Žeimių dvaras – vienas įspūdingiausių iki šių dienų išlikusių didikus menančių  statinių mūsų rajone. Istoriniuose šaltiniuose dvarvietė minima nuo 1500 metų, kai ją valdė savininkai Zavišos. Vėliau vietovę įsigijo Medekšos, o 1780-aisiais perpirko Kosakovskiai.

Paveldėjimo teisė

Keičiantis savininkams, pastataa ne karta buvo remontuotas, pritaikant naujausias to meto interjero madas. Savininkai dažniausiai turėjo ne vieną dvarą, tad skirtingais metų laikais keisdavo savo buvimo vietą.

Nuo 1840 m. Žeimių dvaras buvo mūrinis, žiemos metu daug sąnaudų reikalavo erdvių apšildymas, todėl, atšalus orams arba pagausėjus šeimai, dvarininkai rinkdavosi gyvenimą mediniuose pastatuose.

1907 m. Rygoje susituokę Zigmantas ir Marija Kosakovskiai apsigyveno Žeimiuose. Jaunavedžiams atiteko naujai suremontuotas dvaras, bet po metų naujagimių sutuoktiniai susilaukė Barsukinės mediniame dvarelyje. 1909-aisiais  dvynukus Jaroslavą ir Reginą vaikus Simonas  pakrikštijo Vandžiogalos bažnyčioje, nes dvaras priklausė jos parapijai. Vėliau pasaulį išvydo Zofija, Vanda, Mykolas ir Juozapas. Deja, Regina ir Jaroslavas mirė jauni, o Juozapas nuskendo. Likusieji mokėsi Vilniuje, vėliau Kaune, paskui atėjo laikas tuoktuvėms ir paveldėjimui.

Vanda, ištekėjusi už Stanislovo Tiškevičiaus iš Pasadovo, paveldėjo Barsukinę, Zofija sukūrė šeimą su Henriku Jančevskiu iš Jukonių ir paveldėjimo teise įgijo Leonardavą, Simonas vedė Zofiją Chrapovicką iš Teraspolio ir tapo Martyniškių paveldėtoju, o Mykolas vedė Marychną Končaitę iš Kiškeliškių ir paveldėjo Žeimių dvarą.

 Smulkiai apie savo giminę ir likimus prisiminimuose aprašo Mykolas Kosakovskis savo knygoje „Paskutiniojo Žeimių grafo odisėja“, kurios vertimas buvo išleistas 2010 m.

Skausmingi pokyčiaI

1941 m. jos autorius su žmona buvo ištremti į Sibirą. Apie tą dieną jis rašo: „Mus atvežė į Jonavą ir įkėlė į gyvulinį vagoną. Žinia apie tremtį greit pasklido mieste. Palydėti atėjo pažįstami lenkai ir žydai. Kelionei atnešė maisto produktų, net žydiškų patiekalų. Tai sujaudino iki širdies gilumos.  Atsisveikindami sakė, kad Kosakovskių giminė visada buvo labai gera. Su visais draugiškai sugyveno ir nesitikėjo, jog grafas sulauks tokio likimo“.

Tremtyje žmona buvo priversta ištekėti už rusų karininko, o pats Mykolas 1946 m. gavo leidimą išvykti į Lenkiją pas seseris. Ten vedė antrą kartą lenkę Janiną Romaniuk, susilaukė dviejų vaikų – Zigmunto ir Renatos. Gyveno įvairiose vietose, kol apsistojo Milanoveke.

1992 m. po tremties pirmą kartą apsilankė Žeimiuose, apžiūrėjo, kaip atrodo po daugelio metų dvaras. Savo turto atsiimti negalėjo, kadangi buvo Lenkijos pilietis, bet po kurio laiko atgavo turėtą Lietuvos pilietybę ir susigrąžino dalį valdytų žemių.

Iki pat mirties 2004-aisiais kasmet atvažiuodavo bent trumpam pabūti savo gimtinėje. Palaidotas Milanoveko kapinėse.

Knyga – tarsi duoklė giminei

2021 m. pagal surinktus prisiminimus išleista knyga lenkų kalba „Kresowe memorabilia“ – „Pakraščių prisiminimai“. Jos autorius – Simono ir Zofijos sūnus Jaroslavas Kosakovskis, 1940 m. liepos mėnesį gimęs Žeimių dvare. Jis yra  paskutinysis šios giminės palikuonis, kuris gimė mūsų krašte.

Baigęs žurnalistikos mokslus, susidomėjo istorija, publikavo daug straipsnių apie lenkams priklausiusius dvarus ir jų savininkų likimus. Knygoje surinkta nemažai prisiminimų, susijusių su Kosakovskių gimine arba jų artimais draugais, bet didžiausia leidinio dalis skirta Žeimių ir Martyniškių dvarų palikuonių likimo istorijoms bei Simono žūties aplinkybių išaiškinimui.

1938 m. po vestuvių tėvai paveldėjo Martyniškių dvarą ir ėmėsi kapitalinio remonto. Pati dvarvietė, giminei priklausiusi nuo 1654 m., buvo ne kartą perstatyta ir remontuota, todėl šeima norėjo viską atnaujinti ir pritaikyti tuometiniams šiuolaikiškiems poreikiams. Pastatas dar tais pačiais metais buvo suremontuotas, nepažeidžiant jo autentiškumo ir istorinės vertės. Deja, gruodžio mėnesį kilęs gaisras, statinius pavertė pelenais. Nelaimės metu gyvenę žmonės nenukentėjo. Apie gaisrą savo prisiminimuose Mykolas rašo: „Ant  didelio gėlyno, ryškiai apšviesto liepsnų, apgobta kailiniais, išsidraikiusiais plaukais, sėdėjo močiutė. Ji pažiūrėjo į mane didelėmis, nustebusiomis akimis, neištarė nė vieno žodžio, neparodė jokio skausmo, nors čia gyveno 52 metus. Prie jos mėtėsi išgelbėti dvaro daiktai, portretai, lengvesni daiktai, bronziniai kandiliabrai. Šalia buvo atremtas nuo liepsnų išgelbėtas  Leonardo da Vinči paveikslas „Kristaus galva“. Sudegė Stanislovo Augusto portretas ir nemažai šeimos relikvijų.

Simono žmona Zina priėjusi prie močiutės paklausė: „Močiute, už ką mus nubaudė Dievas?“ Senolė atsakė: „Vaikeli, ar nežinai, ką Dievas myli, tą ir baudžia“. Ji buvo nepalaužiamos valios ir tikėjimo asmenybė.“

Po metų Martyniškėse jaunavedžiai pasistatė nedidelį dvarelį, ateityje vildamiesi  atstatyti ir senąją šeimos rezidenciją. Bet Lenkijoje prasidėjęs karas ir neramumai Lietuvoje to padaryti neleido.

Brolis Mykolas su šeima 1941m. buvo ištremti į Sibirą, o Simonas pasitraukė į Vilnių, kur prisijungė prie lenkų Armijos Krajovos dalinių. Jam teko dalyvauti 1944 m. operacijoje „Aušros vartai“, kurios metu lenkai pirmi siekė išlaisvinti Vilnių iš vokiečių ir, aplenkdami Raudonąją armiją, įsitvirtinti miesto apylinkėse.  Adolfo Hitlerio įsakymu Vilnius buvo sustiprintas ir tapo tvirtove, kurią saugojo visas garnizonas. Vieniems lenkams miesto atkovoti nepavyko, į kovą įsijungė reguliarioji Raudonoji Armija. Mūšiuose žuvęs Simonas buvo palaidotas Vilniaus apylinkėse esančiose Guldėnų kaimo kapinėse kartu su kitais tautiečiais.

1988 m. turėdamas apytikslį kapaviečių planą knygos autorius, žuvusiojo sūnus Jaroslavas surado kapą ir jį pažymėjo kukliu paminklėliu. 1990 m. surengtos lenkų komisijos metu karių, palaidotų tose kapinėse, palaikai buvo ekshumuoti, patikslintos  asmenybės. 1993 m. visi kariai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse skirtame kvartale šalia žymaus jų karvedžio Jozefo Pilsudskio širdies kapo.

Ši knyga – tarsi paskutiniojo grafo, gimusio Žeimiuose, duoklė savo giminei.. Nežinia, kaip pasisuks likimas. Gal kada dar grįš šios giminės palikuonys į mūsų kraštą ir nuveiks prasmingų darbų? Juk be tos giminės siekiamų ambicijų įkurti savo miestą nežinia, kaip atrodytu dabartinė Jonava.

Artūras NARKEVIČIUS,

kraštotyrininkas