Gyveni žmogau nuo atokvėpio iki atokvėpio ir nesumoji, kaip greitai kažkur nukapsi tavo laikas. Minutė po minutės. O jau mėnesio nebėra... Rankomis apčiuopti nespėjai, o kažkur prašapo... Bet visai kas kita, kai laikas įprasminamas kūryboje. Jį ne tik gali pakelti. Apčiuopti. Užuosti. Bet ir nusinešti į rytdieną. Kaip mes nusinešime dar dažais kvepiančius pirmųjų Tarptautinės rezidentūros dalyvių Igno ir Julijos paveikslus. Liepos mėnesį kūrybai Jonavoje paskyrę dailininkai tapė tema „Skaitantis žmogus“, interpretuodami ją plačiai ir kviesdami skaityti gyvenimo kelyje iškylančius ženklus.

 Julijos darbai jaukiai prigludo Viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriuje, kuriame švelnus spalvų žaismas, rodos, susipina su spalvingais knygų viršeliais. Paveikslų pagrindą autorė tapė žemėmis ir toliau leidosi improvizuoti su laikinumą mums primenančiomis stiklo, molio šukėmis. Lyg suprastum, kad visi mes trumpalaikiai lankytojai, ne tik bibliotekoje, bet ir čia, žemėje. Igno paveiksluose dominuoja tamsios spalvos, bet juose įprasminta panaši mintis. Tapybai dailininkas pasirinko pelenus ir anglį, atskleisdamas kaip subtiliai šioje medžiagoje atsiranda su šviesa žaidžiantis žibėjimas. Nuo šiol Viešosios bibliotekos koridoriuose – gabalėlis pelenų dangaus ir  apie laikinumą kuždanti „Valtis“, o gal bunkeris, iš kurio dabar norisi išsilaisvinti? Priklausys nuo skaitytojo. „Viskas iš pelenų ir vėl pavirs į pelenus, – pasakoja Ignas, – bet ir tamsiausiame nuodėgulyje atsiranda švytėjimas, lyg viltis, kad gyvenimo ciklas nesustoja, nepaisant to, kad kažkam tai atrodo pabaiga“.

O ar Jūs skaitydami savo gyvenimus ir save juose, įžvelgiate daug laikinumo ženklų? O gal tai ištisos pastraipos?

Kristina Jaskūnienė

Jonavos viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė