Paskelbtas Laisvalaikis

Lokio pėdsakais iš praeities į ateitį

Trečiadienis, 15 June 2022 09:18 Parašė 
Lokėnėlių piliakalnis. Lokėnėlių piliakalnis.

Kas bebūtų, žmogui visuomet reikėjo gamtos. Reikėjo prisiliesti prie medžio, basomis pereiti rasotą žolę, parymoti ties upelio šlaitu. Reikėjo prisėdus ant aukšto kalno paganyti akis tolių toliuose. Ir tyloje nurimus prisiminti savo protėvius, savo šaknų gelmes, nepamiršti  iš  kur atėjome, kam turime būti dėkingi už savo būtį ir likimą.

Praeitis – įkvėpimo  šaltinis

Mes, lietuviai, gyvename  seno  kultūrų  židinio  centre, šventų  ąžuolų  ir  ąžuolynų  žemėje, senų  girių  šalyje. Jų tankumynai  nuo  seno  slepia  gausybę  piliakalnių, pilkapių, šventviečių, o  gilioje  senovėje  miškų buvo  dar  daugiau. Dar XIV  šimtmetyje  briedis  galėjo  pereiti  visą  Lietuvos  karalystę  skersai  ir  išilgai, neišeidamas  iš  miško. Mokslininkų  ištirta, kad  XIV a. miškais  buvo  apaugę  kone du  trečdaliai  Lietuvos.  Tad  nenuostabu, jog  senosiose  giriose  takus  mynė ne tik  dabar  įprasti  kanopiniai  ir plėšrieji  žvėrys, bet laisvai  klaidžiojo ir stumbrai  bei  meškos, o ir ne taip jau dažnai  pastaruoju  metu  sutinkamos  lūšys. Šiandien  mūsų  protėvių  būtąsias  gyvenimo  apraiškas  dažniausiai  primena  tik  išlikę  žmonių  pasakojimai, vietovardžiai, upių  ar  ežerų  pavadinimai.

Jonavos  rajone  turime  upę, gražiu  gamtiniu  vardu – Lokys. Manoma, kad  šis vardas  kilo  nuo  gyvūno  pavadinimo. Tolimoje  praeityje  šlamėjus  tankioms  sengirėms,  liulant klampiems raistams,  nenuostabu, jog  visame  krašte  gausiai  bastėsi  gauruotieji  lepečkojai. Net ir mūsų  šalies  šviesulys  poetas  Maironis  apie  didingą  praeitį  menančius  laikus  įspūdingai  dėstė savo  eilėse:

        Ten  miškai  snaudė,  ten  meškas  gaudė

        Kasdien  lietuviai  nuo  seno.

        Ūžė  braškėjo  medžiai  nuo  vėjo

        Ten, kur  lietuviai  gyveno.

        Ant smėliakalnių, ant  piliakalnių

        Ąžuolai  švęsti  kerėjo…

Lokio  upės ištakos  prasideda Ukmergės  rajone, Lokėnų  kaime. Atvingiavusi  į  Jonavą, upelė sruvena  pro dar penkis  kaimus, kai kuriems netgi duodama  savo  vietovardžius – Palokis I, Markutiškiai, Palokis II, Beržai  ir Lokys, šiuo metu  išnykęs  kaimas  Lokėnėlių  piliakalnio papėdėje. Remdamiesi tokiais  „lokiškais“ pavadinimais,  galime  manyti, kad  meškos  ir  mūsų  rajono  teritorijose  buvo  ne toks jau retas  gyvūnas.

Prie Lokėnėlių  piliakalnio

Jonavos pašonėje  nusidriekęs  Lokėnėlių  piliakalnis  turi  įdomią  istoriją.  Jis stūkso Lokio ir  Neries  santakoje.  Piliakalnis  šiuo  metu  likęs  stipriai  apardytas  vandens – visa  aikštelė  ir  dalis  pylimo  Lokio upės  paplauti  nugriuvo  dar  iki  XX a.  vidurio. Seniau  aikštelė  buvusi  pailga  vakarų – rytų  kryptimi. Šlaitai  itin  statūs, iki 30 m  aukščio. Iki piliakalnio  sutvarkymo  jis buvo  apaugęs  lapuočiais  medžiais  su  po  archeologinių  tyrimų  išplokštėjusiu  pylimu. Piliakalnio pietvakarinėje  pusėje,  Neries  slėnyje, yra  5 ha  ploto  papėdės  gyvenvietė. Ten buvusiame Lokio kaime  dirbant  žemę, esą, būdavo  randama  žmonių  kaulų,  supuvusių  lentų. Tyrimų  metu  nustatyta, kad  piliakalnio  teritorijoje  gyventa III a., nes  po  pylimu  rastas  brūkšniuotosios  keramikos  kultūrinis  sluoksnis  su  židiniu  bei  stulpavietėmis.  Beje, brūkšniuotosios keramikos kultūra – susiformavusi vėlyvojo bronzos amžiaus pabaigoje, ankstyvojo geležies  amžiaus bei romėniškojo laikotarpio pradžios (III a.) archeologinė kultūra.

Piliakalnio  pylime  fiksuoti  trys  jo  stiprinimo  etapai.  Ant pylimo stovėjo rentininės konstrukcijos gynybinė siena. Tad ne veltui piliakalnis dar vadinamas Žvalgakalniu. Manoma, kad šalia buvo uostas ir stipri medinė pilis.  XIV a. čia stovėjusiai piliai ne kartą pavyko atremti kryžiuočių puolimus, tačiau jos reikšmė sumažėjo, kai ordinas prarado savo jėgas. Piliakalnių kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu –­ XIV a.

2008–2010 m. buvo vykdomi piliakalnio  tvarkymo, išsaugojimo  ir  pritaikymo lankytojams darbai. 2 ha plote  atlikti  kraštovaizdžio formavimo kirtimai, iškirsti krūmai ir trakas, mechaniškai  ir  biologiškai pažeisti medžiai. Norint pasiekti piliakalnio viršūnę ir pasigrožėti  kalvų ir upių vaizdais, tenka įveikti 271 laiptelį, o tada prieš  akis atsiveria nuostabi Jonavos panorama. Kiti  laiptai  leidžiasi  į  tvenkinio pakrantę, kur  vandenyje ant polių įrengta  apžvalgos  ir  poilsio  aikštelė. Pėsčiųjų takas tvenkinio pakrantėje nuklotas skaldele.

Pavasarį piliakalnio šlaituose pirmoji  gamtą  budina europinė pipirlapė. Žinoma, jokių pipirų ten nerasime, tačiau  patrauklūs sodriai violetiniai žiedeliai mėgsta slapstytis po širdiškais  lapais. Vėliau  šlaitai  puošiasi  žibuoklių mėliu,  gležnomis vištapienėmis, spalvingomis plautėmis bei rūteniais ir, žinoma, gražuolėmis  plukėmis. Piliakalnio viršūnėje, ties stuomeningu ąžuolu, žmonės surentė akmenų aukurą, kad  neprarastų  anuomet lietuviams taip  svarbios pagoniškos baltų kultūros vizijos.

1972 m. kovo 30 d. Lokėnėlių piliakalnis  įrašytas  į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus. O  1998 m. gegužės 19 d.  Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas  saugomu kultūros paveldo objektu. 

Dvarų kraštas

Prieš daug  metų Lietuva buvo turtinga dvarų ir dvarelių. Neatsilieka  ir Jonava – tik atrodo, kad turime Žeimių dvarą ar Markutiškių dvarvietės išlikusias  kolonas. Mat mūrinės statybos seniau  buvo itin retos. Miškingame krašte lengviau iškildavo  mediniai dvareliai, kurių  dabar irgi retokai aptiksime – dauguma sugriuvę, tik vienas kitas dar savo amžiaus naštą neša. Betgi yra išlikęs  dar vienas mūrinis dvarelis visai šalia Jonavos, turintis  šiame tekste minimą  pavadinimą – Lokėnėlių dvaras.

Lokėnėlių dvaras  pasislėpęs  Lokėnėlių kaime, šimtamečių  galingų  ąžuolų,  baltųjų tuopų ir pušų parko  pavėsyje.  Nuo Lokėnėlių piliakalnio, tiesiai Neries šlaitais  einant, kaip sakoma, tik ranka paduot. Beje, iki 1836 m., kol nebuvo tiesiamas traktas Sankt-Peterburgas–Varšuva, kelias  iš  Kauno per Jonavą į Ukmergę ėjo būtent per Lokėnėlių piliakalnį.  I. J. Masalskis  inventorizacijos akte rašo: „Kelias į Ukmergę;  pradėjus nuo Skarulių bažnyčios, reikia važiuoti plynu lauku į vakarus link perkėlos prie Jonavos; nuo perkėlos į dešinę  Jonavos miestelio  gatvele, vėliau, vėlgi plynu lauku iki Šiaudynės karčiamos, nuo jos pagal Viliją per Lokio upelį, ant kurio yra tiltas, nuo kurio pavažiavus apie 300 žingsnių, yra didelis kalnas ( piliakalnis ), ant kurio užvažiavus prasideda giria net iki Lokėnų kaimo(…)“.

Lokėnais tada ir vadinosi dabartinis  Lokėnėlių kaimas. Nutiesus minėtą traktą, šis kelias  neteko pirmykštės reikšmės, tačiau žmonių atmintyje išliko. Dar tarpukario metais atvykėliui, norinčiam sužinoti, kur yra Makštuvos ar Užupio kaimai, vietiniai paaiškindavo – prie seno vieškelio.

Lokėnėlių dvaras  pradėtas statyti po 1864 m. sukilimo ir baigtas  1896 m.  Jį valdė dvarininkų Mackevičių ( Mackiewicz ) giminė. Ponų namas – dviaukštis, tinkuoto mūro, išdidžiai puikavosi ant aukšto Lokio upės kranto. Atokiau nuo namo – didžiulis gražus  medinis svirnas, kurio autentiškos plačios durys iškaltos lente­lėmis, sudėliotomis į besiskleidžiančio rombo formą, puikiausiai išliko iki šių dienų. Priešais svirną stovėjo masyvus tvartas, kuriame neramumų metais slapstėsi grupelė žydų. Jų likimas, kaip ir daugelio kitų žydų, baigėsi tragiškai – Kauno gete. Karo metu  tvartas sudegė ir dabar telikę aukšti akmeniniai  pamatai. Kalbama, esą prie tvarto ar svirno kampo žydai užkasę butelį su popieriaus skiaute ir joje surašę savo pavardes. Nors to radinio niekas iki šiol nėra iškasęs, tačiau tokia tikimybė išlieka.

Dvarų  išdalinimo laikotarpiu  1926 m., Beržų–Lokėnėlių dvarą su Jadvygavos palivarku, viso apie 500 ha žemės su mišku prie Neries ir Šventosios upių santakos valdė dvarininkas Zigmuntas  Mackevičius ( Zygmunt Mackiewicz  1860–1935 m. ). Po žemės reformos 1929 m. atskiroji Beržų dvaro dalis paskirta pulkininkui Mykolui Kalmantui, o Lokėnėlių dvaras liko  Z. Mackevičiui. Ten jis gyveno iki mirties  ir  buvo palaidotas netoli savo gyvenamo namo.

Vienu metu Lokėnėlių dvaro trobesių  įsigijo buvęs Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas, o iš jo dvarelį vasaros  viešnagėms nusipirko Vaclovas Šliogeris –  prezidento Antano Smetonos  adjutantas. Savo atsiminimų knygoje V.Šliogeris dvarą kukliai vadina „ūkeliu“: „Tas ūkelis buvo ypatingai gražioje vietoje, Neries ir Luokės santakoje, aukštame krante, apaugusiame ąžuolais ir pušimis. Apie pusę viso ploto užėmė miškelis, lyg koks natūralus parkas, kuriame gyveno daugybė įvairiausių paukščių. Vasarnamio priešakyje, upelio šlaite, buvo užveistas daugiau kaip 1 ha vaisių sodas“. Lokėnėlių dvare mielai svečiuodavosi ir prezidentas A. Smetona.

Tačiau nelemta buvo Šliogeriams  ramiai leisti vasaras savo viloje. 1944 m. karo frontas  išblaškė šeimą  į skirtingas puses ir tolesnį likimą nukreipė dramatiška  linkme.

Po karo dvaras buvo nacionalizuotas, o jame įrengtas  Kauno mėsos kombinatas. Gyvenamajame name patalpas įsirengė raštinė bei apsigyveno jos vedėjas, o medinėse ūkinėse patalpose buvo superkami  gyvuliai. Net ir kelias, per parką vedantis į dvaro teritoriją ir kieme turintis būdingą dvarams apsisukimo žiedą, naujiems šeimininkams nepatiko, tad nusitiesė naujoje, jiems patogioje vietoje. Vėliau, apie 1998 m., itin apleistą teritoriją nusipirko dabartinis Lokėnėlių dvaro savininkas Rimvydas Baltušonis. Pasak jo, gyvenamasis namas buvęs stipriai suniokotas, stogas prakiuręs, vidus gerokai papuvęs, tad reikėjo įdėti daug pastangų ir meilės  viskam sutvarkyti. Dabar dvarelis kruopščiai tvarkomas, senąja  liepų alėja vis dar galima atsekti buvusį didingą įvažiavimą per parką, o nematomų vartų vietoje samanų prieglobstyje vis dar slepiasi buvusių vartų stulpų liekanos. Parke auga šimtamečiai ąžuolai ir gražuolės baltosios tuopos, be perstojo skamba mažųjų giesmininkų koncertai, o tvarkingai naujojo šeimininko prižiūrimas Z. Mackevičiaus kapelis ramiai ilsisi tujų pavėsyje.

Neįmintos paslaptys

Grįžkime akimirkai prie Lokėnėlių piliakalnio ir Lokio upės. Seniausias žinomas šių apylinkių žemėlapis, parengtas apie 1865 m., rodo kad piliakalnis tuo metu nebuvo apaugęs  medžiais, Lokio upė dar neužtvenkta. Miškas augo į rytus nuo kalno iki Lokėnėlių kaimo, tuomet dar vadinto Lokėnais. Maždaug iki 1835 m. piliakalnio papėde ėjęs senasis Ukmergės–Jonavos kelias jau buvo sunykęs, nes visi naudojosi neseniai nutiestu naujuoju Daugpilio–Kauno plentu.

Vietinių  gyventojų duomenimis, pokario metais piliakalnyje buvo vietos partizanų bunkeris. Tiksli jo vieta nežinoma, nes ta piliakalnio dalis jau nuvirtusi į Lokį, tačiau bunkeris buvęs arčiau pylimo. Tyrimų metu su metalo detektoriaus pagalba rasta keletas kulkų, gilzių, XX a. geležinė keturkampė diržo sagtelė. Kasinėjimų metu aptikta pusapvalė laužavietė – molis  maišytas su degėsiais. Pagal jos įrengimą matyti, kad čia buvo apkase sėdėjusio kareivio sukurto laužo vieta. Visi šie radiniai  rodė, kad piliakalnis 1944 m. buvo naudojamas kaip kažkokio sovietinės armijos dalinio įsitvirtinimų vieta.

Pasak  archeologo  P. Tarasenkos piliakalnio 1952 m. aprašymo archyvų, seniau ant kalno gyvenęs plėšikas Sivolapas, kuris savo turtus piliakalnyje užkasęs ir todėl jis dar Sivolapo kalnu yra vadinamas. Iš tiesų mūsų liaudis apie savo kaimų laukuose esamus piliakalnius, jų praeitį yra sukūrusi daug padavimų, kuriuose pasakojama apie įvairius tuose piliakalniuose įvykusius nepaprastus įvykius. Nėra abejonių, jog ir fantastiškiausiems padavimams apie piliakalnius susidaryti įtakos turėjo kokie nors istoriniai įvykiai. Iš pradžių padavimai buvo labiau realistinio turinio, bet ilgainiui, naujo gyvenimo sąlygoms paveikus žodinę liaudies kūrybą ir įnešus į ją daugiau poetiškumo, ne be prasmės į realistinius faktus įsipynė daug fantastikos. Šit dar pasakojama, jog Lokėnėlių piliakalnį savo kepurėmis švedai supylę. O iš tikrųjų nei švedai, nei prancūzai mums piliakalnių nėra supylę. Jei jie ir įrengdavo karines stovyklas su įstiprinimais, tai  jos būdavo visai kitokio pobūdžio. Tačiau toks tvirtinimas, kad piliakalnius supylė kareiviai, turi istorinės tiesos. Piliakalnius supildavo ir žemvaldžiams  buveines įrengdavo pirmosios žemvaldžių  kariaunos, tarnavusios  jų  interesams ginti. Teisingiau – ne žemvaldžių  kariaunos įrengė tuos piliakalnius, o jiems  priklausiusių sričių  gyventojai – žemdirbiai, kuriuos kariauna  suvarydavo  į darbą, bausdavo pasipriešinusius tai prievolei.

Lokio upė, srauniai tekėjusi per žalias lankas ir klonius, vėliau buvo užtvenkta trijose vietose: Markutiškių, Beržų – Jadvygavos kaimuose ir apie 1980 m. šalia Lokėnėlių piliakalnio. Čia, kaip ir Markutiškiuose, seniau stovėjo vandens malūnas.  Vėliau greta Lokio tvenkinio pastatytas restoranas „Lokys“, itin  garsėjęs  savo užimtumu ir išskirtinumu, tačiau nuslūgus populiarumo bangai taip ir nebepakilo iš griuvėsių.

Lokėnėlių piliakalnis taip pat turi savo legendą, kurią,  kad gražiau  skambėtų, nuostabiai sueiliavo mūsų rajono poetė Nijolė Smolina. Paskaitykime ir pasimėgaukime:

Lokės legenda

Barzdotų miškų ūksmėje

Lapoja gauruoti paparčiai.

Vešlius bruknienojų kerus

Žalių viržių kasos pakeičia.

Tokia iškilminga tyla –

Prašliaužia varinė gyvatė,

Driežiuko vikri uodega

Per samanų viksteli taką.

Į gilią bedugnę tylos

Lašus giesmės lašina paukštė,

Kaip vaistus į ryto akis,

Kurios prasimerkė paraudę.

Rūkų baltų driekanų rankos

Tarp medžių iš lėto rangos,

Nenoromis kyla į tylą

Pro properšas, saulės strėlių suvarpytas.

Bet kas gi čia samanas mina,

Kas brazda tamsiam tankumyne,

Kieno skaudaus riksmo aidas

Po pamiškes išsisklaido?

Žvėreliai iš baimės suklūsta

Pamiršta kiškučiai kopūstą,

Nuliuoksi šakom voverytė,

Vilkų krūmuos akys sublyksi.

Į miško aikštelę atokią

Įeina didžiulė lokė.

Mažu lokiuku vedina,

Raudoja rudoji mama.

Ji pametė savo sūnelį –

Tokį nepaklusnų vaikelį.

Po mišką jis lakstė, paikiojo,

Nepaisė nei lokės, nei brolio.

Ilgai braidė lokė po krūmus,

Ilgai šaukė sūnų klajūną.

Tik miškas kartojo jos aidą,

Tik skausmas po samanas braidė.

Jai liko tik vienas sūnelis,

O skausmas peiliu širdį veria.

Taip graudžiai, taip gūdžiai pravirko,

Jos ašaros ritosi smilgom,

Tekėjo per smėlio takelį,

Pavirto į sraunų upelį.

Jį Lokės vardu pavadino

Tie žmonės, kurie sakmę žino.

Lokiuką tvirtai apkabinus,

Prisėdo lokė ant kelmo.

Iš sielvarto abu sustingo

Ir virto Lokės kalnu.

Praeivi, prie kalno sustoki,

Klausyk, kaip čiurlena Lokė.

Išgirsi ošime bangų

Aidą tolimų mums laikų.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ

logo srtrf