„Kas buvom, kas esam, kas būsim, įstrigę gyvenimo puslapin?“ – klausė viename savo eilėraštyje neįgalieji, susirinkę į savo draugijos gyvavimo 35-mečio šventę. Išties tie puslapiai nėra lengvai skaitomi, nors šiugžda ir čeža it vėjo pustomi vėlyvo rudens lapai.
DRAUGIJOS PRADININKŲ ATMINTYJE
Kas patikės: Jonavos rajono neįgaliųjų draugijai 35-eri metai. Kas mintimis nuklys į šios nevyriausybinės organizacijos, vadintos anksčiau invalidų draugija, ištakas? Tos pradžios liudininkų ne tiek daug – Violeta, Rita, Elena, Valerija, Aldona, Nijolė, Vilmantas... Visus, negandų prislėgtus, bet ir dabar nepasiduodančius, triūsiančius net iš namų, kitus, gerokai nutolusius, teko prisiminti, pagerbti, net pagirti, nupūsti užmiršimo dulkes nuo draugijos metraščių...
„Draugija įsteigta, įstatai parengti ir... viskas? Nei pastogės, nei finansavimo. Tada daug jonaviečių galvojo, kad draugija išspręs jų problemas – lėšų stokos, sunkios buities, medikamentų trūkumo, nepritaikyto būsto, diskriminacijos. Po kurio laiko atsirado kampelis Savivaldybės pirmame aukšte. Bronislovas Lubys, kiti vadovai nuoširdžiai palaikė mūsų idėjas ir jas rėmė. Ne viskas sekėsi. Pavyzdžiui, į trąšas iš Vengrijos nupirkus neįgaliųjų vežimėlius, šie, deja, adresato nepasiekė – liko Vilniuje. Stipriai nepykome, juk sostinėje irgi gyvena neįgalūs žmonės“,- atvirauja steigiamosios draugijos konferencijos, vykusios 1988 m. rugpjūčio 16 dieną „Jaunystės“ kino teatre, delegatė ir pirmoji pirmininkė Violeta Neimontaitė.
KIEKVIENAM – SAVO NAŠTA
Gražūs susitikimai su praeitimi tęsėsi ne vieną valandą. Skaitovai perdavė 2004 – 2006 m. pirmininke triūsusios Ritos Kertenienės sveikinimą, vėliau į draugijos istoriją 2006 – 2014 m. įsiterpusios Elenos Ivanauskienės pamąstymus. Tai šių moterų entuziazmo dėka atkreipėme respublikos švenčių organizatorių, televizijos dėmesį, tai šių iniciatyva pašventinta draugijos vėliava, persikraustyta į naujas, erdvesnes patalpas, nors, kaip prisimenama, pervežti draugijos turtą buvo atsiųstas... traktorius su priekaba.
2014 m. pirmininke tapusi Valerija Lopetienė turėjo jau nemenką socialinio darbo patirtį, aštuonerių metų pavaduotojos stažą, dar labiau paįvairino jau keletą šimtų narių sutelkusios organizacijos veiklas, patraukė naujomis tradicijomis. Pirmąkart judėjimo negalią turintys asmenys Jonavos tvenkinyje sėdo į baidares, nauju automobiliu ėmė vežioti žmones į hemodializės procedūras, o 2018 m. poilsiaudami Šventojoje, jonaviečiai kartu su Alytaus rajono neįgaliaisiais pajūryje simboliškai susikabino rankomis, paminėjo Baltijos kelio 30-metį. 2019-aisiais mums buvo patikėtas itin svarbus renginys – „Vilties paukštės“ konkursas, įstrigęs visiems į atmintį ne tik šauniomis patriotinėmis dainomis, bet ir kareiviška koše, pažintimi su Jonų respublika. Gaila, šiemet Kupiškyje mūsų „Lietavos“ ansamblį pranoko kiti rajonai, tad apie antrą vietą, tuoj po šiauliečių, mūsiškiams teko pasvajoti tik... laikraštyje.
NEĮGALŪS TURI GALIŲ
Šiltų linkėjimų neįgaliesiems nešykštėjo bendražygiai, svečiai: LND pirmininkas Ignas Mačiukas, Seimo narys Eugenijus Sabutis, jo padėjėja Audronė Bagdonavičienė, mero pavaduotoja Birutė Gailienė, beje, įteikusi ir administracijos siunčiamą dovanų čekį, Savivaldybės Tarybos narė Birutė Platkauskienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, Socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Bereznaja – Demidenko, Globos namų direktorė Dalia Astrauskienė, bendrijos „Jonavos viltis“ vadovė Olga Traskauskienė, įteikusi neįgaliesiems savo „neįgaliukų“ sukurtą lėlytę Janę ir paprašiusi draugijos pradininkei Violetai nuvežti taip pat jų sumanytą angeliuką.
„Turite vieną savo bendrystės priešą – vienatvę“,- akcentavo savo kalbėjime sveikintojos iš Savivaldybės, tad kaip su ja galynėtis, kaip pilką, kartais niūrią kasdienybę paįvairinti vertingais darbais, nuspalvinti šviesiomis spalvomis – štai kur, anot jų, turėtų slypėti draugijos veiklos prasmė. Čia pat šią minti draugijos vėliavos fone pailiustravo onkologinių ligų asociacijos „ŠKAC“ vadovė Jūratė Povilavičienė. Žiūrėk, uždenk žodyje „neįgaliųjų“ priešdėlį „ne“, ir pasidaro „įgaliųjų“, uždenk galūnę „jų“, ir pasidarys „galių“. Tai štai koks paslaptingas tas žodis „neįgaliųjų“. Nepristigo galių ir kaimynų, giminiškų organizacijų vadovų lūpose – ne veltui draugijos kieme prieš keletą metų suskambo nauja tradicija - Kaimynų diena. Dabar kiekvienas sumanymas – tai takelis, kurio, anot V. Lopetienės, nevalia pamesti, nes jis veda į platesnį vieškelį, kurį žada minti naujoji pirmininkė Ramutė.
PUSMEČIO DARBAI IR VIZIJOS
„Svarbiausia, kad, atlaikę audras, vis dar esame, tikiu – būsime. Savo tikėjimą ateitimi ir jumis išreiškiu dėkingumo žodžiu. Už valią, kovingumą, pergalių džiaugsmą dėkoju kuriantiems, džiuginantiems ir siekiantiems pergalių“,- kalbėjo Ramutė Aušrotaitė – Šilkaitienė, tik šią vasarą tapusi organizacijos pirmininke ir, kaip pabrėžė, toliau besimokanti ja būti.
Pusmetis - jau kalnas nuveiktų darbų, gimusių idėjų. Teko pastebėti, atrinkti uoliausius, darbščiausius, susirasti sumanumo nestokojančią pavaduotoją Anastaziją Paplauskienę. Tad ir šventės dieną pasipylė padėkos raštai, atminimo dovanėlės, rožių žiedai. Ir amatininkėms, ir dainininkėms, ir sportininkams, ir meninio žodžio kūrėjams. Renginį vedusioji Danutė Kasparavičienė vos spėjo kviesti pasiryžusius eiti į sceną: tai ir Stasės su Nijole duetas, ir akordeonininkės Laimos atliekamas polonezas, ir „Lietavos“ ansamblio dainos, ir „Rykštenės“ būrelio narių eilės, ir garliaviškių draugijos vadovo Eugenijaus Senovaičio, atvežusio savo dainininkių būrį, žodžiai. O labiausiai turbūt visus sudomino mūsų vyriausias draugijos narys Mykolas Kručas. Senolis, prisėdęs ant patogaus bibliotekos krėslo, paporino humoreską, kaip jis, o gal ne jis, dirbo mėsos kombinate. Teatro, vadovaujamo režisierės Vitalijos, pasirodymas Mykolo kūrybos motyvais taip pat atnešė staigmeną į scenarijaus planą.
Nuskambėjus „Vakarės“ ansamblio „Ilgiausių metų“, supyškėjo ant draugijos torto fejerverkai, tarsi pakvietę ketvirto dešimtmečio iššūkiams – socialinei veiklai, akreditacijos išbandymams, kovai su ne vieną garbaus amžiaus žmogų užplūstančiomis būsenomis – atskirtimi, vienatve, užsidarymu savyje...
Marius Glinskas
