Liepos 10-ąją Panoterių krašto (Šilų sen.) bendruomenė, vadovaujama Audronės Gruodienės, surengė vakarą „Saulėlydis Panoteriuose“, skirtą kraštiečio dramaturgo, poeto ir vertėjo Petro Vaičiūno gimimo metinėms paminėti. Kamerinėje aplinkoje prisiminti kūrėjo biografijos faktai, skambėjo poezijos posmai ir muzika.

Našlės dalia

Vakarą pradėjusi A. Gruodienė pabrėžė, kad renginys esąs įvadas į trijų (Kulvos, Panoterių ir Vyšnialaukio)  bendruomenių bendrą projektą „Jonavos krašto raštijos keliais“, kuris suteiks naujų žinių apie iškilių asmenybių veiklos svarbą Lietuvos kultūrai, švietimui, supažindins su iki šiol neaplankytomis mūsų rajono vietomis.

Kalbėdama apie Panoterius išgarsinusį P. Vaičiūną, bendruomenės pirmininkė daug dėmesio skyrė jo motinos Marijos Šarkaitės vaidmeniui šeimoje. Pirmą kartą ištekėjusi už Antano Razumo, ji susilaukė keturių vaikų. Bet šeimos galva mirė anksti – našlė liko su mažamečiais ir ant jos pečius užgulusiais ūkio reikalais. Dirbti žemę moteriai buvo sunku, tad ji po pamaldų bažnyčioje paklausė Vaičiūnų ūkio tėvą, ar jis neleistų vienam iš sūnų ateiti užkuriomis į Piliakalnius ir tapti jos vyru. Taip buvo išgirstas M. Razumienės prašymas – antrą kartą ji ištekėjo už vyriausio Vaičiūnų sūnaus Vinco, su kuriuo sugyveno tris vaikus.

„XIX amžiaus įvykiai rodo, į kokią sudėtingą situaciją buvo patekusi našlė Marija. Ji išdrįso kreiptis į svetimą žmogų ir ieškoti sau vyro, kuris galėtų tapti jos ūkio galva. Prašymas sulaukė teigiamo atsakymo – vyriausias Vaičiūnų sūnus atėjo į našlės namus  Piliakalniuose užkuriomis, – pasakojo A. Gruodienė. – Liudininkų ir brolių prisiminimai patvirtina, kad keturi Razumo ir trys Vinco Vaičiūno vaikai buvo lygiateisiai ir mylimi, tarpusavyje sutarė draugiškai. Aš, kaip pedagogė, labai vertinu tokią darną šeimoje ir gerbiu suaugusiųjų norą išleisti vaikus į mokslus, siekį, kad visi jie būtų išsilavinę žmonės. M. Vaičiūnienė, būdama itin darbšti, taupi ir kukli, sugebėjo išmokslinti visus keturis Razumo ir tris Vaičiūno vaikus. Pagalvokime: juk reikėjo rasti pinigų  ir už butą sumokėti, ir pamaitinti, ir aprengti. Petras Vaičiūnas iš Vilniaus apie šimtą kilometrų kartais pareidavo pėsčiomis.“

Fondų išvežti neleido

Rašytojo gimtadienio minėjime išskirtiniu akcentu tapo laikotarpis nuo 1941 m., kai P. Vaičiūnas vadovavo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Būdamas knygų šventovės direktorius jis įvairiais būdais stengėsi išsaugoti turimus fondus, kuriuos norėjo išvežti vokiečiai. „Kaip rodo apie šią asmenybę surinkta medžiaga, jis tiesiog saugodavo literatūrą, archyvinius dokumentus, vokiečiams meluodamas, kad į rūsius negalima užeiti, kad sprogę vamzdynai, liejasi vanduo ir taip toliau. O pats sėdėdavo šaltose ir drėgnose patalpose, kas turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai. Tie ketveri metai bibliotekoje stiprybės jam nepridėjo“, – mintimis dalijosi A. Gruodienė.

Beje, derėtų pridurti, kad direktoriaus patriotizmas jam dirbant bibliotekoje įvertintas nebuvo. 1944 m., liepos mėnesį, tarybinė valdžia privertė P. Vaičiūną parašyti atsistatydinimo pareiškimą. Meilė ir pagarba žmonai Teofilei neleido būti atviram – nepapasakojo, kad buvo išvarytas iš darbo, tik pasiguodė, kad dirbti nebeisiąs – sunku kvėpuoti, skauda rankos, kartais ištinka kraujoplūdis...

Meilė iki mirties

Santarvė ir vienas kito supratimas galėtų būti gražus pavyzdys nūdienos jaunoms šeimoms. 1921 m. balandžio 6 dieną jauną porą Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. P. Vaičiūno pageidavimu, tai įvyko 7 valandą ryto, saulei tekant.

„Gyvenu mūsų gražiąją meilę, audžiu saulėtą džiaugsmo sonetą... Tavo vardas man – visa poema, amžinoji daina... Tu – mano gyvenimo pasaka... Aš Tavy radau sielą“, – laiškuose jis rašė savo žmonai, prisipažindamas, kad, tardamas Teofilės  vardą, širdyje jaučia tekančią saulę.    

Paskutinę savo gyvenimo dieną P. Vaičiūnas paprašė pusryčiam patiekti virtą kiaušinį, arbatos ir taurelę konjako. Pamaitinusį vyrą, nes pats tam jėgų nebeturėjo, Teofilė paėmė jo ranką į savo delną, o po pusvalandžio P. Vaičiūnas išleido paskutinį atodūsį. Laikrodis rodė pusę dešimtos ryto.

Kaip praeities aidas

Bendruomenės namuose vykusiame renginyje dalyvavę rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai Albinas Pavasaris, Valentina Kašauskienė, šių eilučių autorė pasikeitė nuomonėmis apie P. Vaičiūno kūrybą, paskaitė po pluoštelį savo eilėraščių. Lyriniais posmais pasidalijo jonavietė, kelių knygų autorė Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė.  Vakare skambėjo Kristinos Chlastauskaitės dainuojamos dainos.

Savo dalyvavimu renginyje P. Vaičiūno gimimo sukaktį pagerbė Panoterių klebonas Rimantas Mačiulis, Vyšnialaukio (Upninkų sen.) bendruomenės atstovai Valdas Bagdonas ir Gražina Grigaravičienė, vietos gyventojai. Už paramą organizuojant minėjimą padėkota pagrindinei rėmėjai Aldonai Rimdeikienei.

Po oficialiosios dalies, bendruomenės namai pakvipo šviežiais agurkais ir medumi. Atrodė, pasivijo kadaise Piliakalniuose, P. Vaičiūno sodybos kieme, skambėjusių švenčių aidas, vaizduotėje atgimė T. Vaičiūnienės šypsena ir jos padėka organizatoriams už vyro Petro, poeto, dramaturgo, vertėjo, pagarbų atminimą.

***

Lietuvių literatūros pasauliui rašytojas P. Vaičiūnas (1890 07 11–1959 06 07) iš Piliakalnių kaimo paliko penkias poezijos knygas, parašė per 20 dramų, daugiau kaip 20 pjesių, į lietuvių kalbą išverstus F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, G. Hauptmano, kt. rašytojų kūrinius. O mūsų kraštiečio sukurtas eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ prilyginamas antrajam mūsų tautos himnui.

Irena BŪTĖNAITĖ