Rudenį, artėjant Vėlinėms, nejučia aplanko mintys apie mirtį. Gal todėl, kad miršta gamta, persimaino oras, išskrenda paukščiai. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas. Tačiau mirtis yra ne vien pabaiga, bet ir naujos būties pradžia. Senoviniu požiūriu, mirtis yra būtina visko, kas gyva – gamtos ir žmogaus – egzistencijos dalis. Tik jos dėka mes džiaugiamės nauja pavasario žaluma, pražystančiais žiedais, nokstančiais vaisiais ir krykštaujančiais kūdikiais. Mirtis yra būties atnaujintoja. Naikindama senus, nebegyvybingus pavidalus, mirtis nepaliaujamai suka gyvenimo rėdos ratą.
Rudeniniame gamtos virsme švenčiame Vėlines. Seniau toji šventė dar būdavo vadinama Ilgėmis. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Rasa ir Joninės, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi skirtingus žmogaus gyvumo lygius ir atitinkamai juose slypintį šventės sakralumą.
Ką savyje slepia pavadinimas Ilgės?
Vien žodžio Ilgės skambesys ragina pajusti jame rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą. Ilgu, kas tolima ir kartu taip artima, o žmogaus širdyje liūdesys visda dera kartu su ilgesiu. Kai išgirstame išskrendančių paukščių balsus ir pakeliame galvą aukštyn, jaučiame natūralų liūdesį, tačiau jei atidžiai įsiklausysime į save, išgirsime ir ilgesį, kviečiantį kartu su paukščiais kažkur tolyn.
Kai žmogus liūdi, jis blausiasi, gęsta, apsineša, traukiasi, o kai ilgisi – nušvinta, plečiasi, kyla. Tačiau ir ilgesys gali žmogų ne tik šviesinti, skaistinti, bet ir blausinti, niaukti, priklausomai nuo to, kur krypsta ilgesys. Jei vidinis žvilgsnis ar akys krypsta aukštyn, į dangų, žmogaus siela erdvėja, plečiasi, skaistėja, o jei akys krypsta į žemiškus dalykus, žmogaus siela blausiasi, traukiasi. Keliantis ir skaistinantis žmogaus sielą ilgesys yra trumpalaikis ir dažnai silpnas – jį reikia pastebėti ir sąmoningai palaikyti, stiprinti savyje, suvokiant, kad tai tavo tikrosios esmės virpesys. Tam ir skirtos Ilgės – apsivalyti nuo žemiškų prisirišimų.
Vėlinėse liūdesys yra savaime suprantamas. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Atsiradęs liūdesys natūraliai pažadina ir širdies ilgesį. Jei rudens virsmo ir mirusiųjų paminėjimo šventėje žmogaus sieloje greta liūdesio nekyla ilgesys, tai šventė nepasiekia Ilgių sakralumo: prarandame žmogų, kaip šeimos narį, ir tai mus tik skaudina, liūdina. Ilgių pavadinime slypi giliausia rudens virsmo prasmė – susiliesti su amžinąja esme, siela.
Ilgės – Visų Šventųjų diena
Gerokai nutolome nuo pajautos, kad mirties virsme išlieka žmogaus esmė – jo siela. Ji tik pereina į kitą būties plotmę, į dvasinės egsistencijos tarpsnį. Žemiškojo gyvenimo metu atsiradęs prieraišumas neturėtų trikdyti velionio labai atsakingame vyksme – mirties virsme.
Senovinių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų diena, švenčiama lapkričio 1-ąją. Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais. Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia ir netinka. Šventųjų nėra kapinėse, nes šventieji neturi vėlės, kuri kenčia ir kuriai reikia pagalbos. Vėlė – tai nešvarūs sielos drabužiai, kuriuos reikia išvelėti, nuplauti, nuskaistinti tam, kad siela galėtų laisvai kilti į dvasinę būtį.
Turėtume išmokti atskirti Visų Šventųjų šventę nuo Vėlinių, nes jos mums abi yra reikalingos. Deja, dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminėjimo šventė – Vėlinės, kurioje šventiesiems ir dvasinio gyvenimo ilgesiui - Ilgėms, beveik nelieka vietos. Dvasinio gyvenimo vertybes pakeičiame praeinančiomis vertybėmis.
Visų Šventųjų šventės nušventėjimas vyksta sparčiai. XX a. viduryje šią dieną žmonės dar neidavo į kapines, bet dabar tai yra tapę visuotiniu reiškiniu. O dar į Lietuvą atkeliavęs Helovinas (angl. Halloween, sutrumpėjęs iš sen. angl. (All) Hallow Eve – Visų Šventųjų išvakarės). Graudu, bet jis mūsuose baigia prigyti ir užkariauti ypač vaikų ir jaunų žmonių dėmesį.
Helovinas įsigali, kai žmogus visai pamiršta pomirtinį gyvenimą ir mirtį suvokia kaip visa ko pabaigą. Tada mirtis tampa priešu, kurio bijomasi, su kuriuo tenka kovoti, kurį reikia nuvyti. Taip mirusiųjų paminėjimo šventėje atsiranda mirtį simbolizuojantys persirengėliai – baugintojai, kuriuos bandoma nuvyti, iš jų tyčiotis bei šaipytis.
Senųjų švenčių gaivinimo tikslas
Ilges, kaip ir kitas didžiąsias šventes, lydėdavo mažesnės šventės. Tai įvedančios į rudens virsmą ir išvedančios iš jo palydovinės šventės, kurios kartu su pagrindine švente sudarydavo pilną ciklą. Rudens švenčių cikle ryškus ir buitinis vaidmuo – tai Apjavių šventė, nes pasak S. Daukanto, tą šventę šventino, javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasėjus, arba, kaip šiandien sakoma: su visu į namus parėjus.
Šiandien visą buvusį rudens švenčių ciklą tenka atšvęsti per vieną ar dvi dienas. Suprantama, kad tokiu atveju iškyla šventės eigos ir darnos tarp skirtingų jos lygmenų klausimas. Kaip atšvęsti Ilges, kad šventėje būtų vietos ir vaišėms (viešė), ir vėlėms (Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų ne tik visus tris lygmenis, bet ir išlaikytų vyresniškumui paklūstančią darną? Trumpiau tariant – kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinančią šventumo nuotaiką?
Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. Šiandien mums svarbu, kad jos nevyrautų, tai turėtų būti tik trečiaeilis rūpestis. Kapų papuošimas taip pat neturėtų būti svarbiausias reikalas. Pirmenybė turi būti skirta dvasinės šventumo nuotaikos kūrimui. O ji kuriama išėjimu iš kasdienės buities. Į sakralią šventės erdvę įžengiama pro vartus, simboliškai atsiskiriant nuo įprastinės – kasdienės aplinkos. Šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų ir kaimynų atleidimo, kartu dovanojant skriaudas ir kitiems.
Mirštančios gamtos nuotaikoje prisimenamos mirusiųjų vėlės. Lankomi kalneliai – kapinės. Išlikę nemažai užrašytų mirusiųjų pagerbimo ir atminimo papročių. Tačiau senųjų švenčių gaivinimo tikslas turėtų būti ne vien tiksliai kartoti protėvių papročius, bet suvokti senuosiuose papročiuose slypinčią esmę ir suteikti jai naują formą: jau iš mūsų pačių vidinio gyvenimo išaugusios esmės išraiškas – apeigas. Kita vertus, papročiai buvo užrašyti senosios religijos irimo laikotarpyje. Todėl negalima visų papročių vertinti vienodai. Kiekvieną senovinį paprotį turėtume vertinti lietuviškos pasaulėvokos visumoje bei krikščioniškos pasaulėžiūros šviesoje.
Mirti reiškia rimti, t. y. nutolti nuo buvusio gyvenimo. Tačiau daugelyje vietovių aprašyti vėlių maitinimo papročiai, kuriuos bandoma atgaivinti, mėgdžiojant senųjų apeigų aprašymus. Vėlių maitinimo priežastis – suprantami sentimentai, o šiais laikais galbūt ir egzotikos troškimas. Tačiau ar tai yra gerai? Vėlių maitinimas kūnišku maistu yra pratęsimas ir gaivinimas to būvio, kuriame mirusysis gyveno iki mirties. Tačiau kitas, rečiau išlikęs ir galbūt senesnis paprotys draudžia tarti mirusiojo vardą, nes vardo tarimas – priminimas jau nugyvento gyvenimo, kuriam velionis turi rimti ir tolti nuo erdvės bei laiko pasaulio. Todėl mirusieji netenka tikrinio vardo ir vadinami bendriniu velionio vardu. Yra išlikęs dar vienas bendrinis visų mirusiųjų pavadinimas – diedas, diedai, kuriuo vadindavo visus anapus iškeliavusius, nepaisant jų amžiaus ar lyties. Tačiau šitaip mirusįjį vadindavo tik po metinių, kai jis nebelaikomas šeimos nariu ir prijungiamas prie visų Anapilin išėjusiųjų. Po metų Dievas dušią aukščiau pakel, - sakydavo Mažojoje Lietuvoje.
XX a. dar buvo žmonių, prisimenančių, kad ant paminklinio kryžiaus nerašydavo nei vardo, nei pavardės. Ir per metines, kai maldos skiriamos visai velionio giminei, netariami mirusiųjų vardai, bet kreipiamasi į šventuosius globėjus, aukojamos maldos už visus giminės mirusiuosius. Šį paprotį yra aprašęs M. Katkus „Balanos gadynėje“.
Ilgių šventės papročiai
S. Daukantas Ilgių šventės aprašyme pasakoja, kad žyniai mokydavę, kaip turėtų gyventi žmogus. Būdavo sakomas atskiras pamokslas vyrams – apie papročius ir reikalus ūkės, apie narsybę ir kantrybę garbingų vyrų karėse kritusių, ir atskiras moterims, - kad jos namus gerbtų, doromis motinomis ir geromis gaspadinėmis būtų. Garbingiausiam asmeniui pasakojant apie didžius senolių žygius, apie galingą jų dvasią ir atliktus žygdarbius, kiekvienas nejučia pajusdavo savo gyvenimo netobulumą ir sieloje sukildavo gerumo, labumo ilgesys. Labumo ilgesys – tai vidinis ilgesys savo tikrojo Aš, kuriam reiškiantis žmogus vis labiau labėja (gerėja) ir skleidžiasi jo žmoniškumas.
Daug ir įvairių dalykų ilgisi žmogus. Tačiau jis netampa vertesniu, nelabėja ir neauga jo žmoniškumas, ilgintis ir kaupiant vien medžiaginius lobius. Taip gyvendamas žmogus tik lobėja. Žmogus amžinai pasiliktų vargšas, jeigu neaugtų, nesiskleistų jo žmoniškumas. Tik žmoniškumas visiems pasaulio dalykams ir reiškiniams suteikia vertę.
Metų pabaiga. Visas žemės užaugintas derlius (lobiai) sukrautas podėliuose. Visu metus dirbęs lietuvis tikėjosi algos. Dabar jis gali naudotis savo alga, savo triūso vaisiais. Žmogus metų gale gauna savęs vertą atlyginimą – algą, kuri yra ir jo dvasinis gyvenimas bei elgesys (elga). Antroji žodžio ilgės prasmė yra ‘duoklė, dovanos‘. Alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Ilgių antroji prasmė yra dovanos, kurių ilgimės, o alga reiškia ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą, šauksmą. Ir trečioji – ‘išmaldos prašyti‘. Tad ir būdavo sakoma - kokia elga, tokia ir alga: Griekas algoja (šaukia) smertin.
Toks susimąstymas, pasak S. Daukanto, pamokslas apie savo veiklos išdavas iš tiesų algoja, kviečia žmogų ten, kur jis nusipelnė. Užtarnautos algos (t.y. savo elgos) menkumo pajutimas yra paskata susimąstyti ir žadinti šviesesnės būties ilgesį, kuris brandina žmogaus sąmonę.
Dvasią algojančius protėvių žygdarbius prisimindami, einame į miško Romuvą prie ąžuolo ar į piliakalnį. Tokios buvo senovinės tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti (žadinti). Dabar Visų Šventųjų šventėje einame į bažnyčias.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
