Paskelbtas Rajono naujienos

Gyvenimo ritmas Upninkų seniūnijoje – akimirkų spalvos

Penktadienis, 18 December 2020 10:25 Parašė 

Į Lietuvos istoriją 2020-ieji bus įrašyti kaip koronaviruso pandemijos  metai, neaplenkę nei miestų, nei kaimų. Tačiau gyvenimas tęsiasi – daugelis įmonių ir įstaigų, dirbdami nuotoliniu būdu, žvelgia į nuveiktus darbus ir nedrąsiai dėlioja naujus planus. Apie gyvenimo ritmą, rūpesčius ir kiek kitokią nei įprasta ramybę baigiantis metams, kalbėjomės su Upninkų seniūne Lolita Nekrošiene.

–  Kuo Jūsų vadovaujama teritorija skiriasi nuo kitų seniūnijų?

– Mūsų seniūnija, palyginti su kitomis, užima didžiausią plotą, tačiau joje gyvena mažiausia gyventojų, tik apie 1300. Turime 45 kaimus, tačiau pagal gyventojų skaičių didžiausi yra Upninkėliai, Keižonys, Kunigiškiai, Jurkonys. O tokiuose kaip Arnotiškių, Gegučių, Karveliškių, Dienovidžių, Kernaviškių, Alekniškio, keliuose kituose tėra tik po vieną ar dvi sodybas. Nežinia, kodėl išnyko kai kurių kaimų pavadinimai, nors juose liko pastovių gyventojų. Tarkime Dagilionių kaimas „priglaustas“ prie Vareikių. Mūsų seniūnija labiausiai nutolusi nuo Jonavos, opi nedarbo problema, nes nėra stambių žemės ūkio bendrovių, tik keli smulkūs ūkininkai. Stambesnė įmonė – UAB „Rizgonys“, kurioje dirba tik kelios dešimtys mūsų žmonių. Kiti seniūnijos gyventojai dirba kitose Jonavos rajono ir kitų rajonų įmonėse, darbdaviai juos nusiveža į darbo vietas, gausiausiai – į UAB „Edega“ Rukloje.

–  Žmonėms reikia tiek moralinės, tiek ir materialinės pagalbos. Aprėpti tokią didžiulę seniūniją nelengva...

 – Žmonėms reikia įvairios pagalbos, o mums rūpi kiekvienas žmogus. Daug gyventojų kreipiasi į Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistę dėl pašalpų, kompensacijų kurui, kitų išmokų. Džiaugiuosi, kartu su mumis seniūnijos pastate dirbančia šia specialiste, ji gerai pažįsta gyventojus, iškilus problemoms, su ja visuomet pasitariame – problemos greičiau išsprendžiamos. Anksčiau pasitaikydavo situacijų, kai  mūsų nepasiekdavo žinia net apie iš šeimų paimtus vaikus. Dabar situacija visiškai pasikeitė – informaciją gauname glaudžiai bendraudami su socialinėmis darbuotojomis, dirbančiomis Socialinių paslaugų centre.

Prieš trejus metus visi Jonavos rajono seniūnai kėlėme idėją, kad seniūnija būtų biudžetinė įstaiga, o ne savivaldybės filialas, tačiau tai ir liko tik idėja.

– Pasidalykite 2020-ųjų džiaugsmais ir rūpesčiais.

– 2020 m. pradžia man buvo reikšminga tuo, kad laimėjusi konkursą kovo mėnesį sugrįžau į mėgstamą darbą, į mielą Upninkų kraštą, kur jaučiausi reikalinga ir laukiama. Tik pradėjusi dirbti, sulaukiau nemalonios staigmenos – nepagrįsto skundo dėl tarnybinio automobilio laikymo... Bet pamirškime skaudulius ir pereikime prie džiugių dalykų. Šią vasarą kartu su seniūnijos darbuotojais ir  seniūnaičiais vykome pasisemti patirties ir pasidalinti įspūdžiais į Anykščių rajono Andrioniškio seniūniją. Aplankėme savo kraštiečius tautodailininkus Ligitą ir Kazimierą Morkūnus „Pintinių muziejuje“, Pelyšos geologinio draustinio teritorijoje, klausėme legendų, mokėmės nusipinti krepšelį. Pasigėrėjome Šventosios, mūsų bendrosios upės, nuostabių kilpų vaizdais.

Labai džiaugiuosi ir noriu padėkoti seniūnijos darbščioms moterims už išpuoselėtus gėlynus, o vyrams už puikiai atliekamus darbus, tvarkant seniūnijos  viešąsias erdves.

Neseniai dalyvavome nuotoliniuose psichologiniuose mokymuose apie streso valdymą, emocijų atpažinimą ir išraišką, konfliktus. Mokymus organizavo Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pagal skelbtą „Psichologinės gerovės ir psichikos stiprinimo“ konkursą. Įgijome naujų patirčių.

Džiaugiuosi, kad vyksta ilgai lauktas tilto per Šventąją remontas. Nuo 1963 m. pastatymo jis pirmą kartą remontuojamas. Seniūnijos administracija, vadovaujama prieš tai dirbusios seniūnės Laimutės Alechnavičienės, kėlė nesaugaus, prastos būklės tilto problemą maždaug prieš dešimtmetį, ne kartą buvo surinkti gyventojų parašai. 2019 m. tilto remontas pagaliau pradėtas. Rangovas UAB „Ukmergės keliai“ nesustabdė eismo remontuojamu tiltu, sumontavo upės vagoje laikiną tiltą mechanizmų privažiavimui. Mūsų tiltą remontuojantys specialistai susiduria su rimtomis problemomis, kurių kitur net neiškyla. Darbų vadovai jį vadina „užkeiktu“. Todėl visų noriu paprašyti supratimo ir kantrybės.

 

– Kaip pasikeitė žmonių nuotaika per karantiną? Palyginkite su pirmąja koronaviruso banga.

 – Per pavasarinį karantiną buvo daugiau nežinomybės, neturėjome tokių patirčių.  Pirmojo karantino dienomis nelengvas krūvis teko mūsų parduotuvės „Aibė“ pardavėjoms – susidūrėme su keistai besielgiančiais gyventojais, kuriems rūpėdavo kelis kartus per dieną ateiti pasidairyti. Žmones teko drausminti, kol  suprato pavojų ir reikalavimų svarbą. Buvo iškilusi mokesčių už komunalines paslaugas rinkimo problema, nes tai atlikdavo seniūnijos patalpose įsikūrusi UAB „Jonavos paslaugos“ kasa. Derinome su įmonės vadovybe, buvo koreguojamas kasos darbo laikas. Rudeninis karantinas sutiktas ramiau, gal dėl to, kad jau buvo išgyventas pirmasis. Dabar mažiau gyventojų atvyksta į seniūniją, klausimai sprendžiami telefonu, bet ne visas paslaugas galime teikti nuotoliniu būdu. Atvyksta žmonės išsiimti leidimų laidoti ar reikiamos pažymos. Juk ne visi turi internetą, elektroninį paštą, kad galėtų paslaugas gauti nuotoliniu būdu. Ateina į mūsų pastatą susimokėti už komunalines paslaugas į kasą, bet elgiasi sąmoningai – įleidžiami tik su kaukėmis, laikosi nustatytų atstumų. Stengiamės vengti kontaktų.

– Kiek turite bendruomenių seniūnijoje? Kokia veikla užsiima? Ką nuveikėte per 2020-uosius?

– Seniūnijoje yra dvi bendruomenės – Upninkų ir Vyšnialaukio. Upninkų bendruomenė šiemet nudžiugino visus, prisidėdama prie kalėdinio stebuklo – iš projektinių lėšų įsigijo didelių kalėdinių žaislų eglutei, o mažiesiems parūpino saldainių, kurie laukia paslėpti. Iniciatyvi Vyšnialaukio kaimo bendruomenė papuošė unikalią eglutę-medį Jonavos kalėdinių eglučių miestelyje. Tai prie bendruomenės namų augusi obelis su dreve, kurioje apgyvendinti  bendruomenės ilgamečio bičiulio iš Upninkėlių Broniaus Sedlecko gandriukai. Džiugina  Kunigiškių kaime įsikūrusi VšĮ „Vilties žiburys“.

Kultūros centro Upninkų filialas dirba nuotoliniu būdu. Darbščios ir kūrybingos meno vadovės Kristina Krikščiūnienė ir Laima Dobrovolskienė suranda daug veiklų, kurias įgyvendinti padeda Justinas Diržinskas. Visi drauge kūrėme Upninkų eglę Jonavos kalėdinių eglučių miesteliui.

Šiemet pavyko įgyvendinti didelę dalį planų. Džiaugiamės, kad tikslingai panaudojome seniūnijai skirtas investicijas. Buvo planuota atnaujinti vis griūnančią medinę Perelozų kapinių tvorą ir įsigyti automobilį viešajam ūkiui vietoj pernai netekto po eismo įvykio. Darbštūs seniūnijos darbuotojai kartu su įdarbintais pagal Užimtumo rėmimo programą vyrais aptvėrė Perelozų kapines, užimančias 1,5 ha ploto. Jei būtume samdę įmonę, skiriamų lėšų nebūtų užtekę, o dabar sutaupėme. Pasinaudodami galimybe, pritarus Jonavos rajono savivaldybės Tarybai, likusias lėšas panaudojome technikai viešajam ūkiui įsigyti. Sprendėme visi, ko labiausiai reikia, kad palengvėtų viešųjų erdvių tvarkymo darbai, o viešojo ūkio specialistė teikė siūlymus ir ieškojo priimtiniausių variantų. Yra neįgyvendintų planuose likusių darbų, reikalaujančių lėšų ir laiko.

– Ko Jūs, kaip seniūnė, labiausiai trokštate?

–  Šis laikotarpis kažkoks keistas. Visi seniūnai esame neviltyje, kad nebeturime už pašalpas atidirbančių asmenų. Kaip tvarkyti ir prižiūrėti didžiausias teritorijas, kaip reikės valyti sniegą nuo šaligatvių ir kelių, turint tik savo kelis darbuotojus ir kelis sezoninius darbininkus, priimtus pagal Užimtumo rėmimo programą iki gruodžio 29-osios? Turbūt ateis ta diena, kai pačių gyventojų prašysim telktis į pagalbą, mūsų darbo pajėgos per mažos, skiriamos lėšos taip pat. Naujiems gyventojams, keliantiems problemas, aiškiname, kad mes nei kelininkai, nei bendrovė „Jonavos paslaugos“, turintys galingą techniką. Pernai net liko neišbarstytų smėlio krūvų, negali žinoti, kokia žiema bus šiemet. Jei bus sniego ar plikledžių, gali kilti rimtų problemų. Nusipirkai sodybą nuošaliame kaime ar butą gyvenvietėje, žinok, kad, turėdamas gryną orą ir ramybę, turėsi pats būti ramus ir kantrus. Senieji gyventojai tai supranta, tik ne visi žino, kad nebeturime atidirbančių pagalbininkų. Tenka išgirsti pasipiktinimo dėl atidirbimo, bet kai paskaičiuoji, kad už gaunamą per mėnesį 125 Eur pašalpą (karantino metu suma dar didesnė) asmuo turi dirbti 8 val. per mėnesį arba 24 val. per tris mėnesius, tai paskaičiuokime, ar kiekvienas gauname tokį darbo užmokestį? Liūdna, kad auginame jau ne pirmą bedarbių kartą, net nesiruošiančią dirbti, nes, kaip patys sako, jiems „neapsimoka“ dirbti už minimalų atlyginimą. Įdomus ir nesuvokiamas nuėjusios Vyriausybės sprendimas skirti asmenims 200 Eur išmoką darbo paieškai, už kurią net nereikia atidirbti. Manau, taip tik dar labiau skatiname tinginystę ir bedarbystę.  

Nors žmonių ateinančių į seniūniją nedaug, bet problemų ir darbų netrūksta. Šiame darbe aš realizuoju save.  Kartais susiplanuoji savo darbo dieną vienaip, o ji dėl staiga iškilusių problemų visiškai apsiverčia. Tai reikia lėkti apžiūrėti miškavežių gadinamus kelius, tai spręsti netikėtai iškilusias įvairias gyventojų problemas. Kartais sakau, kad seniūnai, kaip anais laikais buvę „plataus profilio mechanizatoriai“, daug dalykų turi išmanyti: ir apie kelių greideriavimą, remontą, priežiūrą, apšvietimą, būti guodėjais ir psichologais. Džiaugiuosi, kad įgyta pedagoginė ir teisinė praktika, man labai praverčia mylimam darbe.

Noriu visiems palinkėti išlikti budriems ir sveikiems, saugoti save ir aplinkinius, o nuotolinį pokalbį užbaigiu tokiais žodžiais: „Nuoširdumo nenupirksi, nepasiskolinsi, nepasiimsi apgaudamas, nepasiimsi jėga ir su niekuo jo nesumaišysi... Jis arba yra, arba nėra... Tad branginkime tuos, kurie visada, nežiūrint jokių aplinkybių visą gyvenimą išlieka tokie“.

– Dėkoju už išsakytas mintis.

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics