– Ar tu žinai, kad po Jonavą vaikšto išbadėjusios ukrainietės? – paskambinusi manęs paklausė močiutė Alė.

– Pirmą kartą girdžiu.

– Tai įsipatogink ir klausykis!

Alė papasakojo maždaug prieš mėnesį prie namų sutikusi dvi dailias merginas, kurios pasiguodė esančios iš Ukrainos, alkanos ir neturinčios pinigų. Paprašė maisto, nors aiškiai matė, kad močiutė rankoje laikė tik delninukę.

– Turėjau penkis eurus, tai ir daviau, – pasakojo Alė, – ir tik paskui pagalvojau, ar ne aferistės prasisuko?

Įtarimas dar labiau sustiprėjo, kada kaimynė senjorė papasakojo irgi tokį pat prašymą iš merginų išgirdusi, tačiau pinigų nedavė, patarė eiti dirbti: jaunos, sveikos, negražu iš pensininkų kaulyti.

Antrą sykį močiutė Alė dvi jaunas moteris sutikusi eidama į bažnyčią. Rusiškai prisistačiusios, kad tik vakar atvažiavo iš Ukrainos, paprašė maisto, nes alkanos, arba pinigų. Šįkart močiutė atsakė negalinti padėti.

– O šiandien einu per perėją iš J. Basanavičiaus gatvės į J. Janonio, pasiveja mane jauna moteris ir jau vidury perėjos pradeda dėstyti: „Vakar atvažiavau iš Ukrainos, neturiu ko valgyti, gal galit padėti?“ Tai aš jai atsakiau, kad Jonavoje yra organizacijų, kurios padeda pabėgėliams, tegul kreipiasi į jas. Ką tu manai? Nė žodžio netarusi rūko ir nurūko tolyn, – juokėsi Alė.

Močiutė atkreipė dėmesį, kad dailios, gražiai apsirengusios moterys maisto ir pinigų neprašo nei iš jaunų, nei iš vyrų.

– Taikinys mes – bobulės, – padarė išvadą Alė ir pridūrė netikinti, kad Jonava ukrainietes badu marina.

Lina KUBILIENĖ