Autorė – ilgametė Jeronimo Ralio gimnazijos direktorė, sukaupusi daugiau nei pusės amžiaus pedagoginės patirties. Skaudus beletrizuotas pasakojimas apie sovietmečio mokyklas, to laikotarpio kultūros, buities, šeimos tradicijų akcentai suteikia leidiniui nemenką memuaristikos arba beletrizuotos publicistikos svorį, nukelia skaitytoją į pamažėl užmirštamą, bet įdomią, sudėtingą epochą. Neapeinamas ir gimtųjų Jaugeliškių, aplinkinių sodžių žmonių gyvenimas, jiems primestos kolektyvizacijos, brukamos nemielos ideologijos paradoksai. Knyga pristatyta viename iš senjorų klubo „Polėkis“ renginių, tad progą mintimis vėl nusikelti į savo jaunystės laikus pirmiausia gavo solidaus amžiaus skaitytojai.
Kaip pabrėžė šį solidų veikalą jau skaičiusieji, mokytojos darbas – ir meniškas, ir dokumentinis. Meniškumą byloja patrauklus pasakojimas, įsimenantys charakteriai, neužgožta erdvė apmąstymams, dokumentinė atsvara – tai tikri, neišgalvoti vietovardžių pavadinimai, konkretūs žmonės, nuotraukos, laikraščių iškarpos, nukopijuoti rankraščių tekstai. Kitaip sakant, visa tai autentiška. Kaip pabrėžia leidinio redaktorė Danutė Stankevičienė, itin įdomios teksto konstrukcijos – eilės, dienoraščiai, posakiai susibėga į darnų publicistinį audinį.
Beveik kiekviename puslapyje – neslepiamos emocijos. Visko čia pilna – ir sveiko humoro, ir ašarų, ir nekaltų meilės prisipažinimų, romantiškų svajų. Tačiau tai nėra vien nostalgija, praeities idealizavimas, veikiau šypsnys į kumštį, įdomus palyginimas.
Peržvelkime įdomesnius knygos skirsnius, kai ką pacituokime, įsidėmėkime. Kai kurias pastraipas drąsiai galima vadinti istorinėmis miniatiūromis.
LIKIMAS IR SKRIAUDĖ, IR LAIMINO
(Iš A. Rimkevičiūtės – Geniotienės prisiminimų)
„Užėję vokiečiai pradėjo „valyti“ miestelį nuo žydų. Kai prasidėjo jų suėmimai, man buvo įdomu klausytis tėvų pokalbių. Tėvai negalėjo suprasti, už ką ir kodėl jie suimami. Buvusioje arklių turgaus aikštėje, kur dabar daugiabučiai tarp Parko ir birutės gatvių, spygliuotom vielom aptvėrė pusę aikštės ir į tą aptvarą suvarė žydų šeimas, senius ir vaikus. Laikė ten juos kelias paras be maisto ir vandens. Naktį jie susiglaudę į krūvą gulėjo ant žemės. Tarp jų buvo ir tėvo darbdavio šeima. Tėvas vis mąstė: „Kodėl? Už ką? Kaip jiems padėti?“ Kalbėjo, kad buvo sąžiningas, laiku mokėjo atlyginimus, aprūpindavo darbine apranga ir įrankiais, sočiai pamaitindavo. Sakė: „Baisu, baisu“. Tada mama paruošdavo sumuštinių, tėvas juos susikišdavo į kišenes, į užantį ir išeidavo. Kadangi mokėjo žydiškai, tai galėjo susikalbėti ir vokiškai. Gražiai pakalbėdavo su apsauginiais ir tie leisdavo jam apeiti aptvarą: taip slapčiomis numesdavo per tvorą popierėliuose susuktų sumuštinukų“.
PRIEŠKARIO MOKYKLA
(Iš Nadieždos Kriučkovaitės prisiminimų)
„Baigti keturis skyrius prieškaryje buvo privaloma. O progimnazijoje už mokslą teko mokėti apie tris šimtus litų per metus. Tai buvo labai dideli pinigai. Reikėjo parduoti kelias karves – didžiausią turtą, kad gautum tokius pinigus, todėl tik turtingesnių ūkininkų vaikai teturėdavo tokią galimybę. Ir ūkininkai dažniausiai tik vieną vaiką galėdavo į mokslus išleisti. Dauguma gimnazistų buvo žydų prekybininkų atžalos. Iš 63 baigusių pradinę į gimnaziją įstojo tik septynios mergaitės, o baigėme tik keturios“.
SPORTAS, ŠOKIAI IR ŽAIDIMAI
(Iš Antano Utyros prisiminimų)
„Iš dviejų gatvių gyventojų suorganizavome po dvi futbolo, krepšinio ir tinklinio komandas. Savaitgaliais vykdavo varžybos. Žiūrėti rungtynių ateidavo nemažai vaikų ir pagyvenusių žmonių. 1948 m. rugpjūčio pabaigoje suorganizavome futbolo rungtynes su Jonavos komanda. Skaruliečių komanda buvo tik su tų laikų brezentiniais sportiniais bateliais, o jonaviečiai – su specialiais bucais su storais ir išpintais guminiais padais. Jie gąsdino, kad kojas mums sulaužys ir laimės. Bet skaruliečiai nepabūgo, parodė savo kovingą charakterį ir rungtynės baigėsi be įvarčių. Kaip tik tuo metu Jonavoje lankėsi satyrinio žurnalo „Krokodil“ korespondentas ir netikėtai stebėjo tas rungtynes. Po to viename numeryje pasirodė karikatūra, kurioje linksmai nusiteikę basakojai kaimo vaikinai nepabūgo žaisti futbolą prieš rūsčiai nusiteikusius ir net per dideliais batais apsiavusius futbolistus. Tokia buvo užuomina vietos valdžiai, kad reikia padėti kaimo sportininkams.“
PASIJUTAU ESANTI TEN, KUR TURĖJAU BŪTI
(Iš Julės Bareikienės prisiminimų)
„Mokyklos vadovės stengėsi palaikyti drausmę, kad nebūtų piktybiškų inventoriaus gadinimų, sienų braižymų, prirašinėjimų. Buvo elgesio taisyklės: draudžiama sėdėti ant palangių, trankyti durimis, lakstyti, dūkti ir t.t. Mokinių masė tiesiog užkimšdavo laiptines, todėl net eismą teko reguliuoti – centriniais laiptais kylama į viršų, šoniniais – leidžiamasi žemyn. Ypač tada, kai suskambus skambučiui mokiniai pagal klasių maitinimosi grafikus verždavosi į valgyklą. Rytais, pusvalandį prieš pamokas, II aukšto fojė išsirikiuodavo budinti klasė, mokytojai ir kuris nors iš mokyklos vadovų. Nuskamba raportas ir pasiskirstoma budėjimo postais. Reikalavimas – tvarkingai vaikščioti. Po pamokų vėl rikiuotė ir raportas – atsiskaitymas, kaip sekėsi budėti, kas nutiko ir pan.“
AČIŪ, KAD BUVAI, KAD MYLĖJAU
(Iš Feliksos Žentelienės prisiminimų)
„Ryšiai nutrūko. Bet laiškai išliko. Jausdama pagarbą ją mylėjusiam žmogui, ji delsė juos sudeginti, išmesti. Praėjo geras dešimtmetis. Abu jau buvo sukūrę šeimas. Jis dirbo vienoje iš Jonavos įmonių. Kartą vyko neeilinis atsakingų darbuotojų susitikimas, buvo tariamasi dėl mokyklos remonto. Paskui visi pakilo išvažiuoti, o jis kažkur dingo. Neilgai užtrukęs grįžo su didžiausia puokšte, už mokyklos, pamiškės pievoje prisirovęs lauko gėlių. Tik staiga klupt ant kelių ir sako: „Ačiū už tai, kad buvai, kad mylėjau...“
Dar trisdešimtmetis nuslinko į praeitį. Gyveno jis kitame mieste, pasistatęs namą, užauginęs du sūnus, bet jau seniai išsiskyręs. Kažkam iš draugų pasakojęs, kad laimingos santuokos neturėjo. Paskui iš klasės draugo atskriejo liūdna žinia.
Ji net neabejodama išsiruošė į netrumpą kelionę su persėdimais. Numetusi į karsto duobę baltų lelijų šaką, mintyse pasakė: “Atleisk, kad nemylėjau. Bet ačiū už tai, kad mane mylėjai...“
SUSITIKIMŲ DŽIAUGSMAS
(Iš Feliksos Žentelienės prisiminimų)
„Ne visi sugrįžo į buvusius bendrus namus po keturiasdešimties ir daugiau metų. Ne visi atvėrė savo klasių duris. Žadindamas pakilią nuotaiką, atvykstančius sveikino mokytojų senjorų etnografinis ansamblis, vadovaujamas Elenos Živaitienės. Pasitiko tie patys laiptai – svarbiausia vieta pastato viduryje, tūkstančius kartų numinti, nuslydinėti. Per juos perėjo kartų kartos, jiems jau per šimtmetį, o jie vis dar tie patys, su ta pačia lakuota atrama, tik su kitais susitikimais.
Užlipę į antrą aukštą, visi nustebę žvelgė į per koridorių nusitęsusius stalus, ant kurių ramunių puokštės, o jose šešių laidų emblemos. Tai V laidos abiturientės Aldonos Tuskevičienės išmonė. Kiti atvykusiųjų būreliai stoviniavo prie stendų – irgi Aldonos darbas su įdomiausiomis nuotraukomis iš vaikystės laikų.“
Prisiminimų šioje knygoje gana daug. Ne veltui leidinys pavadintas prisiminimų vainiku. Tačiau pirmiausia reikėjo surinkti po gėlytę, po šakelę, kad supintum. Prisiminimai, peraugantys į lyrines miniatiūras – tai pedagogės kūrybinio polėkio išraiška.
O kitas bibliotekos senjorų klubo „Polėkis“ susitikimas vyks rugpjūčio 3 d. Jis bus skirtas miesto 270 metų jubiliejui, tad ir pokalbiai suksis apie mūsų senovę, apie tai, kas vyko šiame krašte, kai seneliai dar jauni buvo...
Marius Glinskas
Reginos Lukoševičienės nuotr.
