui „Miškai“. Vėliau su tuometiniu Jonavos urėdu V. Daukševičiumi parašė knygą apie Jonavos miškus ir urėdijos darbus „Girių pavilioti“. Tai reprezentacinė Jonavos miškininkų knyga.
NE ROŽĖMIS KLOTAS DIREKTORIAUS KELIAS
Įsitikinęs, kad neblogai valdo lietuvišką žodį, Vytautas stoja į Vilniaus pedagoginį institutą, pasirenka lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Sklandžiai kopia iš kurso į kursą, o studijų pabaigoje, paskatintas profesorės Irenos Veisaitės, imasi diplominio darbo tema „Prometėjaus kelias į lietuvių literatūrą ir jo dėstymo metodika“. Deja, studijų iškart nepavyko užbaigti, pastangas nutraukė... šaukimas į sovietinę armiją. Tarnybos vieta – rodės, pasaulio krašte, Kazachstano stepėse, už 300 km iki artimiausio aulo. Laimei, po pusantrų metų leido sugrįžti, laikyti baigiamuosius egzaminus, tapti diplomuotu mokytoju.
Gavęs diplomą, Vytautas suskato ieškoti skalsesnės mokytojo duonos. Pasižvalgęs Kauno mokyklose ir supratęs, kad be svarios rekomendacijos didmiestyje įsitvirtinti bus sunkoka, jaunas lituanistas ryžosi „eksperimentui“. Nuėjęs autobusų stotin, ėmė žvalgytis į netolimų reisų autobusus, akys užkliuvo už lentelės „Kaunas – Jonava“. Ilgai nesvarstė, sėdo ir nuvažiavo. Švietimo skyriuje jį pasitiko kaip rimtų ketinimų, kariuomenėje jau atlikusį pilietinę pareigą vyrą ir... pasiūlė darbą Skarulių aštuonmetėje mokykloje. Kadangi lietuvių kalbos pamokų čia buvo mažoka, Vytautas dar užsikrovė rusų kalbos, braižybos, kūno kultūros valandas. Tačiau neilgai nešė tą naštą, mat po ketverių metų atsidarė 34-oji profesinė technikos mokykla. „Eik, daryk ten tvarką, skiriame tave direktoriaus pavaduotoju auklėjimo reikalams“,- buvo pasakyta. O kad neužmirštų lietuvių kalbos, Vytautui leista padirbėti 3-ojoje vidurinėje, ten pamokyti vaikus rašybos ir skyrybos. „Nesakau, kad profesinėje buvo vien silpni, vidurinės nesugebėję baigti mokiniai. Buvo visokių. Ypač nustebau, sutikęs čia savo vakarykščius skaruliečius“,- prisimena pedagogas.
Vis dėlto Kaunas nenustojo vilioti. Pasitaikius progai, ryžtasi praverti Kauno 3-ąją internatinę mokyklą, kur 1974 – 1977 m. triūsė direktorium, po to – vėl Jonava, direktoriaus pavaduotojas Chemikų profesinėje mokykloje, nuo 1992 metų – direktorius.
TRUMPOSIOS PROZOS MEISTRAS
Prieš du dešimtmečius sudėta novelių knygelė „Mokytojo duona“ – pirmoji ir daug žadėjusi kregždė literatūrinėje V. Ilonio biografijoje. Trumpi, taiklūs, vietomis atmiešti saikinga ironija jonaviečio kūrinėliai tarsi primena mūsų klasiko Jono Biliūno trumposios prozos tekstus. Mažai kas suvokia, kad po apsakymėlių herojų kaukėmis dažnai slepiasi paties autoriaus pedagoginiai išgyvenimai, asmeninė patirtis. Dabar Vytautas neslepia: taip, tai man buvo nutikę arba vos nenutiko, tik viliokė išmonė įvilko į meninį rūbą, padiktavo literatūrinį sprendimą.
Panašiam „nuogam realizmui“ Vytautas ištikimas ir vėliau išleistose nestorose knygose „Sudie, žirgai“ (2005 m.) ir „Verslininkai“ (2008 m.), kuriuos, atrodo, turėjo teisę pavadinti romanais. Čia dėstomi siužetai kupini asmeninių dramų, meilės ir išdavystės, skaudžių konkurencijos grimasų, nešvankių erotikos užuominų, kitaip sakant, negailestingos mūsų kasdienybės – be jokių pagražinimų, beletristikai būdingų meninių priemonių. Tuo atvirumu, nevyniojimu žodžio į vatą autorius ir „užkabina“ skaitytoją, ieško savo kūriniams kelio į populiariosios lektūros lentyną. Atrodo, Vytautui tai pavyksta...
„Dabar vasaromis nieko nerašau, nedrožinėju. Stengiuosi savo sodyboje, už Šėtos, paprasčiausiai ilsėtis, išsivalyti mintis. Vasarą ten anūkės buvo įsirengusios darbo ir poilsio stovyklą, iškėlėme net vėliavą su raidėmis APDS, tad ir seneliams tokioje aplinkoje smagiau...“- pasakoja apie savo kasdienius rūpesčius kraštietis, neužmiršęs, kad neseniai su kadaise Kaune sutiktąja žmona Irena, beje, šaunia konditere, surengė auksines vestuves, kad ją lig šiol gali vadinti savo įkvėpimo mūza, pirma savo kūrybos skaitytoja.
Pedagogo stalčiuose – šūsnys dar nespausdintos, tik „Taurostos“ žurnale pasirodančios kūrybos. Tai ir Vytauto fantazijose užgimusios Alantos (viet. šnekoje Aluntos) krašto legendos pavadinimu „Mėnulio nuotaka“, ir romantiški pasakojimai apie savo vaikystę pavadinimu „Elzė“, ir kiti minčių proveržiai. Taip, tikriausiai sulauksime dar vienos, o gal ir dviejų kūrėjo knygų. Šiek tiek kitokių, bet ne mažiau įdomių.
Marius Glinskas
