Vasara prasideda gražia ir labai miela širdžiai švente – Tėvo diena, kuri minima birželio pirmąjį sekmadienį. Prisiminimais apie savo tėtį, žirginio sporto meistrą, vadeliotoją, daugelio žirgų lenktynių prizininką Stasį Ostreiką dalijasi Jonavoje gyvenanti jo duktė Lionė Mockuvienė.

Arkliai – gyvenimo dalis

 Anot moters, laikas nepajėgus išdildyti iš atminties žmogaus paveikslo, jo širdies gerumo ir meilės šeimai. Toks buvo Lionės tėvas – ramaus būdo, objektyviai vertinantis situaciją, paslaugus ir itin sąžiningas.

„Mūsų šeimoje augo septyni vaikai, bet kiekvienam pakako ir dėmesio, ir šilumos, ir gero žodžio. Septyni – kitam atrodys, kad daug. Bet nejutome jokios trinties, žinoma, šurmulio tikrai pakako. Turėjome ir ką valgyti, ir kuo užsiimti, nes kaime niekada darbų netrūksta. Tiesiog gerbėme vienas kitą, nepatyrėme nepritekliaus. Šiandien, žvelgdama į tą laikotarpį per kelių dešimtmečių atstumą, manau, kad tam įtakos turėjo abiejų tėvų santarvė, supratimas ir deramas atžalų auklėjimas. Jiems esame dėkingi už tai, kad užaugome, daugiau ar mažiau pasiekėme ir mokame vertinti kiekvieną mums duotą gyvenimo dieną“, – sakė L. Mockuvienė.

Ostreikos gyveno Petrašiūnuose (Bukonių sen.).Tėvas ėjo brigadininko pareigas kolūkyje, bet jį traukė arkliai. Tad daugiausia laiko su jais ir praleisdavo.

„Iki šiol nesuprantu, kodėl jį pakerėjo šie gyvuliai? Jis juos glostydavo, kalbindavo, šukuodavo, atrodė, kad arkliai – tai jo gyvenimo dalis. Pasitaikydavo atvejų, kai šie ištrūkdavo iš aptvaro ir nušuoliuodavo per laukus. Bet tėtis, būdamas žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo, drąsiai sušaukdavo juos atgal. Prieidavo prie kiekvieno, nebardavo, bet, gražiuoju kalbindamas, parvesdavo į aptvarą. Gal gyvuliai suprasdavo tėčio kalbą ir jo jausmus, todėl ir klausydavo?“, – samprotavo moteris.

Išskirtinis ristūnas

Prieraišumas prie kolūkio arklių St. Ostreikos galvoje jau audė mintį įsilieti į žirginį sportą ir dalyvauti daugybę žiūrovų sulaukiančiose Sartų žirgų lenktynėse. Pinigų nusipirkti specialų vadeliotojo vežimaitį nebuvo, tad sugalvojo jį pasidirbdinti, panaudodamas tarp senovinių daiktų rastus ratus, sėdynę. Pamėgino pasikinkyti labiausiai patikusį arklį ir apvažiuoti pirmąjį ratą kaimo keliu.

„Treniruotės ėmė dažnėti, ūkio vadovas net kelią nugreideriavo, kad tėvas galėtų patogiau ir saugiau treniruotis. Kaip ne kaip – žmogus juk ruošėsi dalyvauti rimtose varžybose. Matyt, lenktynės jį taip traukė, kad keliose dalyvavo ne su ristūnais, bet su tais pačiais kolūkio arkliais ir ne kartą laimėjo prizus. Paskui, patyręs varžybų skonį, tėvas ėmė prašyti kolūkio pirmininką, kad nupirktų jam tikrą ristūną, tokį, kokie suvažiuoja į lenktynes. Ir ką manote? Nupirko nepaprasto grakštumo žirgą, vardu Paligonas, kuris traukė visų dėmesį. Daugelis stebėdavosi, matydami žirgą, kuris, atrodė, ne bėga, bet plaukia. Tėvas juo atsidžiaugti negalėjo – nepraleisdavo žirgų lenktynių ne tik Dusetose ant Sartų ežero, bet važiuodavo varžytis ir į kitas šalis, pavyzdžiui, Ukrainą, Baškiriją, kitur“, – prisiminimais dalijosi vadeliotojo dukra.

Pasak pašnekovės, tėvas labai daug laiko skirdavo ne tik treniruotėms, bet ir Paligono išvaizdai. Tarkime, varžybų išvakarėse nuo ristūno nenuleisdavo akių – keliskart šukuodavo, gražindavo, vaišindavo specialiai jam nupirktu gabaliniu cukrumi.

„O kai pasiekdavo varžybų vietą, smalsuolių būrys apstodavo tėvo žirgą, tarsi kokį stebuklą pamatę. Kiti vadeliotojai savo žirgus pririšdavo, kad šie niekur nenukeliautų, o tėvas užmesdavo ant nugaros vadeles – ir to pakakdavo. Jo varžovai negalėdavo suprasti, kokios magiškos galios reikia, kad būtų įskiepytas toks paklusnumas gyvuliui. Kaip šiandien matau – žirgas stovi, karpo ausimis, koja žemę kasa, bet iš vietos nejuda, nes šeimininkas ant jo nugaros paliko vadeles. Vadinasi, taip reikia, tokios taisyklės, – ir dabar stebisi St. Ostreikos dukra. – Pastebėjau ir dar vieną keistenybę. Žiūrėk, tėtis grįžta iš lenktynių, tai žirgo laikysena išduoda, kaip sekėsi varžytis. Jeigu laimėta prizinė vieta, Paligonas žengia aukštai iškėlęs galvą, dairosi žvitriu žvilgsniu. O jei negavo apdovanojimo, eina nuleidęs galvą, tarsi kuo nusikaltęs. Iš tikrųjų buvo nepaprastai keistas žirgas. Bet, žinoma, taip jį išauklėjo rūpestingas ir arklius mylintis tėtis. Antra vertus, treniruojamas, kasdien kalbinamas gyvulys, užėmęs aukštą vietą ir pripažintas prizininku, net ir pačioje šventėje būdavo pagerbiamas – vainikuojamas, pamaloninamas tuo pačiu tėvo nusivežtu cukrumi, paglostomas ir pagiriamas, o jo vardas garsiai skamba visoje varžybų erdvėje. Matyt, tokie faktoriai veikė žirgo charakterį ir tokias keistas jo  manieras.“

Atsidavęs sportui

Prieš kokį dešimtmetį vykusioje vadeliotojų pagerbimo šventėje tuometis žirginio sporto klubo „Pasaga“ prezidentas Jonas Vėbra pasidalijo šiltais prisiminimais apie žirginio sporto meistrą St. Ostreiką.

Pasak jo, tai buvęs tikras šios šakos sportininkas, atsidavęs vadeliotojas, aktyvus varžybų dalyvis. „Žirgų lenktynėse Sartuose pamačiau, kad mūsų „diedukas“, taip vadindavome šį aistruolį, rieda su kažkokiu keistu vežimaičiu, mažais ratais, gal iš kokios  transporto priemonės pasiskolintais. Nusprendžiau padėti jam rasti deramą vežimą. Nuvykau į Ukmergės rajoną pas vieną pažįstamą žmogų, sukalbėjau ir parvežiau Ostreikai sportinį vežimą bei naujus pakinktus. Prisimenu, tada buvo žiema, tai kokius pora kilometrų visus šiuos rakandus tempiau iki mašinos. Bet užtat paskui žmogus važiavo kaip civilizuotas varžybų dalyvis“, – pusiau pokštaudamas kalbėjo J. Vėbra, visuomet lydėdavęs kraštiečius į varžytuves.

Jo teigimu, ši sporto šaka reikalauja pasišventimo ir atsidavimo. „Įsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, į Baškiriją žirgai vežami apie savaitę. Jie ir pavargsta, ir baimę jaučia. Bet Ostreika tikėdavo savo išskirtiniu ristūnu ir jo galimybėmis. Išsiruošęs į varžybas Ukrainoje, Gruzijoje ar toje pačioje Baškirijoje, taip man sakydavo: „Aš kai pasimeldžiu, tai ir laimiu“. Visi dalyviai stebėdavosi jo žirgo charakteriu ir supratingumu. Malonu buvo bendrauti su Jonavos rajono vadeliotoju, labai mylėjusiu šį sportą“, – anuomet sakė J. Vėbra.

Praeitį primena nuotraukos

Žirginio sporto meistro St. Ostreikos mirtis buvo labai netikėta. „Tai įvyko 1997 netais. Tėtis parėjo iš arklidės, kaip ir visada, pasikalbėjęs su savo mielais gyvuliais. Pasiguodė, kad kažkodėl prastai jaučiasi, ir prisėdo ant sofos. Kol virtuvėje mama virė arbatą, jis amžinai užmerkė akis. Toks tėčio išėjimas mus visus labai sukrėtė. Tada jam buvo 75-eri“, – vartydama albumą mintijo L. Mockuvienė.

Dukra saugo nuotraukas, kuriose užfiksuotos ne tik šeimos, bet ir varžybų akimirkos. Jose matyti, kaip susikaupęs savo Paligoną vadelioja mūsų kraštietis, kaip pergalės siekia grakštusis žirgas.

„Šiandien visa tai – jau praeitis, kurią mena įvairūs apdovanojimai, medaliai, suvenyrai. Labai didžiuojuosi  tėvu, gyvenusiu prasmingai, turėjusiu savo tikslą ir jo siekusiu“, – prisipažino vadeliotojo dukra Lionė.

Birželio pirmąjį sekmadienį ant jo kapo Šmatų kapinėse užsižiebs žvakių liepsnelės – kaip pagarba tam, kuris augino, kūrė ir mylėjo.

Irena BŪTĖNAITĖ

Nuotraukos iš asmeninio L. Mockuvienės albumo.