Turbūt dažnas pasakytų, kad bėgant metams, žmogaus gyvenimo tempas lėtėja. Galbūt taip mąstančių atrastume daug, tačiau tik ne senjorą Edmundą Narvydą, visą gyvenimą aktyviai leidžiantį laiką. Plačiau apie tai E. Narvydas sutiko pasikalbėti su ,,Alio Jonava“ redakcija.
– Daugiau nei trisdešimt metų dirbote tuometinio „Azoto“ sporto metodininku, pats aktyviai sportavote. Ką Jums reiškia sportas?
– Jis man reiškia labai daug: išmokė bendrauti su žmonėmis, įgyti pažinčių, sugebėjimą apginti save, užgrūdino. Tai jėgos ir ištvermės šaltinis. Sporto dėka nerūkau. Norėdamas daugiau judėti, jau daugelį metų vasaromis į sodą ir visur kitur važinėju dviračiu. Jeigu tektų gyvenimą pradėti iš naujo, stengčiausi eiti tuo pačiu keliu, nes beveik visą laiką dirbdamas sportinį darbą mėgau rengti spartakiadas dirbantiems „Azote“, su reprezentacinių komandų sportininkais vykti į varžybas, džiaugtis pergalėmis ir liūdėti pralaimėjus.
– Iš visų sporto šakų Jums mėgstamiausia buvo boksas. Kaip juo susidomėjote?
– Pasukti sporto keliu mane paskatino boksas. Ši sporto šaka tuo metu dominavo Lietuvoje, ne krepšinis, o Jonavoje atsirado entuziastų, mėgusių boksuotis. Taip mūsų mieste susikūrė bokso sekcija, kurios pradininku buvau ir aš. 1957 m. Jonavos vidurinėje mokykloje boksu mus sudomino fizinio lavinimo mokytojas V. Šermukšnis. Pradėjome treniruotis, dalyvauti varžybose. Tapau ,,Nemuno“ draugijos čempionu (tai pavyko padaryti 4 kartus). Tarnaudamas armijoje, du kartus tapau stipriausiu tarp divizijos pirmenybėse dalyvavusių sportininkų.
– Kada pradėjote teisėjauti bokso varžybose? Kaip sekėsi?
– Baigęs boksuotis, 1971 m. pradėjau teisėjauti. 1991 m. teko teisėjauti Danijoje, kur vyko draugiškos rungtynės tarp Lietuvos ir Danijos rinktinių. Be to, teisėjavau Maskvoje, Omske, Taškente, tarptautiniuose turnyruose. Žinoma, ir Lietuvos pirmenybėse jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų kategorijose. 60-mečio proga buvau apdovanotas už nuopelnus Lietuvos boksui, taip pat objektyvumą, nešališkumą.
– Kokių dar sporto šakų veikla užsiimdavote?
– Be bokso, mane domino krepšinis, lengvoji atletika. Kalbant apie pastarąją sporto šaką, paauglystėje pradėjau bėgioti trumpas distancijas ir laikui bėgant mane kviesdavo dalyvauti įvairiose varžybose, kur pavyko pasiekti gerų rezultatų. Pavyzdžiui, įsimintiniausios buvo Lietuvos moksleivių zoninės varžybos, kuriose 200 ir 400 m bėgimo distancijas įveikiau greičiausiai, o 100 m atkarpą nubėgau per 11,4 sek. Šis laikas tapo mokyklos rekordu ir turbūt vienu geriausiu rajone.
– Esate gavęs Lietuvos meno saviveiklos ir kūno kultūros žymūno apdovanojimus. Kaip pavyko tai pasiekti?
– Jau taip sutapo, kad jaunystėje domėjausi šokiu, dainavimu. 40 metų dainavau Jonavos kultūros centro mišriame chore „Žemyna“, taip pat tremtinių chore. Su „Žemynos“ choru koncertavome Šiaurės Korėjoje, Prancūzijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Lankiau šokių kolektyvus Jonavos vidurinėje mokykloje, vienoje iš Kauno technikos mokyklų. Už ilgametį dalyvavimą meno veikloje ir sportinį darbą „Azote“ man suteikė Lietuvos meno saviveiklos ir kūno kultūros žymūno vardą.
– Ką veikiate dabar, kuo užsiimate?
– Esu senjoras, todėl dirbu sode, stebiu Jonavoje vykstančias sporto rungtynes. Dalyvauju neįgaliųjų draugijos, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios choro veiklose, dainuoju neįgaliųjų ansamblyje „Lietava“, šoku Jonavos kultūros centro senjorų kolektyve. Laisvu laiku prisėdu prie šaškių ar šachmatų lentos sužaisti keletą šių žaidimų partijų, taip pat apsilankau krepšinio aikštelėje pamėtyti į krepšį.
– Kokie apdovanojimai Jums yra patys įsimintiniausi?
– Minint Jonavos krepšinio 50 metų sukaktį už aktyvų dalyvavimą su šia sporto šaka susijusiomis veiklomis mane pasveikino ir padėką įteikė tuometinis NKL prezidentas Remigijus Štaras ir LKF prezidento pareigas ėjęs Arvydas Sabonis.
– Su kokiais gyvenime pasiekusiais sportininkais teko bendradarbiauti?
– Dirbdamas „Azoto“ sporto kolektyve į ataskaitinius susirinkimus pakviesdavau žymiausius Lietuvos sportininkus: Modestą Paulauską, Daną Pozniaką, Ričardą Tamulį ir kitus, kurie pasakodavo apie savo sportinę karjerą, atsakydavo į dirbančiųjų klausimus.
– Kokios nuotaikos esate? Ar Jūsų amžius nedaro įtakos savijautai?
– Tikrai nedaro. Daugelis mano amžiaus žmonių save senukais laiko, o ypač tie, kurie jaunystėje nesportavo ir nežino, kas tai yra. Mane domina ir meno renginiai, ir susitikimai su įdomiais žmonėmis. Tai tikrai „nepasenau“ ir esu puikios nuotaikos.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino praktikantas Paulius Mikšys
